Trapumas, vienatvė, baimė

Be abejo, taip nutinka ne vien man, bet beveik nuo tada, kai save prisimenu, man pavykdavo stebuklingu būdu ištirpti ir susilieti su аplinka. Aš braidydavau gatvėmis, ties kiekvienu namu mano pajautos keitėsi, susiliedavau su gatve, su gamta, su vakaro dangumi, menas atrodė tarsi nesibaigiantis gyvenimas, o labiausiai susiliedavau su žmonėmis. Aš jaučiau net nedidelius jų būsenų pasikeitimus, tai buvo taip įdomu ir traukė, kad tuo metu visiškai užmiršdavau save. Gal dėl to daugelis žmonių mane dažnai laikė ir laiko sava, tarsi tūkstantį metų pažįstama? Kartais negalėdavau suprasti kai kurių kolegų psichologų: kam jie tiek daug klausinėja, negi nejaučia, kas vyksta su žmogumi? Kaip savo esė rašo G. Radvilavičiūtė: „Aš neturiu odontologų naudojamos švininio apkloto, kad rentgeno spinduliai nepakenktų gyvybiškai svarbiems organams. Žmonės mane persmelkia iki nugarkaulio kiaurai, be kliūčių." Retkarčiais, kai užgriūna darbai ir reikia skubėti, tas susiliejimo pojūtis dingsta, bet po to ir vėl atsiranda.

Psichologijos moksle ieškojau, kokia ta būsena. Įgimtas padidėjęs jautrumas? Tai nieko nepaaiškina. Svajingumas, vaikiškumas, regresas? Tarsi ne visai taip. Budistiškas ego ištirpimas? Ne, tai ne toks didus dalykas. Empatija ir intuicija? Ne vien tai. Savotiškas įsijautrinimas ir atsivėrimas, atsirandantis nuo vienatvės? Galbūt. Meditatyvus nusiteikimas, transas? Irgi panašu. O gal tiesiog labai autentiškas ir jautrus susitikimas su pasauliu? Psichologija mažai domisi tuo, kas dedasi sveiko, kuriančio žmogaus sieloje. O kodėl tai atsiranda arba, atvirkščiai, neatsiranda, ir žmonės turi gerti, naudoti narkotikus, kad tai pasiektų?

Ši būsena turi ir tamsiąją pusę. Po itin intensyvaus „plaukiojimo" kartais apimdavo baimė. Baimė neaišku ko, tarkim, būti sutraiškytai minios. Baimė ištirpti iš viso ir nebegalėti teigti nė menkiausio teiginio. Po to aš nusipurtydavau, įsižnybdavau, palįsdavau po dušu ir viskas praeidavo. O kai įnikdavau sportuoti, tai ir visiškai tvirtai ir ilgam atsistodavau ant žemės. Bet kažkas subtilaus dingdavo. Likdavo klausimas: kas tai? Tas paslaptingas dalykas už proto prožektoriaus ribų.

Bet net paslaptingiausiems reiškiniams psichologijoje galima rasti paaiškinimų. Pvz., lenkų psichoterapeutas A. Kepinskis mano, kad kai esi tarsi be odos, pasaulis tampa per arti. Pojūčių darosi per daug, nebeaišku, kas svarbiausia, viską užtvindo detalės. Prarandi kryptį, nebegali daryti nei sprendimo, nei veiksmo, neapibrėžtumas kelia nerimą, apima bejėgiškumas: „Ar žinote, kaip negera, kai siela nesilaiko kūne? Per dieną suspėju pabūti kokiais trimis žmonėmis. Į mano kūną įsiskverbia muzika.

Kompozitorius, atrodo, buvo piktas ir nelaimingas. Miestuose yra daug keisto skersvėjo, jis gali iš visų kūno kampelių išpūst lauk jausmus ir mintis, ir galų gale visą sielą. Tik šventos vietos, kuriose ilgai kaupei savo prasmes, gali nuo to skersvėjo apsaugoti." Daugeliui įprastas gyvenimas labai jautriam žmogui yra kankinamai perpildytas ir baisus, jis bėga į vienatvę, bet tuštumoje dar baisiau. Kai iš išorės niekas neateina, realybė užsipildo vidinio pasaulio kūriniais. Visiškoje tyloje ir tamsoje, panardinus žmones į šiltą nesvarumą sukeliantį skystį, jų sąveika su aplinka priartėja prie nulio ir natūraliai ima kilti haliucinacijos.

Kaip mes suvokiame, kas realu? Realūs dalykai nuo iliuzijų atskiriami eksperimentu. Jei mano veiksmas duoda realų efektą, vadinasi, aš egzistuoju. Jei negaliu veikti, tik stebiu, gyvenimas tampa sapnu, filmu. Iš pradžių fantazijose atrodo saugiau. Bet visgi realybėje ir smulkiuose rūpesčiuose viskas daug paprasčiau, tuo tarpu fantazijose jausmai labai stiprūs - o juk tai ne vien meilės ekstazė, mistinis, kūrybinis pakylėjimas, bet ir baimė, neapykanta. Žmogus tampa savo sutirštinto pasaulio centru: „Kai mane atleido, savaitę sėdėjau vienas, ieškojau darbo. Užėjo išlikimo baimė, atrodė, visi žmones lyg už stiklo, kaip žuvys plaukioja be prasmės ir leidžia burbulus. Tas nesaugumas ir yra ta baisi, tikra tiesa, tik tie visi žmonių žaidimai yra skirti tą tiesą paslėpti." Vaizduotė tokia aktyvi, kad ji gali išdidinti problemas, ir maži nuogąstavimai virsta didelėmis baimėmis: „O gal ir dabar mano mašina stovi ne vietoje? O gal aš dėl viso pikto užmokėsiu už stovėjimą? O gal ta mašina net ne mano. Gal jos dokumentai suklastoti? Ir honorarą, kurį gavau už vadovėlį, gal atims, nes ne visas temas gerai išvysčiau."

Bet jautrumas ne tik supainioja, gąsdina, o ir labai daug duoda. Prisitaikydami kasdienybėje, žmonės nemato vienas kito jausmų, apgaudinėja, apsigaudinėja. Įsijautrinęs žmogus arba visiškai užsidaro, arba visiškai atsiveria ir aiškiai mato tai, ko nemato kiti. Jis negali suvokti, kaip visi gali taip puikiai apsigauti. Kasdienybė ir rutina uždengia esminius gyvenimo klausimus. Vertinimo sistemą, kuri padeda orientuotis pasaulyje, mums davė aplinka. „Dabar atradau knygas. Aš net atsimenu atradimo momentą - tai įvyko ten, koridoriuje. Aš suvokiau: manęs iš esmės nėra, yra tik hormonai, socialinė programa, aš - tai už virvučių tampoma lėlė. Pavyzdžiui, atlieku vyro vaidmenį ir jaučiu pasitenkinimą, nes turiu jį jausti. Arba turi jausti pasitenkinimą dėl statuso ir pinigų. Norisi išeiti į dykrą ir tapti šventuoju atsiskyrėliu." Kaip gerai vėl nieko nežinoti, panirti į pojūčius, suvokti daiktus, kokie jie yra, nieko nevertinant: „mylinčioje širdyje nėra pasibjaurėjimo ir nesinori nusisukti." Apnuoginto jautrumo patirtis gyva ir ryški. Dangus, gėlės skleidimasis, akimirkoje įsikūnijusi amžinybė. Juk tik atmetęs stereotipus gali sukurti kažką naujo. Kaip padidinti jautrumą? Įsivaizduokite, kad jūs atviras indas ir be jokių trukdžių tiesiog užsipildote tuo, kas yra aplink.

Jautrūs žmonės mums dažnai atrodo labiau sutrikę, negu yra. Kadangi jų galimybės nebuvo įvertintos ir kiti jų nesupranta, jie dažnai nusišalina ir kenčia. Dėl didelio jautrumo jie bijo būti „praryti", svarbiausias jų siekimas - ne pripažinimas ar meilė, o unikalumas. Puiku, jei jautrus žmogus nukreips savo vertingas savybes į meną, mokslą, dvasines paieškas. Bet daugelis nedrįsta pasireikšti. Jei esi susiliejęs su darbu, su žmonėmis, įsitvirtinti ir kovoti sunku. Bet kažin ar visada gyvybingumas ateina iš negailestingumo ir savęs įtvirtinimo?

Vienatvės grynumas ir gelmė, netikėtai atsivėręs vidinis gyvenimas leidžia giliai suvokti, kas esame. Vienatvėje galima rasti „vidinį vaiką". Vidinis vaikas - tai tyrumas, spontaniškumas, nekaltumas. Kai esame vaikai, mūsų asmenybė yra vientisa, ji spindi. „Viešpatie, klausiu, kur mano viduje miręs vaikas? Viešpats atsako: o nežinau, o niekur. Aš jam sakau - buvo sugrįžęs, praėjusią vasarą tas nuostabus liūdnas vaikas. Tai ne tavo, Viešpatie, pievos tokios gražios žydėjo, tai iš mūsų vidaus išsiliedavo versmės, daug spalvotesnės už tavo pievas, daug tirštesnės ir daug liūdnesnės."

Trapūs jausmai, paslaptys, mistiniai pojūčiai, norėjimas įeiti į kažką didesnio, subtiliųjų pasaulių muzikos girdėjimas. Matydamas grožį aplinkui, žmogus gali bendrauti su savo siela: „žiūrėti į daiktus ir jų žaižaruojančiame grožyje įžvelgti Dievą." Bet vaikščiodamas ties dviejų pasaulių riba, gali peržengti ribą ir užsimušti. Poetai yra „dvasios kaskadininkai". Tikrasis grožis baisus: „Jei pamatysi Dievą - sudegsi" kaip sudegė daugelis menininkų. Bet jei neatsiversime, kaip galime tapti kažkuo didesni nei esame? Kaip išsaugoti tą vidinį vaiką, kuris visur landžioja, tačiau nepražūva? Kas gali tapti vidujybės laivu ir apsauga? Man reikia tai žinoti. Mums reikia tai žinoti.