Apie paslaptingą dalyką- kūrybą

Apie kūrybą galvoju retai: arba kuri, arba nekuri. Bet aplinkiniai kartais išgąsdina klausimais: „Kada bus nauja knyga?" Kaip sukurti ką nors sudėtingo? Gal žino tikri menininkai? Atsargiai bandau klausinėti, kaip jie kuria. Bet jie neskuba pasakoti. Gal jie nenori dalytis savo paslaptimis? O gal tokius dalykus sistemingai apmąsto tik psichologai? Vartau kūrybiškumo psichologiją. Mintys gana paviršutiniškos. Kažin ar kūrėjai skaito tai, ką parašo psichologai? Reta, kad tas pats žmogus būtų ir menininkas, ir psichologas, ir abu dalykus išmanytų gerai. Bet randu vieną kitą gilią mintį. O ir apskritai: ar verta tuo užsiimti? Kolegė psichologė kartą pasakė: „Kad kurtum, turi būti įsimylėjęs arba šiek tiek pakvaišęs", kai gerai gyveni, kurti nesinori." Gal ir tikrai nesinori, bet, paskaičiusi kitų ir savo kūrinius, tarsi atgyju. Atrodo, kai kuri, iš tikro gyveni.

Būna dienų ir savaičių, kai naujos mintys pilasi kaip iš kibiro. Po kelionių, gavus naujų užduočių - kai įdomu gyventi. Po to grįžta rutina ir nelieka nei klausimų, nei atsakymų. (Psichologai nustatė, kad iki 5 metų 90 procentų vaikų yra kūrybiški, 7 metų - jau 20 procentų, ir tik 5 proc. suaugusiųjų turi poreikį kurti.) Kūrybiškumą slopina visi: tėvai, mokytojai, banda. Paklusnūs vaikai geresni. Darželyje vaikai kalbėdami apie savo geras savybes sako: „Nebėgioju, nešaukiu, neužduodu klausimų." Jį dažnai slopina net meno mokymas: „Prieš įstodamas į akademiją tikrai mėgau piešti." Būti kūrybiškam - būti balta varna. Masinė komunikacija pritaikyta iš karto kalbėti su puse milijono, todėl novatoriškos idėjos geriausiu atveju gali atrodyti įtartinos.

„Dėl to man ir baisu su savo kūryba išlįsti į viešumą, net galvoti baisu, ir aš kažkaip nieko nebegalvoju. Susivyniokime į gražius popierėlius, palikime tik tai, kas visiems priimtina. Kodėl visuomenė tokia negailestinga žmogui? „O todėl kad reikia gyventi ne su visuomene, o su giminėmis", - girdžiu galvoje mamos balsą. „Bet jei kažką padariau, vertėtų parodyti kitiems?" „Lietuvoje knibžda visokių žmogeliūkščių. Kuo garsiau kalbėsi, tuo daugiau priešų atsiras. Geriau būk kaip muilas."

Vilniaus senamiesčio baruose pilna nepripažintų menininkų, kurie sėdi ir laukia įkvėpimo, bet jo nesulauks. Šiemet pastebėjau įdomų reiškinį: jei reikia parašyti vieną straipsnį per mėnesį, tai ir ateis minčių vienam straipsniui, o jei keturis - ateis keturiems. Kai dirbi ties uždaviniu, idėjos ima ateiti. Jei sąmonė labai smarkiai veržiasi į vieną pusę, pasąmonė ima taip pat stipriai traukti į kitą. „Stebuklą reikia gerai paruošti." Bet dažnai užstringa įkyri idėja, atrodo, kad sprendimas neegzistuoja. Nebaigtas darbas persekioja, graužia kaip nenurytas kąsnis, užstrigęs gerklėj. Matyt, turi skaudėti prieš gimstant. „Kai pradedu naują darbą, tai tampu tarsi nėščias, kol nepabaigiu, tol nenusiraminu, vis galvoju, kaip čia jį padaryti. Visą savo nerimą sukišu į darbą, o ne kantrybę, kaip kiti mano." O reikia tik atpalaiduoti kontrolę. „Kūrybos motina - būtinybė, o tėvas - žaidimas." Albertas Enšteinas sakė: „Kodėl geriausios mintys man ateina skutantis?" Po nušvitimo vėl seka įtampa, - kuriant reikia ilgai išlaikyti emociją, vaizdinį, įtempto darbo metu atsiranda tarsi kitas energijos lygis.
Racionalumas trukdo idėjoms ateiti. Kai kurie tvarkingi žmonės nemėgsta „Šiaurės Atėnų": „Čia kažkokie bohemos klaidžiojimai, iš tiesų viskas paprasčiau." O paprastumas tas, kad kas ne pagal mano taisykles, tas - priešas. Labiausiai racionalumo linkę laikytis žmonės, kurių viduje gali prasidėti nevaldomas chaosas, pvz., psichopatiniai pacientai labai mėgsta, kai jų rūbai visada kabinami į vieną ir tą pačią vietą, o ką nors pakeitus juos apima panika. Atliktas tyrimas rašalo dėmių testu. Normalūs žmonės labiau mėgo tvarkingesnes ir aiškesnes lenteles, o kūrybiški - chaotiškesnes, nes jose buvo galima daugiau visko įžvelgti. Įdomu, kad sektų dalyviai rinkosi dar tvarkingesnes lenteles- deklaruojamas dvasingumas gali tapti gynyba nuo vidinio ir išorinio pasaulio sudėtingumo.

„Ir atrodo, kad mano lova, kurioje nerandu sau vietos, mokslo neaprašoma, neaprašomi mokslo koridoriuje aidintys kolegų balsai. Psichologai užima vis daugiau mano erdvės, nori paaiškinimų ir patys aiškina. Psichologai nieko nesako, kaip išspręsti problemas su žmogumi, kuriam bet kurią akimirką trokšti viską atleisti. Velniop paviršutiniški psichologiniai pakrapštymai! Man pasaulis tebėra paslaptis."
Kuo turtingesnis jausmų gyvenimas, tuo gyvesnis žmogus. Kūrybiški žmonės labiau nepatenkinti negerovėmis, pavojaus laukimas pažadina fantaziją, ilgesys paaštrina svajones. Už herojaus nugaros galima pasislėpti ir atidengti tai, kas šventa ar gėdinga. Nuo išsisakymo lengvėja, atskiras momentas integruojasi į bendrą istoriją ir dar labiau pasijuntame savimi. Nerimas „išplauna" individualumą, o kūryba sumažina neapibrėžtumą, kai nežinai ko nori, ko bijai, ką myli - teisus tas, kas nuoširdus. „Norėta parašyti tai, kas nedrįstama pajausti. Rašymas išgelbsti nuo jausmo masyvumo. Nuo to kaip buvo dairytasi į mylimus veidus, kurie tuo metu tolo ir mažėjo. Ton vieton spietėsi kiti su savo spalvomis ir savita apkarpyta teisybe. Gal kada nors tie sumažėję šešėliai bus vienintelis tikras dalykas." Jausmų drabstymas neskatina kūrybos. Kas nebandė kurti išgėręs? Atnaujinantis karnavalas, iš ryto - nieko nesukurta. Kūryba - tai spontaniškumas ir apribojimas, tai kontroliuojamas aistringumas. Kad kurtume, turime būti pusiausvyroje: „Po penkių meditacijos dienų kiekvieną savo mintį matau labai aiškiai - kaip daug galima parašyti! Svarbu savęs tik paklausti, ir vidinis balsas viską pasako." Kurdami galime kolekcionuoti ypač gyvus momentus, o po to peržiūrėti, kai sunku: „Įsigijau fotoaparatą ir pradėsiu fotografuoti. Norėčiau išgaut pačią esmę iš mane supančių žmonių, kai jie yra su savo daiktais savo aplinkoje, savo šviesoje. O jei nufotografuočiau savo nuotaiką? Tektų fotografuoti kokius liūdnus daiktus: lituoklius, suklypusius augalus, koridorius." Kūriniai padidina mūsų vertę prieš kitus, galima fantazuoti apie visagalybę ir nemirtingumą - jie išliks ir kai mūsų nebus. Kurdami mes nebe tokie vieniši: „Žiūrovas klausosi pasakojimo ir viską supranta savaip, bet, ačiū Dievui, jis klausosi, ačiū Dievui, jis tyli tuo sukurdamas paskutinę galimybę gyvybei skleistis."

Pabandykite kurti tuoj pat. Sukurkite paveikslą iš žodžių, pripildytą pojūčių: vaizdų, garsų, kvapų ir t. t. Pagalvokite, kam rašote: nuo to labai priklauso, kokių minčių jums atsiras. Jei sunku pradėti, paskaitykite jums šiuo metu artimo autoriaus kūrybos, pajauskite ritmą. Svarbu ne tik pasakoti įvykį, pokalbį, portretą ar peizažą, bet ir įterpti savo apmąstymų, atsiminimų, vizijų, jausmų. Kiekviena minutė gali būti verta aprašymo.

Skaičiau, kad žmones galima skirstyti į keltą vystymosi pakopų. Žemiausias lygis - tai vartotojai, kurie prisitaiko prie aplinkos ir nemėgsta protinės įtampos. Vidurinis lygis - aktyvus prisitaikymas prie aplinkos, įtvirtinant „aš": valdžią, lyderystę. Aukščiausias lygis, kai žmogus siekia tapti laisvas ir kurti. „Labiau išsivystę žmonės aukščiau skrenda, žemiau krenta, o „prostye obivatieli" nori pavalgyti, kad neišmestų iš darbo, kad su viršininku nesusipyktų. Iki Vasaros gatvės prieina tik valingi žmonės, tinginys nesugebės savęs tiek išsekinti."

Kai mes neemocingi, esame mažai jautrūs objektui. Todėl kuriantys žmonės dažnai jaučiasi nesaugūs, pažeidžiami, gali pasinerti į chaosą, stoti prieš kažką sudėtingo, supainioto, kol neras esmės. Apolono akys palčiai atmerktos - tai rodo nerimą, baimę. Kūryba - tai tiesos santykis su išoriniu ir vidiniu pasauliu. Kai iš chaoso iškyla forma, jaučiamas ypatingas malonumas: „Taip ir turėjo būti." Formos įžvelgimas - tai prasmės radimas.

„Neturiu jokio laisvalaikio, ir man neįdomu. Svarbiau kūryba ir taika šeimoje. Vieni menininkai dirba galva, kiti rankomis, o aš dirbu širdimi. Meilė yra tarsi jungiamoji medžiaga, kas padaryta su meile - tai visada gerai, o kas be meilės - tai be meilės. Viskas teisinga, jei Dievas mane sukūrė neramų, tai ir turiu gyventi neramus. Svarbiausia - nebūti drungnam, būk karštas arba šaltas, bet ne drungnas."