Susipažinkite: mazochistas

- Šią savaitę kelias dienas žmona nerėkė, tiesiog puiku. O po to vėl ėmė mane mokyti. Ne tą padariau, ne tą pasakiau. Man nuolat kas nors krenta iš rankų, o ji tyčiojasi. Arba ji mane vis skubina, jos reakcija greita, ji daro daug darbų iš karto, viską žino iš priekį, o aš lėtas. Siūliau jai ateiti į konsultaciją, pasakė: „nenoriu - ko man ten eiti?". Nežinau, ko ji nori.

- O jei sakytumėt - negaliu greičiau?

- Ji sakytų: mokykis! Ji man davė paskutinį šansą. Sako: „ Tu man ir taip gyvenimą suėdei, keisk bent tai, ką pasakau". O aš, kvailys, pasakyto nedarau.

- Bet kodėl iš asilo daryti arklį? Aš suprantu, kodėl tau neišeina pasikeisti - tau nesinori, kad iš tavęs darytų kitą žmogų, pritaikytą prie jos.

- Gal čia su manimi kažkas ne taip? Anksčiau nesunkiai prie kitų prisitaikydavau, o prie jos - niekaip neišeina. Norėčiau bent truputį prisitaikyti, kaip ji sako: „bent jau klausyk". Viskas prasidėjo, kai ji ėmė nebenorėti lovos. Pirmus keturis mėnesius lovoje buvo gerai, ir kitur gerai, o dabar pusę metų - jokio intymumo.

- O jeigu tu ją auklėtumei?

- Kad aš nežinau, kaip viską daryti. Nors aš uždirbu pinigus, ji šeimininkė, butas jos tėvo, ji viską skaičiuoja. Aš prieštarauju tik tada, kai jau susikaupia. Tada ji sako: „Užčiaupk burną arba eik į kitą kambarį." Aš išeinu į virtuvę, bet toliau burbuliuoju, žinau, kad reikia nustoti, bet negaliu. Vieną kartą susivaldžiau - pyktis buvo toks, kad jau norėjosi trenkti. Sėdžiu, drebu, tyliu. Ji šaukia: „Durnius - sėdi, tyli, dreba!" Arba būna: grįžtu - pilna kriauklė indų. Einu plauti. Tada ji iš kambario rėkia: "Neplauk, ateik pailsėk". Kitą kartą neplaunu, o ji rėkia: "Kodėl indų neišplovei?". Tiesiog jokios išeities!

- O jei ramiai pasakytum, kad tau nemalonus jos rėkimas?

- Ji tik dar labiau siunta, sako: „Su tavimi neįmanoma ramiai!" Arba ji sako: padaryk tą, po to tą, po to aną. Aš padarau kelis darbus, paskui ateinu ir klausiu: „Ką dar sakei?" Ji šaukia: „Ką, glušas, negirdi?" Ji atsigimusi į motiną, jos motina irgi ant sūnaus nuolat kaukia. Ji jau tokia yra - pašūkauja, po to nurimsta ir vėl normaliai bendrauja, o man viduje viskas dreba.

- Tu tarsi priimi: „Ką gi, jau tokios tos moterys".

- Reikia tai išgyventi. Aš gal irgi ką nors ne taip darau. Pavyzdžiui, aš pripratęs savimi pats pasirūpinti, jos nieko neprašau, o ji sako, kad turiu paprašyti, ir, matyt, ji teisi.

- Bet kodėl tu turi „pasakytą" daryti - kaip šuva pagaliuką atnešti? Ji kaip kaprizingas vaikas - kuo su ja geriau elgsiesi, tuo jis baisesnė darysis, o tu jai nepastatai ribų.

- Ji visiškai įsitikinusi, kad aš niekur nedingsiu. Sako: " Ieškok kitos!" O kiek bandydavau išeiti - ji neleidžia. Paskambina ir sako: „Eik namo!"

- Tu bijai ją prarasti ir ji tai jaučia. Matyt, prisigyvensite iki to, kad nebebus ko prarasti.

Mazochistas puikiai pateisina savo kankintoją ir pats jaučiasi dėl visko kaltas, net jo viduje pamažu kaupiasi nuoskauda. Būtent dėl tos nuoskaudos jam viskas krenta iš rankų ir sadistas dar labiau iš jo tyčiojasi. Viskas vyksta tol, kol sadistas peržengia visas ribas.Kažkada turėjau tokią klientų porą: vaikinas skundėsi, kad mergina, su kuria jau penki metai kartu, atsisako intymių santykių, atsisako net susitikti, ir jautėsi depresiškai - negalėjo nei be jos, nei su ja. Draugė sakydavo: „Kaip aš galiu su juo mylėtis, jei tai ne vyras, o šliurė! Visada nelaimingas, išsiilgęs, apsiseilėjęs." Jis ėmė gerti antidepresantus, atsigavo ir nusprendė, kad santykiai beviltiški. Tada ėmė dairytis aplink, o neužilgo atsirado ir nauja draugė. Buvusi draugė sužinojo apie naują pažįstamą, jį iškoneveikė, jis nesusivaldė ir pasiūlė skirtis. Porą mėnesių jie buvo atskirai. Kaip manote, kuo viskas baigėsi? Ji pabandė bendrauti su kitais vyrais - buvo daug blogiau, o jis atsigavo, pasijuto kažko vertas ir tapo nuo jos mažiau priklausomas. Draugė suvokė, kaip jai jo trūksta, ir ėmė prašyti jį grįžti. Jis abejojo. Draugė darėsi vis geresnė. Dabar jie gyvena kartu ir sutaria kur kas geriau.