Epilepsija - truputį daugiau priežiūros sau

Epilepsija yra viena dažniausių neurologinių ligų. Pasaulyje šia liga sergančiųjų daugiau nei 50 mln. Šiauliuose epilepsija serga apie 1300 žmonių. Gydytojas neurologas Antanas Lukošaitis tvirtina, jog parinkus tinkamą gydymą pasiekiama itin neblogų rezultatų.

Bijome to, ko nežinome

Bet kokia žmogaus veikla - kalba, judesys, jutimai, klausa, rega, aplinkos suvokimas, atmintis ir daugybė kitų gebėjimų - įmanomi tik todėl, kad atskiros smegenų dalys vienaip ar kitaip geba analizuoti iš aplinkos gaunamą informaciją bei siųsti ją į kitas kūno arba smegenų dalis. Smegenyse vienu metu siunčiama gausybė signalų visomis kryptimis, leidžiančių mums suvokti aplinką, judėti, mąstyti, įsiminti, kalbėti, norėti ir pan. Iš tiesų šie signalai yra labai silpnos elektros srovės, kurias vienos smegenų dalys perduoda kitoms. Normaliomis sąlygomis ranką judiname tuomet, kai to norime, t. y. kai aktyvuojasi už rankos judesį atsakinga smegenų sritis, siunčianti signalą nervais rankų raumenimis. Epilepsijos priepuolio metu vienos ar kitos smegenų sritys tampa per daug dirglios ir aktyvios savaime, be žmogaus valios arba nesant jokiam išoriniam dirgikliui. Taip nutinka todėl, kad smegenų nervų ląstelėse įvyksta itin staigi savaimė bioelektrinė iškrova, panaši į elektros srovę. Pati priepuolio išraiška priklauso nuo to, kurioje smegenų vietoje ši elektrinė audra prasidėjo, o pačią stipriausią tokią audrą smegenyse parodo kūno traukuliai, visi kūno raumenys įsitempia ir trūkčioja. Anot gydytojo, daugelis epilepsijos priepuolį įsivaizduoja kaip viso kūno traukulius, tačiau epilepsijos priepuoliai dažniausiai esti kur kas įvairesni.

Kartais priežastys nežinomos

Tik labai retai epilepsija tiesiogiai paveldima iš tėvų, tad paveldėtas polinkis retai vaidina itin svarbų vaidmenį šiai ligai išsivystyti. Epilepsijai atsirasti išoriniai veiksniai yra gerokai reikšmingesni nei genetinis polinkis. Tuomet epilepsija pasireiškia kaip smegenų uždegimo pasekmė, pvz., susidarius smegenyse randams po insulto, traumų, smegenų uždegimo, dėl įvairaus pobūdžio ir laipsnio smegenų vystymosi sutrikimų nėštumo metu ir pan. Anot mediko, tik trečdaliui pacientų turimais vaizdiniais tyrimo metodais - magnetinio rezonanso tomografija bei kompiuterine tomografija, parodančiais anatominį smegenų vaizdą, - pavyksta nustatyti smegenų vietisumo pažeidimo požymius, galinčius lemti epilepsijos priepuolius. Nepaisant pačių naujausių tyrimų būdų, kai kurių epilepsijos priepuolių kilmės nepavyksta nustatyti, nes pažeidimas apima labai mažą smegenų sritį, kurios vaizdiniais tyrimais nepajėgiama pamatyti. Gydytojas sako, jog kokia bebūtų priežastis, gydymas vaistais yra būtinas.

Simptominė epilepsija dažnesnė

Daugeliui suaugusiųjų epilepsija prasideda dar vaikystėje. Nors buvę dažni priepuoliai suretėja ir palengvėja, tačiau jei vaikystėje sutriko atminties, dėmesio, pažinimo funkcijos, suaugus šie sutrikimai, nors ir ne tokie ryškūs, išlieka. Įgimtos smegenų anomalijos pirmą kartą priepuoliais gali pasireikšti baigiantis vaikystei. Apie 8-10 proc. epilepsijos priepuolius patiriančių suaugusiųjų nustatomi galvos smegenų augliai. Vyresnio amžiaus žmonėms galimybė susirgti epilepsija yra santykinai didelė, nes ją sąlygoja smegenų kraujotakos nepakankamumo sukelti pakitimai. Gydytojas sako, jog neretai suaugusiuosius ištinka alkoholio išprovokuoti traukuliai, ypač jei alkoholiu piknaudžiaujama. Traukuliai gali pasireikšti ir staiga nustojus vartoti alkoholį. Manoma, jog alkoholis ir yra tas paskutinis lašas, išprovokuojantis priepuolius asmenims, turintiems didesnį įgimtą polinkį traukuliams pasireikšti. Laikantis tinkamo gyvenimo būdo, daugeliui šie traukuliai galėtų ir nesikartoti, tačiau labai dažnai tokius traukulius patiriantys asmenys negeba jo laikytis bei nevartoja paskirtų vaistų.

Išsaugoti savarankiškumą

Kai kuriems žmonėms epilepsijos priepuolius sukelia mirganti šviesa, miego trūkumas, staigus žadinimas iš miego, alkoholis, nuovargis, stresas ir daugelis kitų veiksnių bei išorinių aplinkybių. Anot gydytojo, kartais sergantieji iš patirties gana gerai žino priepuolius provokuojančius veiksnius ir stengiasi jų išvengti. Žinoma, ne visada tai pavyksta, tačiau reikia stengtis atrasti ryšį tarp priepuolių ir išorės aplinkybių, atidžiai registruojant priepuolius ir aplinkybes, kuriomis jie įvyko, nes tai leidžia sumažinti priepuolių netikėtumą ir kankinančią baimę, kad bet kada ir bet kur gali įvykti priepuolis. Jeigu nepavyksta rasti būdingų priepuolio provokatorių, reikia laikytis bendrų saugaus gyvenimo taisyklių: visiškai nevartoti alkoholio, stengtis laikytis gyvenimo ritmo, vengti per didelio fizinio ar psichologinio krūvio, saikingai dirbti kompiuteriu ar žiūrėti televizorių. Planuojant namų aplinką reikia stengtis, kad ji būtų saugi ir kartu išsaugotų savarankiškumą. Vertėtų pasirūpinti, kad namuose būtų kuo mažiau aštrių kampų. Virtuvėje, vonioje, miegamajame apgalvokite kiekvieną smulkmeną, kad kasdienius darbus galėtumėte atlikti patys ir nereiktų globėjo pagalbos.

Svarbi informacija

Priepuolį patiriantis žmogus nespėja suvokti visko, kas vyksta, todėl negali jo apibūdinti. Informacija, kur priepuolio metu žiūrėjo ligonio akys, ar jos buvo užmerktos, kokia buvo veido spalva, kvėpavimas, kokios kūno dalys buvo sulenktos ar ištiestos, o gal sustingusios ir pan., yra ypač svarbi, nes leidžia patikimiau nustatyti epilepsijos priežastį, atskirti, kokios kilmės buvo traukuliai - kraštutinai išplitę židininiai ar iškart generalizuoti, bei tiksliau parinkti gydymą. Deja, anot gydytojo, neretai mačiusieji priepuolį būna sutrikę, tad jiems ne visada pasiseka tiksliai apibūdinti įvykį.

"Blogiausia, jog epilepsijos priepuolio metu aplinkiniai imasi agresyvių ir net pavojingų priepuolio ištiktajam veiksmų, - sako gydytojas. - Tai siejama su baime, jog priepuolio metu žmogus gali uždusti, užspringti, sukandžioti liežuvį ar net numirti, todėl teikdami pagalbą bando girdyti vaistus ar vandenį, atlieka širdies masažą, dirbtinį kvėpavimą, kiek įmanydami stengiasi priepuolio ištiktąjį pražiodyti, kišdami tarp dantų pirmą pasitaikiusį daiktą. Visi šie veiksmai ne tik nereikalingi, bet ir pavojingi, kadangi jų metu galima sulaužyti dantis, kyla pavojus užspringti, o kvėpavimo judesiai tik dar labiau suvaržomi. Ligonis greičiau atsigaus, jeigu jį švelniai prilaikysite, paversite ant šono, valysite tekančias seiles, apsaugosite galvą bei kitas kūno dalis nuo galimų sužeidimų, akylai stebėsite kas vyksta, o priepuoliui užsitęsus ilgiau nei 5 min. iškviesite greitąją pagalbą."

Nėra protinė negalė

Nors epilepsija yra smegenų liga, dažniausia ji paveikia tik labai ribotą jų dalį, o kita smegenų dalis dirba normaliai. "Yra itin protingų epilepsija sergančių žmonių, kuriems liga netrukdo gyventi turiningą gyvenimą, - tvirtina medikas. - Daugelis pasaulio genijų sirgo epilepsija. Tai neurologinė, nieko bendro su psichiatrija neturinti liga. Žinoma, jeigu priepuoliai atkakliai kartojasi ar kyla iš smegenų sričių, atsakingų už pažinimą ar atmintį, jie gali trikdyti atmintį, elgesį, emocijas, dėmesį. Ypač pavojingi ankstyvoje vaikystėje prasidėję priepuoliai, stabdantys labai jautrių bręstančių smegenų raidą - kai kurios jų funkcijos vėliau nebespėja pavyti bendraamžių, net jei priepuoliai liaujasi ar retėja. Jeigu pavyksta greitai sustabdyti priepuolius, vaikams neretai smegenys toliau vystosi normaliai. Suaugusieji, be epilepsijos, neretai serga kitomis ligomis, tad sergantysis epilepsija lankosi ne tik pas neurologus, bet ir pas psichiatrus."

Nebūtinai tinka kiekvienam

Gydymas dauguma vaistų nuo epilepsijos Lietuvoje kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Anot neurologo, kai kurie naujausi vaistai nėra registruoti Lietuvoje, todėl nėra kompensuojami, bet juos galima vartoti. Žinoma, jeigu jie registruoti kitose Europos Sąjungos šalyse, jų galima įsigyti pateikus specialų gydytojo receptą. "Šiuo metu galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra gerų vaistų epilepsijai gydyti. Sėkmingai parinkus vaistus, daugelis mano gydomų ligonių visiškai pasveiko, o tie, kurie serga itin sunkiomis epilepsijos formomis, taip pat jaučia didelį pagerėjimą, nes tinkamai parinkti vaistų deriniai padėjo sumažinti patiriamų priepuolių. Ne visi vaistai vienodai gerai veikia visas priepuolių rūšis, tad tam, kad kuo tiksliau parinktume vaistą, reikia žinoti priepuolių rūšis, o visų geriausia - epilepsijos formą, - sako gydytojas. - Yra vaistų, galinčių gydyti kokią nors vieną priepuolių rūšį, kiti - kelias, tačiau tai nebūtinai tiks kiekvienam sergančiajam. Epilepsijos gydymas dažnai yra pagrįstas inidvidualiu praktiniu vaisto išbandymu, surandant kiekvienam individualią veiksmingą ir saugią dozę. Šie eksperimentai dažnai atrodo varginantys ir keliantys nepasitikėjimą, tačiau tik tuomet, kai išbandyti visi prieinami vaistai pakankamomis dozėmis bei laikomasi režimo, galima teigti, kad epilepsija yra atspari gydymui."