Vėžys gyvenimui suteikia prieskonį

Vaistais dvelkiantys koridoriai, kalėjimu tapusi palata, nuslinkę plaukai ir skausmas. Kova, nežinia, viltis ir kartais girdimas melas. Tokia yra vėžiu sergančiųjų kasdienybė. Ar artimieji gali ją pakeisti?

Pasirenka melo taktiką

Vėžio diagnozė dažnai žemę iš po kojų išmuša ne tik pacientui, bet ir jo artimiesiems. Ką daryti, kaip padėti, ką sakyti, o gal geriau nutylėti? Artimieji pasirenka įvairias išgyvenimo taktikas.

Onkologine liga susirgusių vaikų tėvai kartais mano, jog melas padės apsaugoti atžalą. Kartais jie taip įsigudrina nutylėti tiesą, kad ši vėliau smogia kelis kartus skaudžiau nei tikimasi.

Vilniaus universitetinės ligoninės Onkohemotologijos skyriaus psichologas Dima Kuniskis savo darbe per 15 metų ne kartą susidūrė su artimųjų nutylėjimais apie užklupusią klastingą ligą.

Iš onkologinės ligoninės grįžęs vaikas tik iš kiemo draugų sužinojo sirgęs vėžiu. Kitiems apie ligą pasako palatos draugai, o tėvai apie tai sužino tik po vaiko mirtis perskaitę jo dienoraštyje. D.Kuniskis savo darbe susidūrė ne su viena tokia istorija.

Iš jaunųjų pacientų lūpų psichologui teko girdėti nuogąstavimų, kad dėl tėvų pasirinktos melo taktikos vaikas neturi su kuo pakalbėti apie savo ligą.

Melo kartais griebiasi ir suaugusiųjų artimieji.

"Maniau, kad sergu karvių liga", - onkohematologinių ligonių bendrijos "Kraujas" pirmininkė Dalia Bielskytė prisiminė savo reakciją, kai paslapčiomis sužinojo savo ligos diagnozę.

Jaunos moters artimieji nesakė tiesos apie daugiau kaip prieš dešimtmetį jai nustatytą leukemiją - kraujo vėžį.

Psichologas iš savo karčios patirties žino, kad artimajam neverta meluoti apie ligą. Prieš 30 metų nuo vėžio mirė jo tėvas, taip ir nesužinojęs tikrosios diagnozės.

"Šeimoje pasirinkome melo strategiją. Iki šiol sau negaliu šito atleisti", - neslėpė jis. D.Kuniskis spėjo, kad tikroji diagnozė nutylima dėl tiesos baimės.

Šeima išbandoma liga

Pasak psichologo, liga šeimai tampa išbandymu. Vienos jų atlaiko ir sutvirtėja, kitos - išyra. Pastarosios jau iki tol būna patyrusios šeimyninių krizių.

Onkologiniai ligoniai ar jau pasveikusieji, remdamiesi savo praktika, patvirtino apie skirtingas artimųjų reakcijas į ligą.

Kraujo vėžį nugalėjusios palangiškės sutuoktinis nuo aplinkinių atsitvėrė tylos siena, tačiau šeimoje nevengė šios temos. O kitos ligonės, išgirdusios krūties vėžio diagnozę, vyras rinko visą įmanomą informaciją apie ligą.

"Sunkiai susirgus artimajam, šeimos nariai labai skirtingai išgyvena ligos laikotarpį. Vis dėlto nugalėti stresą, išsklaidyti susikaupusias abejones ir kitas neigiamas emocijas labiausiai padeda bendravimas, kitų dvasinis palaikymas", - kalbėjo psichologas.

Kartais su užklupusia liga padeda susidoroti artimieji, kartais - psichologas. Kai kurie ligoniai pasakojo ne tik patys kreipęsi į šios srities specialistą, bet šias konsultacijas pasiūlę ir šeimos nariams.

Pasak specialisto, ligoniams svarbūs santykiai šeimoje, taip pat tarpusavio bendravimas su panašaus likimo žmonėmis. Bet yra ir giluminių dalykų, patikimų tik psichologui. Pavyzdžiui, kaip po mano mirties gyvens artimieji.

Amerikiečių statistikos duomenimis, tik pusė onkologinių ligonių nori kalbėti su psichologu. Kiti tvarkosi patys.

Padovanoja nušvitimo akimirkas

Ką pozityvaus gavote iš savo ligos? Šis psichologo užduotas klausimas supykdė inteligentišką ligonę. Bet vėliau ji pripažino, kad onkologinė liga išmokė sutarti su aplinkiniais.

"Kovoti už gyvenimą verta - jis labai gražus", - tikino kita pašnekovė. Leukemiją įveikusi moteris tik susirgusi atrado Dievą ir tikėjimą. Laukdama operacijos svečioje šalyje ji su žodynu mokėsi, kaip prieiti išpažinties pas lenkų kunigą.

Tėvui giliai į atmintį įsirėžė naktis ligoninėje, kai su šešiamečiu sūnumi valgė pistacijas ir vyriškai kalbėjosi...

D.Bielskytė antrino išmokusi vertinti akimirką, laiką, jausmus.

"Tokio aštraus laimės jausmo, kaip būdama ligoninėje, nesu išgyvenusi. Man net dabar gaila to jausmo, nušvitimo akimirkų. Kai po mėnesio išeini iš ligoninės, vaistais kvepiančio kalėjimo, taip kvepia miškas! Kad norisi apsiverkti", - prisiminė ji.

D.Bielskytė ne kartą sulaukė priekaištų, kad per visą ligos laikotarpį neprisimena blogų dalykų, skausmo, baimės.

"Jūs - ne išimtis. Viskas, kas buvo bloga, išnyksta", - tikino psichologas. Jo žodžius patvirtino kiti onkologiniai ligoniai.

"Mirtis visada yra šalia mūsų. Tik kai papuoli į krizinę situaciją, ši tiesa tampa akivaizdesnė. Iki tol įsivaizduojame, kad esame nemirtingi. Bet tiesos jutimas įneša ypatingą skonį ir gyvenimo pojūtį. Pasidaro gaila prašvilpti kiekvieną akimirką", - paaiškino D.Kuniskis.