Žinojimas gali žmogų nužudyti

Ar faktas, kad, sužinojęs informaciją apie ligą, žmogus pasirenka savižudybę, netraktuotinas kaip privedimas iki jos?

Daugelio mūsų ar mūsų pažįstamų artimiesiems buvo diagnozuotos sunkios ligos, matėme jų reakciją, kai medikai pasakė „nuosprendį", ar spaudos nelaimių kronikoje pastebėję šykščią informaciją „A.B. rastas nusižudęs. Jam buvo diagnozuota onkologinė liga" ir pan. Man ypač įstrigo faktas, kai 30-metis vyriškis, sužinojęs, kad serga jau progresavusiu plaučių vėžiu, namuose apžiojo šautuvo vamzdį ir nusišovė.
Tad pagrįstai kyla klausimas, ar verta ligoniams sakyti tiesą apie ligą? Gal to užtektų ligonio artimiesiems?

Namiškių prašymas

Šiaulietė gydytoja pensininkė Julija Vaitkienė mano, kad visos tiesos sakyti pačiam ligoniui nereikėtų. Per ilgą savo darbo praktiką ji pavyzdžiais gali pagrįsti, kad tiesa dažnai gali užmušti žmogų. Tad kiekvienas medikas, prieš pranešdamas tokią žinią, turėtų labai gerai apgalvoti, kokios bus pasekmės. J.Vaitkienė teigia, kad toli gražu nėra lengva tokią informaciją pranešti ir ligonio artimiesiems: „Kartais artimuosius ištinka tokia isterija, kad trumpam net pamiršti, kuris iš tikrųjų yra ligonis. Medikas turi labai rimtai pasiruošti sakyti tokią informaciją, išsiaiškinti, kam, kaip ir kada ją pateikti.
Kartu tokiai žiniai būtina ruošti ir ligonį. Juk tą patį galima pasakyti taip, kad žmogus iš karto pribaigiamas, o galima pasakyti stengiantis, kad ligonis labai neišsigąstų, pasiryžtų kovoti su savo liga".
Į klausimą, kaip gydytojas turėtų elgtis, jei ligonio artimieji prašo nesakyti ligoniui tiesos, gydytoja atsakė: „Manyčiau, gydytojas privalėtų išgirsi tokį prašymą. Joks medikas taip gerai nepažins žmogaus, kaip ligonio namiškis. O jei medikui vis tik atrodys būtina tokią informaciją pasakyti pačiam ligoniui, tai galės padaryti kiek vėliau".

Višta ar kiaušinis?

Kelmės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) vadovas Viktoras Iljinskis sako, kad mūsų nagrinėjama tema prilygsta bandymui išsiaiškinti, kas atsirado pirmiau: višta ar kiaušinis? „Bendra nuostata yra tokia - tiesą reikėtų sakyti. Tam, kad žmogus žinotų, kaip susitvarkyti likusį gyvenimą, išbandytų ir kitokias gydymosi galimybes, jei to norės. Tačiau manau, kad sakyti tiesą galima ne kiekvienam. Tai labai subtilus reikalas. Aš žinočiau, kuriam savo ligoniui sakyti, o kuriam - ne. Nors įlįsti į žmogaus sielą ir žinoti, kaip jis sureaguos, neįmanoma. Rodos, vyras toks tvirtas ir viskam pasiruošęs, o kai sužino..."

Ilgametę darbo praktiką turintis gydytojas sako, kad paprastai ligoniai onkologinės ligos diagnozę sužino ne iš savo šeimų gydytojų, kurie juos geriausiai pažįsta, o trečio lygio gydymo įstaigose, kurių medikai neturi galimybės artimiau pažinti ligonių. Prisiminiau pažįstamos mokyklos direktorės, šiandien jau mirusios, įspūdžius vienoje žymiausių šalies gydymo įstaigų: „Gulėjau palatoje ir su nerimu laukiau tyrimų rezultatų. Blogiausiai žiniai nesiruošiau, nes jaučiausi normaliai. Įėjo gydytoja, nešina popierėliais, palatos viduryje stabtelėjo ir sako: „Na štai - gavome tyrimų rezultatus. Jums - vėžys." Ir apsisukusi skubiai išėjo. Rodos, dar kažką sakė apie stadiją, bet neišgirdau. Per langą neiššokau tik todėl, kad jis buvo su grotomis".

Griežčiau nei teisėjas

V.Iljinskis mano, kad ligoniui jokiu būdu nederėtų sakyti, kiek jam liko gyventi, nes to niekas nežino: „Medicina - ne vien tyrimų ir išvadų krūva. Medikui reikalinga ir intuicija. O žmogaus organizmas - labai sudėtingas. Rodos, kuo aiškiausiai matai, kad tavo ligoniui jau paskutinės dienos, o sutinki jį gatvėje po kelerių metų. O kito, rodos, nė rimtu ligoniu nelaikytum, o jo per keletą mėnesių nebelieka".

Dėl to gydytojas niekada ir nesako gyvenimo trukmės, tuo labiau kad nėra tokios lentelės, į kurią pasižiūrėjęs galėtum pasakyti, kiek žmogui liko gyventi: „Sakydamas, kiek žmogui liko gyventi, medikas taptų rūstesnis už rūsčiausią teisėją", - teigia gydytojas.

Bijo žinoti

Kelmės rajono Liolių ambulatorijos gydytoja Laima Rimkuvienė, savo profesijai atidavusi kone pusę amžiaus, sako pastebėjusi, kad gana dažnai žmonės bijo sužinoti tiesą: „Būna, grįžta su tyrimais, atsineša juos ir prašo pasakyti tiesą. O akys kalba visai ką kita. Jos tiesiog maldauja, kad nepasakyčiau baisios diag nozės".

Ir V.Iljinskis sako susiduriąs su tokiais atvejais: „Dabar vykdomos įvairios priešvėžinės programos. Viena jų - ankstyvam prostatos vėžio išaiškinimui. Bet kartais paraginti dalyvauti šioje programoje net kultūringi, išsilavinę žmonės sako nenorį žinoti, kad prasideda liga. Nors jiems nieko daryti nereikia, o tik duoti kraujo tyrimams atlikti ir sulaukti atsakymo". Gydytojas mano, kad toks elgesys - tai baimė sužinoti tiesą. Žmonės - tarsi stručiai, slepiantys galvas smėlyje.

Neigia ligą

Medikai turi daug pavyzdžių, kai žmonės, susirgę onkologine liga, net tikrai žinodami diagnozę, patys sau bandė ją neigti. Vienam provincijos gydytojui per metus teko vieną po kito laidoti du kolegas. Viena jų, kai nebepadėjo jokie vaistai, griebėsi musmirių antpilo ir dar kažkokių nuodų. Kolega stebėjosi: „Kokia liga užblokuoja smegenis? Juk taip neseniai pati buvo prieš tokius visokius triukus."

„Netrukus ir minėtasis kolega sužinojo sergąs vėžiu. Aplankytas jis man ištarė: „Matai, prie ko privedė sportas, visos traumos... Kai pasveiksiu, visiems pasakysiu, kad sportu nesižavėtų." Jis žinojo, kad sportas čia niekuo dėtas, ir kad jis nepasveiks. Tačiau reagavo taip", - pasakojo pažįstamas medikas ir apibendrino, kad jeigu žmogus pats priešinasi žinojimui, tai kažin ar medikas gali brukti tą žinojimą?

Vilties visada yra

Pašnekovai pastebėjo, kad iš tiesų šiandien nebėra ligos, kurios pavadinimas skambėtų kaip mirties nuosprendis. Medicina jau daug pasiekusi, o kai kurios vėžio formos netgi visai išgydomos. Kitais atvejais galima su vėžiu susidraugauti ir dar daug metų gyventi visavertį gyvenimą. Dalyvaujant įvairiose prevencinėse programose netgi galima užbėgti šioms klastingoms ligoms už akių.

Tiesmukiškumas ligoniui ne visada reikalingas. Tą patį galima pasakyti delikačiai, pažadinant žmogaus norą grumtis su savo sveikatos priešu, o tik paskui parodyti patį priešą.