Ar būtina žinoti savo likimą?

Ar pakeistume savo gyvenimus, jei žinotume kada sustos gyvybės laikrodis? Ar leistume sau skubėti ir dar greičiau siekti tikslo? O gal džiugintų greita meilė, draugystė, kuri virsta išdavyste? Ar gera būtų bendrauti su žmogumi, kuris „greitai" keičia savo išorę? Ir dar labai daug „ar..".

Visais laikais žmogus norėjo žinoti savo ateitį. Nuo neatmenamų laikų išlikę burtai, kerai, spėjimai, kurie leisdavo žmogui sužinoti jo likimą. Tačiau žinoti ir pasakyti jį yra pavojinga. Senovėje tokie pranašai dažnai būdavo sudeginami ant laužo. Ne visiems malonu išgirsti blogas pranašystes. Norime būti mylimi, turtingi, bet gyvenimas labai įvairus. Todėl kyla klausimas, ar mums reikia žinoti likimą?

Mes gyvename ir žinome, kad mirsime. Tačiau nežinome - kada ir kaip. Tai mus apsaugo nuo baimės gyventi. Ne kiekvienam likimas lemia ilgą ir gražų gyvenimą. Žinodamas savo likimą gali netekti vilties. Gyvenimas be vilties nėra gyvenimas, nes atimama galimybė tobulėti. Kad laužas degtų - reikia ugnies, o gyvenimui - vilties. Todėl mes turime užmaršties „kodą". Jis apsaugo nuo praeities ir kartu nuo būsimos ateities, kurią žino Siela ateidama į kūną. Kiekvienas iš mūsų yra jautęs nelaimės artumą. Vieni jautė įtikinamai, kiti nesuprato apie ją pranašaujančių ženklų. Mes galime aplenkti nesėkmes, bet neturime laiko studijuoti jausmų. Todėl tenka studijuoti įvykius. Civilizacija pakeitė žmogų. Jo protas išlaisvino kūną nuo sunkių fizinių darbų, bet nuolatiniai stresai atėmė galimybę jausti. Pamiršome užuojautą artimam, esame abejingi svetimo žmogaus skausmui ir nesėkmei, tai tapo „ne mūsų problema". Bet problemų turime visi. Vienos iš jų - lengvai šalinamos, o kai kurioms - reikia kitų pagalbos. Su kiekvienu žemės apsisukimu apie savo ašį žmonija žengia į naują energetinę Visatos pakopą. Tokią galimybę suteikia mūsų planeta. Todėl daugėja žmonių - aiškiaregių. Jie sugeba numatyti įvykius. Džiugu, kad mums leista praverti ateities duris. Bet dauguma nesame tikri, jog galime žinoti ją. Savo praktikoje pažinojau žmogų, kuriam labai sunku buvo susitaikyti su artėjančia mirtimi. Jis atsisakė bendrauti, tapo piktas, nes nuolatos ieškojo atsakymo į klausimą - kodėl? Tuo tarpu kitas žmogus, sužinojęs apie artėjančią mirtį, jautėsi ramus. Jis skubėjo sutvarkyti žemiškus reikalus, atsisveikinti su visa gimine, paskirstyti savo turtą, nurodyti laidojimo vietą ir kaip turės atrodyti kapas.Atrodo, abu šie atvejai vienodi. Abu žmonės žinojo apie greitą mirtį, bet kodėl jie taip skirtingai priėmė tą žinią? Todėl, kad vieno jų siela buvo brandi ir galėjo judėti į kosminę plotmę, kito - dar tik ruošėsi persiformavimui, kurį sutrukdė artėjanti kūno liga. Todėl vienas žmogus buvo ramus ir nejautė baimės, kitas negalėjo susitaikyti su išėjimu ir tapo piktas. Stiprios sielos žmogui žinojimas apie artėjantį išėjimą, palengvino išsiskyrimą su artimaisiais, silpnos - pakenkė, nes pastarąjį užvaldė pykčio ir baimės jausmas, kuris trukdė jo sielai atsiskirti nuo žemiško kūno. Žinojimas apie savo mirtį ne visiems iš mūsų išeina į gera. Ateinančios mirties aidas nesuteikia vilties ir noro gyventi, jis ruošia sielą naujam etapui, kurio nesuvokia kūnas. Kūnas nori gyventi, nes gyvenimas - dovana. Kiekviena jo akimirka - negrįžtama.

Išmokę džiaugtis akimirka, išmokstame būti laimingi. Atsikratę baimės, nugalime nesėkmes. Nelaimės myli silpnus. Būkite stiprūs pasitikdami išbandymus, nes jie duoti visiems. Besišypsantis žmogus nebūtinai yra laimingas. Kai kada po šypsena slepiasi didelė dvasinė kančia. Todėl aplinkiniams atrodo, kad tokiam žmogui visada sekasi. Visada turėkite viltį, ji dovanoja gyvenimą. Ateitis, kaip ir praeitis, priklauso mums.