Intuicija

Žmonės mano, kad intuicija kaip koks autoatsakiklis: kai tik bėda tuoj iššoka ir sako ką daryti. Jeigu intuicija sako viską prieš mūsų įsitikinimus, tada tai atmetama kaip ne intuicija.

Būtina suvokti tai, kad intuicija neturi gėrio ar blogio( iš jūsų pozicijų) ribos, ji nėra leidimas ar draudimas, ją nevaržo jokios jūsų gyvenimo taisyklės ar dar kas. Intuicija sako: daryk tai, o tu su savo taisyklėm ir pasaulėžiūros, požiūrio gruzu, sakai, o čia ne intuicija... kitaip, nesiūlytų man daryti tai ką noriu... ir ko negalima. Na kad ir važiuoti tapyti ar dainuoti, ar dar kur, o tu sakai: "o kaip aš žmoną paliksiu, dar kitą susiras, gi negaliu"...

Intuicija jūsų sielą daro laimingą, o jūs renkatės ko klausytis: jos ar savo taisyklių.

Kuo mažiau nuomonių ir išankstinių nusistatymų, tuo lengviau gyventi, tuo greičiau išgirstama intuicija. Nėra principų - nėra sąžinės ėdimų, yra aiškūs tikslai ir aiški gyvenimo prasmė ir to pakanka, kad žmogui nereiktų savęs laužyti, kaip kalėjime, kaip reikia visuomenėje gyventi.

Koks tai klanas ėmė ir sumąstė, kaip reikia teisingai elgtis, ir amžiais, žmonės kenčia kokius tai principus, galima - negalima kompleksus. Bet kokį žmogų, daugiau pažengusį dvasiškai, visuomenė baudžia, gaudo ir naikina; į jo vietą stato savo statytinius, atsieit, dvasininkus, na knygų leidyklos tuo masiškai užsiima. Visuomenė kaip gyvas organizmas atsikrato visų, kurie jai pavojingi. Todėl protinga nesiskelbti, jeigu tu turi nors kokią galią. Nes tu nebūsi stipresnis už visuomenę. Žmonės, kurie daro dvasininkų šou ar ekstrasensų šou, yra nepavojingi, jie dirba tokios - stagnacinės visuomenės labui... per tv mes tai matome akivaizdžiai. Asmenybės tobulėjimas čia suvedamas į ...šou.

Pasakysiu kitaip: žmogus vystosi, tobulėja, tačiau visuomenei toks nėra palankus, na jis gi valgo mažai, natūralų viską, jam gi nereikia nieko tokio, ką visuomenė reklamuoja per visur...; jam gi gamtoje kaifas, jis nedirba robotų darbo, jis pats susikuria produktą arba turtą, kai jam reikia to turto, bet jam nedaug tereikia.

Na vienas toks, kitas, dar gali išgyventi, jeigu nesiskelbia per daug, o jeigu drįsta... tada jie tiesiog išnyksta, nes visuomenė juos sutraiško. Prisiminkite Parfirijų Ivanovą ir psichiatrų kliedesius apie jį. Tokie žmonės, norėdami išgyventi, turėtų taikytis prie visuomenės, tačiau, tada netenka laisvės, ir tampa šou dalyviais, kur jų talentai ir pasiekimai bus perleisti per antižurnalistikos filtrą; tada jie gali bandyti visuomenei diktuoti savo salygas, bet ir vėl beprasmiškai, nes dauguma stipresnė...

Ką gi daryti? Atsisakyti tobulėjimo? Tapti robotu? Viską valgyti, viską gerti, viską daryti, viską pirkti, viską išdėti ir viską atiduoti, galop parsiduoti? Taip ir klajoja talentingi, tobuli žmonės, visuomenės taisyklių ir įstatymų užguiti, apgauti arba... savo sąžinės kamuojami... Dažnai pasižiūriu mūsų ūkininkų gyvenimus. Kaip juos mausto bankai ir Europinės paramos... Na kai kam pasiseka, o ką daryt tiems, kurie liko ant „ledo"? Visuomenė negailestinga savarankiškiems ir ... sąžiningiems.

intuicija jus gali nuvesti tobulėjimo keliu, sielos šventės keliu, tačiau tai nebus suderinta su normomis, kuriose skęsta visuomenė. Jūs rizikuojate būti įvardintu, kaip antisocialus... Ką daryti? Egzistuoja vidurio kelias. Daug apie jį parašyta turbūt... Deja, norint laisvėje tobulėti ir išgyventi tokiame pasaulyje, koks jis yra dabar, kompromisas neišvengiamas.