Sutrikus širdies ritmui svarbu nepanikuoti

Sutriko širdies ritmas, o jam sureguliuoti gydytojai siūlo elektrošoką? Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos klinikos Širdies aritmijų sektoriaus vadovas docentas Aras Puodžiukynas sako, kad šios jau rutininės procedūros bijoti tikrai nereikia, o prieširdžių virpėjimo sukeltas širdies ritmo sutrikimas dažniausiai yra nepavojingas.

- Kad ir ką sakytumėte, elektrošoko terminas skamba labai grėsmingai. Juk, jį taikant, žmogus supurtomas, kūnas išsilenkia?

- Tai nesudėtinga trumpa procedūra, kai žmogaus kūnas, paveiktas elektros srovės, truputį šoktelėja į viršų. Tuomet, kai elektros srovė teka per krūtinę, sureaguoja visi skeleto raumenys: rankų, kojų, liemens, nugaros. Jie staiga trumpam įsitempia, todėl kūnas išsilenkia lanku, su lova dažniausiai liečiasi tik galva, pečiai ir kojos. Tai, ką rodo kino filmuose, yra realybė, bet šios procedūros keliama rizika yra tokia maža, kad į tai nebekreipiame dėmesio.

- Kokio stiprumo elektros srovė teka per žmogaus kūną?

- Stiprumą matuojame džauliais. Jų naudojama apie du šimtus, daugiausia - 360 džaulių, o tai atitinka maždaug 6-7 tūkst. voltų.

- Kodėl procedūra atliekama taikant nejautrą?

- Ligonis užmigdomas labai trumpam, vos 3-4 min. Užmigdomas todėl, kad tai žmogui skausminga, nemaloni procedūra.

- Tačiau ji negydo, tik atkuria sutrikusį širdies ritmą. Kodėl jis trinka?

- Širdies ritmo sutrikimai yra labai skirtingi, jų spektras platus. Gali būti labai paprastų priežasčių, kaip ir, pavyzdžiui, sugedus automobilio varikliui, užtenka pakeisti saugiklį, ir mašina vėl važiuoja. Gali būti ir didelių problemų.

- Vadinasi, pajutus širdies negalavimų, reikia eiti pas gydytoją, kuris nustatytų, pavojingi jie ar ne?

- Sutrikus širdies ritmui, žmogus gali jausti permušimus - tarsi truktelėjimą, krustelėjimą krūtinėje. Tai vadinama ekstrasistolėmis. Kai jų per parą pasitaiko du trys šimtai, tai nekelia jokios grėsmės, tai - fiziologinė norma. Net ir sudėtingesnio sutrikimo, sukelto prieširdžių virpėjimo, išsigąsti nereikia. Tai taip natūralu kaip žili plaukai vyresnio amžiaus žmogui. Prieširdžių virpėjimas net ir jaučiamas toli gražu ne visada. Būna, kad atsiunčia rajonų medikai į Kauno klinikas pacientus, bet nei vieni, nei kiti nežino, prieš kiek laiko ritmas sutriko.

Būna ir atvirkščiai: kai kurie ligoniai prieširdžių virpėjimo sukeltą sutrikimą pajaučia nuo pirmo permušimo, ir itin stipriai. Yra žmonių, kurių širdies ritmas sutrikęs prieš keliasdešimt metų ir jie gyvena įprastą gyvenimą.

- Ir jų nereikia gydyti?

- Medicinoje niekada nebūna svarstyklių su viena lėkšte. Sveriame, kokia yra ligos rizika ir ko vertos pastangos sureguliuoti ritmą. Jei ritmas, atkūrus elektrošoku, pavartojus vaistų, nebetrinka - valio, viskas puiku. Bet jei sureguliavome ir vėl sutriko, vėl daromas šokas, didinama vaistų dozė, jie stiprinami, vėl reikia šoko, o ritmas trinka ir trinka, geriau palikti taip, kaip yra. Juolab kad neretai ligoniai blogą savijautą tapatina su pačiu sutrikimo faktu, o iš tiesų blogai jaučiamasi dėl pernelyg didelio širdies susitraukimų dažnio. Kai jis vietoj 70-80 kartų per minutę yra 140-150, suprantama, kad žmogus jaučiasi blogai. Vaistais suretinus širdies susitraukimų dažnį, žmogus nustoja jausti ritmo sutrikimus, nors jų ir yra. Kartais juos geriau prisijaukinti, nei kariauti su jais. Be to, visi pacientai, kuriems kyla prieširdžių virpėjimas, turi vartoti kraujo skystinamuosius vaistus, kad sumažėtų kraujo krešulių susidarymo rizika.

- Visi nori būti sveiki. Kas sukelia prieširdžių virpėjimą, galbūt galima jo išvengti?

- Nemažai sveikatos problemų sukelia žmogaus amžius. Yra priežasčių, kurios jas pagreitina. Tai, pavyzdžiui, padidėjęs nekontroliuojamas arterinis kraujospūdis. Jis tiesiogiai nesukelia prieširdžių virpėjimo, bet gali būti negalavimų priežasčių grandinės gale. Gali būti kaltos vožtuvų ydos, skydliaukės veiklos sutrikimai, išeminė širdies liga, širdies nepakankamumas. Bet, primenu, sutrikimų priežastimi gali būti ir amžinė involiucija, prasidedanti nuo 40-ies.

- Gydytojai nustato sutrikimų priežastį?

- Neretai gydytojai gydo nežinodami ką, neužrašę net paprasčiausios elektrokardiogramos. Ligoniui pasiskundus, kad vartosi širdis, skiria plataus veikimo spektro vaistus, kurie užslopina viską, kad ir kas būtų.

Žinotina, kad prieširdžių virpėjimo sukelti širdies ritmo sutrikimai diagnozuojami tik elektrokardiograma, kai, pavyzdžiui, kitas priežastis galima aptikti laidžiosios sistemos perstempliniu tyrimu. Prieširdžių virpėjimo sukeltus sutrikimus būtina dokumentuoti: sutrikus ritmui nueiti į polikliniką ar ligoninės skubios pagalbos skyrių ir paprašyti užrašyti kardiogramą. Visiems sakau: kardiogramą reikia daryti kuo dažniau, nes sutrikimai būna skirtingi. Dokumentacija turi būti ir ligonio ligos istorijoje, ir jis pats turi ją tuerėti. Dėl to reikia rašyti ilgesnę juostą ir dalyti perpus - ligoniui ir gydymo įstaigai, arba padaryti kardiogramos kopiją. Kai gydytojas gali palyginti kardiogramas, širdies ritmo sutrikimus vertinti ir juos gydyti daug lengviau.

- Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas - tai skirtingi dalykai?

- Medikai šį reiškinį įvardija abiem žodžiais, bet tai visiškai skirtingi pagal savo mechanizmą širdies ritmo sutrikimai. Prieširdžių plazdėjimą nulemia įgimtos anatominės struktūros. Esant plazdėjimui, elektrinio sužadinimo banga, dėl kurios susitraukinėja skilveliai, neužgęsta, impulsai sukasi ratu ir visa širdis, ne tik skilveliai, susitraukinėja be perstojo. Prieširdžių plazdėjimo dažniausiai nesustabdo jokie vaistai, jie tik sulėtina šią patologiją, o priežastį galima pašalinti operacija.

Prieširdžių virpėjimas - visai kas kita, tai - visiškas impulsų chaosas prieširdžiuose, kurį įveikti kartais neįmanoma jokiais būdais.

- O kai tai įmanoma, kodėl prieširdžių virpėjimas ne visuomet stabdomas neatidėliojant, lyg kažko delsiant?

- Visame pasaulyje pabrėžiama: sergant prieširdžių virpėjimu didžiausias pavojus kyla ne dėl ritmo sutrikimo, bet dėl galimų tromboembolinių komplikacijų. Prieširdžiai aktyvuojasi dideliu dažniu, o sutrikus jų veiklai, nespėja susitraukti mechaniškai, ypač kairysis prieširdis. Kai jis neišstumia kraujo iš savo užutėkio - auselės, kraujas užsistovi ir gali susiformuoti krešuliai. Ritmą normalizavus krešuliai gali būti išmesti į didįjį kraujo apytakos ratą. Per kylančiąją aortą jie gali patekti į arteriją, nukeliauti į smegenis ir užkimšti jų kraujagysles. Po prieširdžių virpėjimo kyla embolinių insultų rizika ir ji yra 8-12 kartų didesnė negu įprastai - tokie insultai yra labai sunkūs. Dėl to, prieš atkuriant ritmą, būtina suskystinti kraują.

- Kiek laiko tai užtrunka?

- Maždaug mėnesį žmogus turi vartoti kraujo skystinamuosius vaistus. Per tą laiką krešuliai ištirpsta arba susitraukia, prilimpa prie sienelės ir nebelieka rizikos, kad jie gali atplyšti. Būtina gauti mažiausiai keturių kraujo tyrimų, atliktų kas savaitę, teigiamus rezultatus, įrodančius, kad kraujas suskystintas pakankamai. Tik tada galima koreguoti sinusinį ritmą elektros impulsu.

- Bet kai kam atliekamas elektrošokas, vos sutrikus ritmui?

- Procedūra taikoma, jei jis sutrikęs ne ilgiau kaip dvi paras. Per tiek laiko krešuliai paprastai nesusidaro. Svarbu, kad žmogus pajustų, kada ritmas sutriko. Dvi paros yra ilgas laikotarpis ir jei tai atsitiko nebe pirmą kartą, yra žinoma, kad priežastis yra prieširdžių virpėjimas, nebūtina skubėti pas gydytojus. Pravartu išgerti kalio, magnio, valerijonų, ramiai pagulėti. Maždaug pusei ligonių prieširdžių virpėjimas išnyksta savaime per pirmas 12 valandų. Tai yra normalu. Jei ritmas trinka retai, vos kelis kartus per metus ir žmogus neserga kitomis širdies ligomis, ritmo reguliuojamuosius vaistus galima gerti tik ritmui sutrikus. Įteisinta metodika, kai paskiriama didesnė vienkartinė dozė, bet ją nustatyti reikia ligoninėje.

- Jei krūtinėje trūkčioja ir silpna, vadinasi, širdies ritmas sutriko?

- Sutrikimą galima pasitikrinti skaičiuojant pulsą arba matuojant kraujospūdį automatiniu aparatu. Jo monitoriuje, ritmui sutrikus, pasirodo ženklelis - širdutė su kardiograma.

- Vadinasi, prieširdžių virpėjimas staigios mirties nesukelia?

- Ne, staigi klinikinė mirtis gali ištikti dėl skilvelių virpėjimo. Dėl šio patologijos žmogus per šešias sekundes netenka sąmonės, per šešias minutes negaivinamas miršta. Tai sutrikimas, kai žmogus pats sau padėti negali. Medicinos mokslas leidžia identifikuoti aukštos rizikos pacientus, kuriems gali kilti skilvelių virpėjimas. Jiems implantuojami prietaisai - defibriliatoriai, kurie seka kiekvieną dūžį, atpažįsta vos beprasidedantį skilvelio virpėjimą, jį patikrina ir per 6-8 sek. pradeda defibriliaciją - pašalina skilvelio virpėjimą.

- Ar jūs, docente, esate sveikas, tiksliau, ar jūsų širdis sveika?

- Nesu absoliučiai sveikas. Ateidami į šį gyvenimą atsinešame savo ligų ir sveikatos diapazoną. Jei gyvensime teisingai, panaudosime mums duotą sveikatos maksimumą.

- Jūs žinote, kaip sveikai gyventi, ir tas žinias maksimaliai panaudojate?

- Absoliučiai ne. Aš netausoju savęs: į darbą ateinu prieš aštuonias rytą, lieju prakaitą operacinėje, po įprasta chirurgo apranga apsivilkęs apsauginius švino šarvus, kurie saugo nuo per operacijas nuolat naudojamų rentgeno spindulių. Namo išeinu devintą vakaro ir dar palieku krūvas nebaigtų tvarkyti ligonių dokumentų. Jiems per mėnesį skiriu vieną savaitgalį. Kitaip medikams dirbti ir gyventi kol kas galimybių nėra.

Algirdas Korsakas, tarnautojas:

Mano širdies problema - patirtas infarktas. Dabar, kai visas siaubas jau praeityje, pajuokauju, kad galėčiau pretenduoti į Gineso rekordų knygą, nes ištikus infarktui sugebėjau slidėmis nučiuožti penkis kilometrus.

Sportavau visą gyvenimą, todėl kasmečio „Snaigės žygio" trasą slidėmis įveikdavau vienas pirmųjų. Tačiau tą kartą, įpusėjus trasą, krūtinėje pajutau didelį skausmą. Pamaniau, kad plaučiai kalti. Sportininko išdidumas neleido sustoti, bet judėti darėsi vis sunkiau. Mane ėmė lenkti net vaikai. Skausmas plito ir aštrėjo. Finišą už penkių kilometrų pasiekiau tarsi su peiliu širdyje.

Išskubėjau namo. Darėsi tamsu ir labai šalta, pamėlo rankos, krėtė drebulys. Negelbėjo nei antklodė, nei karšta arbata. Nors prieštaravau, žmona iškvietė greitąją pagalbą. Net neįtariau, kad man - infarktas. Po operacijos gydytojai sakė, kad mane išgelbėjo treniruota vadinamoji sportininko širdis.

Infarktas - viena svarbiausių pamokų mano gyvenime. Kaip niekada aiškiai supratau, kad reikšmingų sprendimų geriau neatidėlioti rytdienai. Senai rengiausi mesti rūkyti, žinojau, kaip svarbu širdžiai poilsis, vitaminai, net paprasčiausi žuvų taukai. Bet vis neprisiruošiau gyventi kitaip. Vis žadėjau sau, kad gyvenseną keisiu sulaukęs penkiasdešimties.

Dabar visiems sakau, kad rūpintis sveikata, ir ypač širdimi, reikia jau šiandien, nes rytojaus gali ir nebūti. Klysta tie, kurie mano, kad infarktas gali ištikti bet ką, tik ne juos. Kai tai patyriau, gyvenu pagal gydytojų rekomendacijas: jokių cigarečių, nuolatinis cholesterolio kiekio stebėjimas, lengvas sportas ir būtinai omega-3, vitaminas, išgaunamas iš žuvų taukų.