Profesija išmokė visus mylėti

Vaikystėje baltas chalatas nuolat besišypsančiai nefrologijos ir toksikologijos skyriuje dirbančiai slaugytojai Daivai Ringienei asocijavosi su dailiomis moterimis, savo švelniomis rankomis gebančiomis numalšinti bet kokį skausmą. Penkiolikos metų darbo patirtis ne tik padėjo suprasti, jog šis nekaltas apdaras ne visada esti visagalis, bet ir išmokė mylėti kiekvieną žmogų kaip save pačią, o ypač mylėti tą, kuriam nedelsiant reikia pagalbos.

Atsidavimas buvo pastebėtas

Anot slaugytojos, vaikystėje jai neteko sirgti jokia rimta liga, dėl kurios būtų reikėję gulėti ligoninėje. Tik vėliau netikėtai užklupęs apendicitas apie medikės profesiją svajojančiai paauglei leido bent akies krašteliu iš arčiau pažvelgti į slaugytojos, anais laikais vadintos sesute, darbą.

"Visada buvau altruistiškai nusiteikusi padėti žmonėms, todėl nuo pat mažens galvojau tik apie medikės darbą, - pasakoja slaugytoja. - Mokydamasi Šiaulių medicinos mokykloje patekau į nefrologijos ir toksikologijos skyrių, kuriame atlikau mokomąją praktiką. Ši praktika man buvo ne tik sėkminga, bet ir lemtinga. Man ir mano draugei mus globojančios slaugytojos patikėjo palatą, kurioje gulėjo pirmieji mano ligoniai. Buvome išties labai laimingos! Man sekėsi, todėl vėliau sulaukiau pasiūlymo dirbti šiame skyriuje. Pasiūlymą priėmiau su didžiausiu džiaugsmu."

Tobulėti - būtinybė

"Kai pradėjau dirbti, daugkartinių švirkštų laikai jau buvo pasibaigę, tačiau mes kasmet susiduriame vis su pažangesnėmis naujovėmis, neretai netgi padedančiomis ligoniui išgyventi. Būna, jog pacientai neįvertina dializės privalumų, nors prieš dešimtį metų apie dializę inkstų nepakankamumu sergantys ligoniai galėjo tik pasvajoti", - pasakoja slaugytoja.

Spartų medicinos žingsnį ypač stipriai pajunta mamomis tapusios slaugytojos, į darbą sugrįžtančios po dvejų mažylio auginimo metų: nauji vaistai, nauji reikalavimai, naujos medicininės priemonės. Net ir pacientas, anot slaugytojos, nebėra toks, koks buvo anksčiau. Jis tapo reiklesnis medikų darbo kokybei. Tai, žinoma, nėra blogai. Anaiptol, reiklumas skatina nuolat tobulėti. Bėda ta, jog neretai žmonės pamiršta, kad už savo sveikatą yra atsakingi tik jie patys, o slaugytoja tėra pagalbininkė, todėl ji negali padaryti to, ką privalo padaryti pats pacientas - nuolat rūpintis savo sveikata.

Gydytojo pagalbininkė

Paklausta, ar nesijaučia per ilgai užsibuvusi vienoje vietoje, slaugytoja šypteli. "Kiekviename ligoninės skyriuje esti vis kitokia darbo specifika. Pamačius, kokia aparatūra dirba mano kolegės reanimacijos skyriuje, man taip pat norisi mokėti ja dirbti. Manau, kad net ir priėmimo skyriuje galima surasti daugiau privalumų nei trūkumų. Ten tikrai niekada nėra monotonijos: vienas išgyrė, kitas išliejo širdy susikaupusį pyktį, trečias gėlių atnešė", - šypsosi medikė". Anot jos, slaugytojos - kvalifikuotos bei lygiavertės gydytojų partnerės, savo sritį išmanančios specialistės. Gal iš šalies atrodo, jog sušvirkšti vaistus į veną nėra sudėtinga, tačiau tik profesionali, turinti nemažą darbo patirtį slaugytoja nesutrinka pamačiusi, jog vaistus teks leisti į subliuškusią veną. Esant ekstremaliai situacijai, nėra kada dvejoti ar bėgti ieškoti pagalbos, todėl lemtingą akimirką tenka skubiai, svarbiausia - be klaidų, suteikti pirminę bei būtinąją pagalbą ir tik tuomet kviesti gydytoją.

Padėka - stipri paskata

Slaugytoja džiaugiasi, jog padėdama kitiems gali save realizuoti. Dažnai tai, ko pacientas negali ar galbūt gėdijasi išsakyti gydytojui, išdrįsta aptarti tik su slaugytoja. Gydytojas su pacientu bendrauja kelias valandas, o slaugytoja - 24 val. per parą. Todėl, anot jos, nieko keisto, jei vidurnaktį, suskaudus pilvui, ligonis pagalbos ieškoti skuba pas budinčią slaugytoją. Pagalbos šauksmas ne visada vienodas, todėl ir atlygio skonis skirtingas.

"Smagu matyti žmones gatvėje, kuriems esi padėjusi išsaugoti gyvybę, - sako slaugytoja. - Pagalbos ranką tenka ištiesti ir visuomenei žinomiems žmonėms, vadinasi, silpnumo akimirka neaplenkia nė tų, kuriems, mūsų akimis, gyvenime nieko netrūksta. Ne mums spręsti, kodėl žmogus, prispaustas problemų, pasirinko savižudybės kelią, reikia mokėti pasidžiaugti jo atliktais visuomenei naudingais darbais ir tikėtis, kad dar kartą suteiktas šansas gyventi taps rimta paspirtimi būti atsakingesniam už savo gyvybę."

Už sunkų darbą - kuklus atlygis

Daiva Ringienė prisipažįsta, jog ne kartą mąstė, kodėl ši profesija nėra tinkamai vertinama pinigine išraiška. Seniai pripažinta, kad ligonio slaugymas nėra vien tik fizinis darbas - jam reikalingos gilios profesinės žinios.

Kai darbe nėra įtampos bei spaudimo, kai nereikia sukti galvos dėl nuo slaugytojų nepriklausančių problemų sprendimo, belieka visas jėgas atiduoti darbui, kuris reikalauja nemažai fizinių jėgų - juk nefrologijos ir toksikologijos skyriuje apstu sunkiai sergančių ligonių, savarankiškai negalinčių pasikelti iš lovos. Laimė, jog moralinis pasitenkinimas dažniausiai nusveria visas šias problemas. "Ar begali būti kas nors maloniau širdžiai už nuoširdžiai dar net nespėjusio pasveikti paciento ištartą ačiū? - pasakoja slaugytoja. - Visagalio laiko ir slaugytojos padedamas, žmogus lengviau susitvarko su jį vienu metu užplūdusiomis prieštaringomis emocijomis, kai jis sužino savo ligos diagnozę, bei tai, jog jam teks atlikti dializės procedūras. Žmonės labai skirtingai priima žinią apie juos užklupusią ligą. Slaugytoja turi gebėti rasti tinkamą žodį ir besišypsančiam, ir neigiamas emocijas išgyvenančiam ligoniui. Padėti galima ir būnant šalia - kartais žodžiai nėra reikalingi."

Akistata su mirtimi - neišvengiama

Slaugytoja atvirauja, jog nefrologijos bei toksikologijos skyriuje mirtis nėra retas svečias. Vos tik pradėjusi dirbti ir akis į akį susidūrusi su mirtimi, ji ne tik nubraukdavo ašarą, bet ir niūrias mintis bei širdgėlą nešdavusi į savo namus. Įgijusi patirties moteris suprato, jog taip surėdytas gyvenimas - vieni išeina tam, kad kiti galėtų ateiti. Tik metų patirtis išmokė į mirtį žiūrėti profesionaliai ir daryti tai, kas palengvintų ligoniui jo būklę.

"Iki paskutinės paciento gyvenimo minutės stengiuosi padaryti viską, kas mano valioje, - sako D. Ringienė. - Žinoma, man, kaip ir visiems, nepavyksta išvengti emocijų, tačiau tik padariusi viską, ką privalu ir įmanoma padaryti, uždegusi žvakę bei sukalbėjusi maldą, įsileidžiu jas į savo širdį."

Bendraujančiai su mirusiojo artimaisiais slaugytojai neretai tenka atlikti ir psichologės misiją. Nėra vienintelės "formulės", tinkančios kiekvienam, ypač sielvarto plėšomam žmogui. Anot medikės, prireikia ne vienerių bendravimo patirties metų, kad gebėtum palengvinti žmogaus širdies kančias.

Medikė patikina, jog adrenalino jos mylimame skyriuje tikrai netrūksta. Kai paciento gyvybei gresia pavojus, ne tik gydytojai ir slaugytojos, bet ir jų padėjėjai ir netgi sanitarai susitelkia į vieną darnią komandą, siekdami vienintelio bendro tikslo - bet kokia kaina išsaugoti gyvybę. "Toks jau tas slaugytojo darbas - jo nei apsakysi, nei parodysi", - šypsosi slaugytoja.