Naujausi straipsniai
Gydytojas klausia pacientą...Gydytojas klausia pacientą:
Vaistų paieška
|
Medikai: prie mirties įprasti neįmanoma
2010, Lapkritis 4 - 09:32
Apie ką mąstėme, kai šį savaitgalį stovėjome prie artimųjų kapų, skendėjusių liepsnojančių žvakių jūroje? Tūkstantąjį kartą priekaištavome sau, kad galbūt ne viską padarėme, jog jie gyventų ilgiau? Eilinį kartą kaltinome gydytojus, kad jie neišgydė mums brangių žmonių? Nusivylė po dienos Kaunietė N.A. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) negali sau atleisti, kad trumpalaikei tėvo, kurio nebeturi, priežiūrai pasirinko Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę Garliavoje. Moteris turėjo išvažiuoti į komandiruotę ir nusprendė, kad senoliui bus geriau globojant medikams nei namuose, prižiūrimam svetimos moters. Tačiau į komandiruotę moteris taip ir neišvažiavo, o jos tėvas, Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje praleidęs vos kelias dienas, namo nebegrįžo. „Nuvežusi tėtį į ligoninę kitą dieną nuėjau jo aplankyti. Radau stovintį prie lovos. Jis norėjo į tualetą, bet vienas nepajėgė nueiti. Kaip tik tuo metu į palatą įėjusi slaugytoja į mano klausimą, kodėl nenuveda ligonio į tualetą, atsakė, kad ji nesitampys, tegul žmogus šlapinasi ir tuštinasi į sauskelnes", - suglumimo nepamiršta N.A. Prie lovos, pasakojo moteris, stovėjo vežimėlis. Tereikėjo padėti ligoniui į jį atsisėsti ir nuvežti. „Slaugytoja apie ligonio orumą ir savigarbą, matyt, niekada net nemąstė", - svarstė N.A. Ji tąsyk nuvežė savo tėvą į tualetą, padėjo jam susitvarkyti. Kitą dieną atvažiavusi į ligoninę tėvą rado miegantį, nors buvo vidudienis. Budinamas žmogus nereagavo. „Aiškinantis, kodėl jis negali pabusti, ko namuose niekada nėra buvę, gydytojas sakė, kad jokių migdomųjų vaistų ligoniui nėra skyręs. Bet, pridūrė gydytojas, jei ligonis neramus, slaugytojos turi teisę ligoniams šių vaistų duoti", - citavo gydytoją jo paciento dukra. Ji nesuprato, kaip gali slaugytoja nustatyti vaistų skyrimo kriterijus, dozę, kas dėl to prisiima atsakomybę. Kita slaugytoja, pasakojo moteris, ją paguodė, kad senolis nepripratęs prie vaistų, todėl taip giliai miega, bet tuoj pietūs, pažadins, pavalgydins ir viskas bus gerai. Nerado jokio gydytojo „Išvažiavau namo, bet tebekankino nerimas. Po pietų paskambinau į skyrių. Atsiliepusi ta pati slaugytoja, su kuria buvau neseniai kalbėjusis, pasakė, kad tėtis nepabudo, galbūt jį ištiko insultas", - šių žodžių niekada nepamirš N.A. Ji kreipėsi pagalbos į savo šeimos gydytoją. Ši patarė, kad reikalinga neurologo konsultacija. Nuskubėjusi į slaugos ligoninę nerado ne tik neurologo, bet ir apskritai jokio gydytojo. Po pietų ir savaitgaliais čia dirba tik slaugytojos. „Jos gali iškviesti greitąją medicinos pagalbą, bet to daryti neskuba. Nors slaugytoja mano tėveliui įtarė insultą, bet jokios pagalbos nesuteikė. Greitąją medicinos pagalbą iškvietė tik primygtinai prašant. O jei aš nebūčiau atvažiavusi į ligoninę, jei jau būčiau išvykusi į komandiruotę, kaip tada būtų buvę?" - su nerimu svarstė N.A. Jos tėvas greitosios pagalbos automobiliu buvo pervežtas į Kauno ligoninę. Moteriai apmaudu, kad Garliavos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje niekam nerūpėjo, kas yra ligoniui. "Miega, ir ramu. Numirs - bus dar ramiau", - piktinasi kaunietė. Labai labai stengiasi? Šią istoriją paprašėme pakomentuoti Garliavos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktoriaus Rodolfo Luiso Žilinsko. Į klausimą, kodėl slaugytojos skiria pacientams vaistų, kokias ligonių aptarnavimo funkcijas jos atlieka, jis atsakė formaliai. „Slaugos darbuotojų tikslas - kvalifikuotai atlikti slaugą ir palaikomąjį gydymą. Labai svarbu pastovus bendradarbiavimas su pacientu ir jo artimaisiais. Tai lemia ne tik geresnę paciento savijautą, adaptaciją svetimoje aplinkoje, bet ir slaugos planavimą. Žmonės trokšta būti prižiūrimi kaip asmenybės, ne vien tik kaip kūnai lovose ar kaip medicininės diagnozės. Tai drąsina pacientus dalyvauti savo priežiūroje, taip pat ir slaugytojai patiria didesnį pasitenkinimą atliekant savo darbą", - raštu aiškina R.L.Žilinskas. Ligoninės direktorius tvirtina, kad pagyvenusiems žmonėms patekus į kitą aplinką labai pasikeičia jų psichikos būklė, o apgyvendinimas slaugos ligoninėje jiems sukelia stiprų moralinį sukrėtimą. „Ligoniai tampa neramūs, agresyvūs, nesiorientuoja aplinkoje, reikalauja juos vežti namo, ieško artimųjų. Jie lipa, krenta iš lovų ir tai sukelia didelę susižeidimų riziką, ypač kai pacientai yra nevaikštantys ir savęs neapsitarnaujantys", - žiaurų vaizdą piešia Garliavos ligoninės direktorius. Jis pripažįsta, kad slaugos personalas nėra pakankamai metodiškai ir psichologiškai parengtas bendrauti su pacientais ir jų artimaisiais. Todėl nuolat kelia kvalifikaciją pasitobulinimo kursuose, visas kolektyvas dalyvauja Europos Sąjungos finansuojamame projekte gerinti paslaugų kokybę, kelti darbuotojų kvalifikaciją. „Garliavos ligoninės kolektyvas deda visas pastangas teikti kokybiškas slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas, o iš klaidų siekia mokytis ir tobulėti", - aiškinamąjį raštą dėl N.A. tėvo slaugos baigia direktorius R.L.Žilinskas. Į ligoninę - mirti Visuomenėje tebesklando nuomonė: jei jau išvežei senolį į slaugos ligoninę, tai namo nebeparsiveši. Nepraeis tie keturi mėnesiai - laikotarpis, per kurį valstybė finansuoja slaugą bei palaikomąjį gydymą, ir žmogus iškeliaus į Amžinybę. K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorė Lilija Markuckienė kategoriškai paneigia tokius kaltinimus. Ji pritaria minčiai, kad senolio ar neįgalaus žmogaus sveikata labai daug priklauso nuo slaugos, ir tvirtina, kad nuoširdus rūpestis, dėmesys sergančiam žmogui prilygsta vaistams ir prailgina gyvenimą. K.Griniaus ligoninėje dirba trys gydytojai terapeutai, psichiatras, kineziterapeutas ir visas būrys slaugytojų. Gydytojai dirba ir šeštadienį. „Pastaraisiais metais pasikeitė daugiau nei pusė personalo, bet dabar čia dirba tie medikai, kurie myli savo darbą ir senus ligotus žmones", - tvirtina gydytoja L.Markuckienė. Tai patvirtina faktas: mirtingumas šioje ligoninėje nuo 27,8 proc. per dešimt praėjusių metų mėnesių sumažėjo iki 9,03 proc., arba, tiksliau, pernai nuo metų pradžios iki lapkričio ligoninėje mirė 107 pacientai, šiemet per tą patį laikotarpį - 39. L.Markuckienė ligoninei vaovauja nuo praėjusių metų lapkričio 2 d. Ligoninėje nutrauktos visos nelegalios sutartys su laidojimo firmomis. „O buvo taip, kad, vos ligoniui nusilpus, būdavo pranešama apie būsimą kandidatą laidoti", - baisėjosi L.Markuckienė. Jos teigimu, ligoniui pasijutus blogiau, atliekami širdies ir kraujo tyrimai, kviečiama greitoji pagalba pervežti ligonį gydyti į daugiaprofilinę ligoninę. Jokių vaistų K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės slaugytojos pacientams savarankiškai negali skirti, nebent valerijonų ar gudobelės ekstrakto. Protas ir jausmai Ten, kur patenka sunkiausi ligoniai, juos gydantiems medikams dažnai tenka susidurti su mirtimi. „Prie mirties neįmanoma įprasti", - tvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Intensyviosios terapijos klinikos vadovas docentas Vidas Pilvinis. Jo atmintyje visam gyvenimui įstrigę ne vieno amžiams išėjusio paciento vardas ir pavardė. „Juos atsiminus jie prabyla manyje. Tai buvo žmonės, kurie net ir tuomet, kai jų sveikatos būklė buvo kritinė, buvo sąmoningi, bendravo. Užsimezgė kažkoks nenusakomas ryšys ir išliko", - balsu mąsto docentas V.Pilvinis. Jis tvirtina, kad mirtis gydytojų negali neveikti, nors šiame skyriuje ji nuolat yra šalia. Kauno klinikų Centriniame reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje gydomi patys sunkiausi ligoniai. Medikai jų gyvybei gelbėti naudoja naujausius medicinos metodus, sugebėjimus, patirtį, bet, anot V.Pilvinio, būna veiksnių, kurių neįmanoma paveikti. „Kai ligonis miršta, aš klausiu savęs, ar padariau viską, ką galėjau. Ar viskas padaryta, ką žinome, mokame", - kiekvieną mirties atvejį analizuoja V.Pilvinis ir jo kolegos. Kai medikai pralaimi, pacientų mirtis iš jų atima labai daug. Ypač įstringa jaunų žmonių, mažų vaikų praradimas. „Suvoki, kad jam gyvenimas buvo dar prieš akis, padarei viską, o liga buvo stipresnė, nugalėjo. Išeina tokie pacientai ir išsineša dalelę mūsų", - V.Pilvinio balse jaučiamas skausmas. Ligonių mirtingumas Klinikų Centriniame reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje siekia 18 proc. Ligonių artimieji net ir tuomet, kai būna susitaikę su mirtimi, jai psichologiškai pasirengę, netektį gali priimti protu, bet ne jausmais, įsitikinęs docentas V.Pilvinis. Užjausti, paguosti, išklausyti, apkabinti mirusiojo artimąjį - dar viena nerašyta mediko pareiga, kad ir kaip sunku jam pačiam būtų. Mirties priežastys Lietuvoje Lietuvos statistikos departamento duomenimis, dažniausios mirties priežastys yra kraujotakos sistemos ligos - 53,3 proc., piktybiniai navikai - 18,1 proc., virškinimo sistemos ligos - 6 proc., kvėpavimo sistemos ligos - 6,8 proc., kitos ligos - 4,3 proc., išorinės mirties priežastys - 11,5 proc., savižudybės - 2,3 proc., transporto įvykiai - 1,9 proc., pargriuvimai - 1,1 proc., sušalimas - 1 proc., atsitiktinis paskendimas - 0,8 proc., nužudymai - 0,5 proc., kitos - 3,9 proc. Pradinio gaivinimo algoritmas Pirmiausia reikia pasirūpinti saugumu: pažymėti avarijos vietą specialiais ženklais, pasitraukti iš gaisro vietos, nuo kenksmingų medžiagų poveikio ir pan. Įvertinti nukentėjusiojo sąmonę. Jei žmogus nesąmoningas - kviesti pagalbą. Jei gaivintojas vienas, o aplink nėra žmonių, būtina pradėti gaivinti ir pagalbą kviesti po vienos minutės gaivinimo. Nukentėjusysis guldomas ant nugaros. Atveriami kvėpavimo takai: maksimaliai atlošiama galva, pakeliamas apatinis žandikaulis. Jei įtariate, kad gali būti sužalotas kaklas, galvos neatloškite, tik pakelkite apatinį žandikaulį. Patikrinkite, ar nukentėjusysis kvėpuoja (pakėlus apatinį žandikaulį, atveriami kvėpavimo takai, kuriuos gali būti užvėrusi liežuvio šaknis). Jei nekvėpuoja, atlikite du įpūtimus. Įpūtimai atliekami glaudžiai apžiojus nukentėjusiojo burną (uždengus nosį) arba nosį (uždengus burną), ne per greitai ir ne per lėtai, kartu stebint, ar kilnojasi krūtinės ląsta. Jei krūtinės ląsta kilnojasi, vadinasi, įpūtimus atliekate teisingai. Jei, viską atliekant teisingai, krūtinės ląsta nesikilnoja, kvėpavimo takuose gali būti svetimkūnis. Gal nukentėjusysis užspringo? Tuomet atlikite Heimlicho judesį. Patikrinkite pulsą. Jei jo nėra, atliekamai krūtinės paspaudimai. Spaudžiamas apatinis krūtinkaulio trečdalis, gaivintojo delnai laikomi vienas ant kito, pakeltais pirštais, o alkūnės ištiestos. Atliekama 15 paspaudimų ir 2 įkvėpimai. Toks ciklas kartojamas tol, kol širdis pradeda plakti ir ligonis pradeda kvėpuoti (tuomet jis paguldomas ant šono), kol atvyksta pagalba arba kol pasireiškia biologinės mirties požymiai (lavondėmės, sustingimas, atšalimas). Kartais gaivinimas užtrunka daugiau nei valandą, tačiau jei jis efektyvus, net ir po tiek laiko yra tikimybė, kad ligonis išgyvens (tai priklauso nuo klinikinės mirties priežasties) ir pasveiks. Pirmoji pagalba užspringus (Heimlicho judesys) Užspringusysis turi pasilenkti į priekį. Atsistokite ar atsiklaupkite jam už nugaros, apkabinkite, dėkite vienos rankos kumštį po krūtinkauliu, kita ranka prispauskite ir staigiu trumpu judesiu spustelėkite.
|
Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.
Komentarai
Skelbti naują komentarą