Cukrinio diabeto diagnozavimas

Cukrinis diabetas - grupė angliavandenių apykaitos sutrikimų organizme, kurie nevalgius bei po valgio sukelia kraujyje hiperglikemiją (padidėjusią gliukozės koncentraciją). Deja, šiais laikais mūsų visuomenėje dėl prastų mitybos įpročių ir nesveiko gyvenimo būdo, kasmet vis daugiau žmonių suserga šia liga. Taigi labai svarbiu tampa klausimas - kaip diagnozuoti cukrinį diabetą?

1. Ligos anamnezė. Cukrinį diabetą diagnozuoja gydytojas endokrinologas. Pirmiausia, jis apklausia pacientą, išklauso jo nusiskundimus. Diabetu sergantys pacientai dažnai skundžiasi nuovargiu, darbingumo sumažėjimu, prakaitavimu, pykinimu, galvos skausmais, padažnėjusiu ir pagausėjusiu šlapinimusi, nuolatiniu troškuliu.
2. Gliukozės kiekio nustatymas kraujyje. Įvertinęs paciento nusiskundimus, gydytojas paskiria laboratorinius tyrimus. Svarbiausias tyrimas, padedantis diagnozuoti cukrinį diabetą - gliukozės kiekio nustatymas kraujyje. Normalus gliukozės kiekis kraujyje nevalgiusiam žmogui yra 3,89-5,55 mmol/l. Remiantis gydytojų susitarimu, Lietuvoje cukraligė diagnozuojama tuomet, jei nevalgiusiam žmogui išmatuotas gliukozės kiekis kraujyje viršija 7 mmol/l. Visgi, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog laikinai hiperglikemija kraujyje gali pasireikšti po miokardo infarkto, padidėjusio intrakranijinio spaudimo, ūminių apsinuodijimų, vartojant kai kuriuos vaistus. Taigi gliukozės tyrimas prieš diagnozuojant cukrinį diabetą turi būti atliktas keletą kartų.
3. Gliukozės toleravimo mėginys. Taip pat cukrinio diabeto diagnozės pagrindimui pacientams atliekamas dar vienas laboratorinis tyrimas - gliukozės toleravimo mėginys. Paėmus kraujo nevalgiusiam pacientui, jam duodama išgerti 75 gramus gliukozės tirpalo. Gliukozės kiekis kraujyje pakartotinai nustatomas praėjus dviems valandoms nuo gliukozės suvartojimo. Gliukozės toleravimo testas yra kontraindikuotinas, jei nevalgiusiam pacientui paėmus kraują pirmą kartą, gliukozės kiekis smarkiai viršija normą ir cukrinio diabeto diagnozė yra neabejotina. Po gliukozės tolerancijos testo, cukrinis diabetas diagnozuojamas tuomet, jei gliukozės kiekis po jo yra lygus ar didesnis 11,1 mmol/l. Reikėtų nepamiršti, jog vaikams bei nėščiosioms gliukozės kiekio kraujyje normos šiek tiek skiriasi.
4. Gliukozės kiekis paros ir atskirų porcijų šlapime. Kiekvienam, kuriam gliukozės kiekis kraujyje buvo padidėjęs, taip pat turėtų būti nustatomas gliukozės kiekis paros ir atskirų porcijų šlapime. Gliukozės šlapime nustatymo pagalba, pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, galima efektyviai kontroliuoti gydymą. Tam reikia nustatyti konkretaus paciento insktinį slenkstį gliukozei (gliukozės kiekį kraujyje, kuriam esant gliukozė atsiranda ir šlapime).
5. Specifinių antikūnų tyrimas. Taip pat reikėtų žinoti, jog visiems žmonėms, kurių pirmos eilės giminaičiai serga I tipo cukriniu diabetu, yra rekomenduojamas specifinių antikūnų tyrimas. Jei sveikam žmogui antikūnų testas yra teigiamas, o gliukozės toleravimo mėginys rodo, jog nėra insulino sekrecijos pirmosios fazės, tokių žmonių rizika susirgti cukriniu diabetu per artimiausią pusmetį viršija 90 procentų.

Pacientai turėtų nepamiršti, jog cukrinį diabetą diagnozuoja tik tam teisę turintis kvalifikuotas gydytojas specialistas. Jokie artimųjų rankiniai gliukozės kiekio matuokliai nėra teisingas būdas cukrinio diabeto diagnostikai. Todėl pajutus šiai ligai būdingus simptomus, kreipkitės į savo šeimos gydytoją.