Kraujo plazmos keliai ir klystkeliai

Kaskart, kai masinėmis informacijos priemonėmis ar internetu gaunate laiškus, jog kažkam gresia mirtis dėl to, jog nėra vienos ar kitos grupės kraujo, tai nėra visiška tiesa. Paskambinę dėl tokio kreipimosi į ligoninę ar kraujo centrą, greičiausiai išgirsite atsakymą - dar niekas Lietuvoje nemirė ir dar niekam mirtis negrėsė dėl kraujo trūkumo. Tačiau kiekvienas toks pranešimas, jog trūksta kraujo, mokesčių mokėtojus turėtų užrūstinti - tai kaip valdoma kraujo programa, kuriai skiriama tiek lėšų, jei gali pritrūkti kraujo? Kiekviena tokia istorija - tai ženklas, kad valstybė neatsakingai elgiasi tiek su krauju, tiek su žmonių emocijomis.

Pradėkime nuo ABC: iš donoro paimta kraujo donacija perdirbant išskaidoma į eritrocitus, trombocitus, kraujo plazmą. Visi kraujo centrai savo darbą grindžia eritrocitų masės poreikiu. Trombocitų paimtame kraujo maišelyje yra labai nedidelis kiekis. Atskyrus eritrocitus ir trombocitus - lieka plazma.

Eritrocitų masė. Kai išgirstame skelbiant apie skubų kraujo poreikį, turima galvoje - eritrocitų masė, o ne kiti kraujo komponentai. Tegu kalba faktai: 2008 metais buvo paruošta 95 tūkst. vnt. eritrocitų masės vienetų, o panaudota 88 tūkst. vnt. O koks yra šalies poreikis? Jis labai panašus ir prognozuojamas - 86663 vnt. 2006 metais, 85063 vnt. 2007 metais, 88451 vnt. 2008 metais. Vadinasi, paruošus 95 tūkst. vnt., apie gresiančias mirtis negali būti nė kalbos. Pasikeitus tvarkai, nuo šių metų 69 ligoninės, dirbančios su krauju bei jo komponentais, turi tiksliau planuoti kraujo poreikį (mokama tik už panaudotą kiekį), todėl tikėtina, jog vis mažiau eritrocitų masės vienetų liks nepanaudotų.

Trombocitai yra itin svarbūs kraujavimo stabdymui. Trombocitų negalima pakeisti nei jokiais vaistais, nei kitomis priemonėmis. Iš įprastai kraujo centre duodamo kraujo, gaunamas labai mažas trombocitų kiekis, todėl trombocitų poreikis patenkinamas ypatingu donorystės būdu, kai kelias valandas specialiu aparatu iš donoro atskiriami tik trombocitai, o visos kitos kraujo dalys cirkuliacijos būdu grįžta donorui - taip vadinamos aferezės procedūros metu surenkama apie 300 ml trombocitų (tačiau tik trombocitų).

Plazma. Jeigu sunaudojami beveik visi eritrocitų masės vienetai, atskiru metodu surenkami ir panaudojami trombocitai, tai mūsų ligonių gydymui tereikia apie 30-33 proc. šviežiai šaldytos plazmos. Ką daryti su likusia plazma: vienas kelias - išpilti; antras - perdirbti į plazmos preparatus (albuminą, intraveninį imunoglobuliną ir krešėjimo faktorius). Taip ir buvo daroma, kol įstojome i ES ir paaiškėjo, jog mūsiškė gamyba neatitinka Geros kokybės standartų. Dėl to buvo nuspręsta ją uždaryti. Įrengti naują laboratoriją nebūtų ekonomiškai naudinga. Dabar lietuviškoji plazma keliauja į laboratorijas Vokietijoje ir Šveicarijoje, kur yra perdirbama į mums reikalingus komponentus.

Trečias kelias - plazmą parduoti, o reikiamus komponentus pirkti iš gamintojų.

Šiuo metu Lietuvoje pasirinktas antrasis kelias - mūsų plazma keliauja į užsienio laboratorijas, kur yra perdirbama. Kiekvienas kraujo centras pats rūpinasi savo kraujo plazma. Nacionalinis kraujo centras dirba su Vokietijos bendrove „Biotest", o UAB „Kraujo donorystės centras" su šveicarų kompanija "Oktapharma".

Donorų kraujo naudojimas nebuvo tinkamai reglamentuotas

2004 metais Sveikatos apsaugos ministro nustatytoje kraujo ir jo komponentų išvežimo ir įvežimo iš Lietuvos tvarkoje nėra nustatyta, kokių, kiek ir kada kraujo preparatų turi būti parvežta (grąžinta) į Lietuvą. Nors iš 1 vnt. kraujo plazmos gali būti pagaminti 4 ir daugiau kraujo preparatai, tačiau mūsų kraujo centrai fiksuodavo, jog „kraujas sugrįžo", jei iš išvežtos partijos grįždavo bent vienas komponentas.

Leido užsidirbti, bet nekontroliavo?

„2007-2008 m. kraujo donorystės įstaigos, pardavusios plazmą ar jos perdirbimo tarpinius produktus, uždirbo pajamų, kurių panaudojimas nereglamentuotas ir nekontroliuojamas," - savo audito ataskaitoje rašo Valstybės kontrolė.

Valstybės kontrolė bandė suskaičiuoti, kiek per paskutiniuosius metus iš Lietuvos iškeliavo kraujo plazmos, su kuria buvo elgiamasi neatsakingai ir neekonomiškai ir valstybė bei Lietuvos žmonės negavo naudos. Ataskaitoje tvirtinama, kad daugelis kraujo centrų įrašų yra neaiškūs, tačiau akivaizdu, kad per kelerius metus iš Lietuvos iškeliavo daugiau nei 42 tonos kraujo plazmos. Kadangi grįžo labai mažai kraujo komponentų, o net ir tai, kas grįžo - dažniausiai ne tai, ko mums reikėjo, todėl liks ar jau liko nepanaudota.

Kaip paskaičiuoti tą nusivylimą, kurį išgyveno tūkstančiai donorų, ypač tie, kurie kraują davė neatlygintinai. Išgirdę pranešimus jog trūksta kraujo, jie viską metę, skubėjo padėti, tačiau paaiškėjo, kad jų paaukotas kraujas atsidūrė saugyklose ir galbūt bus kaip tik tas, kuris liks nepanaudotas, o kraujo plazma - išvežta į užsienį ir kraujo centras, gavęs už ją pinigus, ne tik nesugrąžins jų į biudžetą, bet ir pames dokumentus, ir nebeliks aišku - kas, kiek ir ko išvežė, ar besugrįžo... O išgirdę apie visą seriją kraujo centrus krėtusių skandalų, suprato, jog su jų duotu krauju buvo elgiamasi neatsakingai ir kažkas iš to pasipelnė. Labai apytiksliai galima būtų paskaičiuoti tik dalinius mūsų biudžeto praradimus: remiantis Kauno donorystės centro vadovų įvardinta kaina, kad 1 litras plazmos kainuoja apie 100 eurų, galima apytiksliai įvertinti, kiek pinigų prarado biudžetas, tačiau tai nereiškia, jog kažkas iš to negavo naudos - 42 000 kg x 100 eurų - 4 200 000 eurų - apie 15 mln. litų.

Negali siekti pelno!

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/98/EB (Lietuva minėtą direktyvą yra įgyvendinusi teisės aktu: LIETUVOS MEDICINOS NORMA MN 13:2001 „KRAUJO DONORYSTĖS ĮSTAIGOS") - ten įtvirtinta, jog kraujo ir donorystės įstaigos turi būti NE PELNO siekiančios. Donorystė visame pasaulyje labai glaudžiai susijusi su etika - duodant kraujo nemokamai tikimasi, kad jis nebus naudojamas pelno tikslais.

Kaip turi būti elgiamasi su plazma, iš jos pagamintais produktais ir gaunamais pinigais? Kokių veiksmų ir priemonių imtasi per pastarąjį pusmetį?

Po to, kai Valstybės kontrolės auditoriai pateikė konkrečių rekomendacijų, kaip reiktų efektyviau naudoti Nacionalinės kraujo programos lėšas ir užtikrinti efektyvų ir etišką nepanaudotos kraujo plazmos naudojimą, Sveikatos apsaugos ministerija 2009 m. rugsėjo 2 d. pateikė priemonių planą, pagal kurį numatyta, jog 2009 metų IV ketvirtį Sveikatos apsaugos ministerija paruoš ir patvirtins Nacionalinės kraujo programos pakeitimo projektą bei kartu su Valstybine ligonių kasa nustatys lėšų, kurias kraujo donorystės įstaigos gauna už šviežiai šaldytą plazmą ir/ar jos perdirbimo tarpinius produktus, apskaitos, pervedimo į PSDF biudžetą naudojimo tvarką nacionalinei kraujo programai.

Kas jau įgyvendinta per pastarąjį pusmetį? Ir kokie veiksmai bei priemonės įgyvendinami šiuo metu?

Kada bus nustatyta kraujo ir jo komponentų apskaitos bei išvežimo iš Lietuvos tvarka, t.y. tvarka, nustatanti kokių ir kiek kraujo komponentų, kaip ir per kurį laiką turį būti grąžinta į Lietuvą, plazmos pardavimo bei reikiamų kraujo komponentų įsigijimo tvarka?

Į šiuos bei kitus klausimus paprašėme atsakyti Sveikatos apsaugos ministro ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorių. Sulaukę atsakymų, būtinai juos čia paviešinsime.