Padaryk gerą darbą ir tarki žodį žmogui, kuriam esi reikalingas

Tai - žodžiai Donorų himno, kuris skatina žmones kitiems dovanoti savo kraujo, o po mirties - kūno organus. Kuris pabrėžia žmonių bendrystę ir reikšmę donorystės, kuri gelbsti gyvybę, pratęsia žmogaus gyvenimą, dėkingumu išlieka kraują gavusiojo atmintyje. Ir dovanotas kraujas, ir laiku ištartas supratimo žodis gali prikelti žmogų gyvenimui. O po mirties paimti organai gali išgelbėti gyvybę žmonėms, sergantiems širdies, kepenų, inkstų, kasos, plaučių ligomis, tiems, kurių pažeistos akys, oda, kaulai, žarnynas.

Lietuvoje kasdien kraujo perpylimas būtinas 100-120 žmonių, kurie serga kraujo, onkologinėmis, širdies, skrandžio ligomis. Kraujas reikalingas pogimdyvines komplikacijas patiriančioms moterims ar operuotiems asmenims, ir tiems, kurie patenka į avarijas, nukenčia nuo nudegimų, įvairių buitinių traumų. Tam, kad Lietuvos kraujo centruose būtų sukauptas būtinas kraujo kiekis, apie 400 žmonių turi kasdien duoti kraujo. Vilniuje, kur sutelkta daugiausia sveikatos apsaugos įstaigų, Nacionalinis kraujo centras turėtų kasdien surinkti 150 donorų kraujo.

2005 m. „Baltijos tyrimai" atliko gyventojų apklausą dėl kraujo donorystės. Apklausa atskleidė gyventojų ketinimus duoti kraujo šiais atvejais: kai nelaimę patiria artimas žmogus ar šeimos narys; kai žmonės nukenčia nuo stichinių nelaimių; ar kai tiesiog norima padėti fiziškai kenčiantiems žmonėms. Buvo minimos ir kitos kraujo davimo priežastys - piniginis atlygis, galimybė nemokamai pasitikrinti kraują bei gauti valstybinę pensiją už ilgametę donorystę. 2007 m. vėl buvo analizuojamas gyventojų požiūris į kraujo donorystę. 57 proc. apklaustųjų pareiškė ketinantys duoti kraujo, o 42,6 proc. teigė sutinkantys duoti kraujo be atlygio. Lietuvos visuomenė tampa supratingesnė ir jautresnė sergantiesiems, kenčiantiems nuo įvairių ligų. Kintantis požiūris į donorystę yra bendros - nacionalinės ir europinės - kraujo donorystės politikos rezultatas. Europos Sąjungoje ir Lietuvoje diegiama neatlygintina donorystė, nes kraujo dovanojimas už pinigus (lot. donare - dovanoti) nėra dovana. Todėl geranoriška, neatlygintina kraujo donorystė yra vertinama kaip moralus ir kilnus žmogaus poelgis.

2004 m. Lietuvoje Kraujo donorystės įstatymas buvo papildytas savanoriškos ir neatlygintinos donorystės idėja - įteisinta galimybė duoti kraujo bei kraujo sudėtinių dalių nemokamai. 2005 m. Lietuva patvirtino Neatlygintinos donorystės propagavimo programą.

Lietuvos visuomenę iš lėto keičia ir žurnalistų pastangos: vis atviriau rašoma apie nepagydomas ligas, sergančiųjų fizines ir dvasines kančias, rengiami ir televizijos kanalais transliuojami labdaros koncertai, kuriuose lėšos renkamos nepagydomai ar sunkiai sergančių vaikų, suaugusiųjų likimui palengvinti.

Nacionalinio kraujo centro darbuotojai ne tik kviečia Lietuvos gyventojus atvykti į kraujo surinkimo centrus įvairiuose miestuose, bet ir rengia neatlygintinos donorystės akcijas Lietuvos įstaigose, aukštosiose mokyklose, miestų aikštėse.

Vasarą ir ankstyvą rudenį kraujo donorų mažėja, nes žmonės vyksta ilsėtis. Tačiau kraujo bet kada gali prireikti kiekvienam iš mūsų. Kraujas būtinas tiems, kurie vasarą praleidžia ligoninėje, kurie serga sunkiomis ligomis. Kraujo atsargas ne tik reikia kaupti, bet ir paruošti donoro kraują perpylimui: kraujas tikrinamas, ar jame nėra infekcinių ligų sukėlėjų; kraujas perdirbamas į kraujo komponentus ir perduodamas kraujo saugykloms.

Kai žmonės raginami tapti kraujo donorais, tie, kurie menkai žino apie kraujo donorystę ir atsisako duoti kraujo, teigia bijantys kraujo, nuogąstauja, kad po kraujo davimo nukentės jų sveikata, kad jausis nusilpę, kad vengia infekcinių ligų užsikrėtimo rizikos. Tačiau Nacionalinio kraujo centro darbuotojai aiškina, kad piliečių baimės yra nepagrįstos, nes kraujo davimas žmogaus sveikatai žalos nedaro, o, atvirkščiai, skatina kraujo atsinaujinimą, prarasto kraujo atsikūrimą. Duodamas kraujo žmogus savo sveikata nerizikuoja, nes kraujas iš donoro imamas aukštos kokybės, sterilia, vienkartine priemone. Prieš paimant kraują, donoro kraujas, jo sveikatos būklė kruopščiai tikrinami, taip asmeniui suteikiant galimybę nemokamai pasitikrinti sveikatą. Po to kraujas tiriamas naujausia laboratorine įranga, atitinkančia europietiškus reikalavimus, kuria anksti galima nustatyti infekcinius susirgimus.

Liepos 24 d. mano kaip socialdemokratės įkurtame biure rinkosi įvairaus amžiaus (donoru gali būti asmuo nuo 18 - 65 m. amžiaus) žmonės, moterys ir vyrai, kurių laukė Nacionalinio Vilniaus kraujo centro darbuotojai. Biuras virto donorystės palata: specialūs gultai donorams, specialūs prietaisai kraujui surinkti, vikriai dirbantis personalas. Tapau savotiška slauge, siūlančią donorams vandens, arbatos, bandelių. Stebėjau donorus: vieni ramūs, savimi pasitikintys, nes kraują davė jau ne vieną kartą, kiti - slėpė jaudulį, kaupė valią dar nepatirtam išgyvenimui. Tačiau maloniai veikė visų susirinkusiųjų nuotaika - kraujo centro darbuotojai ir donorai buvo tarsi vienas kitu atidžiai besirūpinantys šeimos nariai, supratingi, suklusę savyje ir stebintys kitus, jautriai suvokiantys kraujo dovanojimo reikšmę.
Donorų himno žodžiai „padaryk gerą darbą ir tarki žodį žmogui, kuriam esi reikalingas" yra labai prasmingi ir vertingi ne vien donorystės kontekste. Šie žodžiai turėtų tapti harmoningesnės visuomenės pamatu.