Sportas - našlaitis kultūros pasaulyje

Nors vienas kitas inteligentas prispiestas bėdos įninka sportuoti, visuotinio susižavėjimo sportas nesukelia. Kalbėsiu ne apie profesionalų sportą, o paprastą sportavimą ir judėjimą. Amerikietiškas bėgiojimas ir aerobikos, dirbtinės treniruoklių salės, ar net tiesiog ilgas ėjimas daugeliui atrodo prievartinis, nuobodus, sunkus, o moteriai iš tikro, o ne dėl figūros mėgti sportą iš viso nenormalu. Savo klientams sportuoti beveik nebesiūlau.

Beviltiškas tatai reikalas. Sportas nepasiduoda, jam niekada, niekada nėra laiko. Galbūt nueiti pėsčiomis iš Vilniaus į Kauną man irgi būtų bausmė, bet kadangi mano tėvams labai patiko gydytis ir gydyti, ir vaikystėje bet koks sportas buvo uždraustas, iš savotiško keršto aš vis negaliu atsivaikščioti, atsivažinėti dviračiu, vis taikausi išvykti į kalnus ir tokiu būdu papuolu į svetimą - sportuojančių žmonių teritoriją.
Ir ką gi ten pamatau? Ogi matau, kad kai kiti pagrįstai kenčia, kalnų turistai, dviratininkai, slidininkai ir kiti mėgėjai entuziastai atrodo nepadoriai laimingi. Mes turime būti sudėtingi ir tragiški, o jie gali sau leisti prabangą džiaugtis ir būti sveiki. Jei kiti taip imtų elgtis, psichologai netektų pusės savo klientų. Kodėl jie nesikankina, versdami save? Jie nepratę daug kalbėti. Bet aš vis tiek įlįsiu sportininko širdin, atskleisiu dalelę to nemirtingo patyrimo ir pabandysiu įrodyti įžūlų teiginį, kurį kartodavo astronomas Kakaras, kai reikėdavo rauti kelmus nuo slidinėjimo kalno: „Sportas išlaisvina mintį". Galima lįsti po dušu ir nusiprausti blogą energiją, o galima bėgti Vingio parku ir nubėgti nuo problemų prie sprendimų.

Jei tarp mūsų sielos ir kūno būtų stiprus ryšys, tai padėtų ne tik kūnui, bet ir sielai. Bet tas ryšys menkutėlis. Mes norime, kad mūsų kūnas atrodytų gražiai, kartais atkreipiame dėmesį į kokią nors blogiau veikiančią jo dalį, bet kaip mums toli iki šokinėjančios katės, kurios kiekviena galūnė visiškai pasiruošusi judesiui tiksliai tada, kai reikia! Kai atsiranda toks vientisas kūno pojūtis, pagyvenę žmonės gali šokti visą naktį. Girdėjau apie eksperimentą, kuriame profesionaliam sportininkui buvo duota užduotis kopijuoti mažo berniuko judesius: bėgioti, vartytis ant grindų, šokinėti - mėgdžioti visa tai, ko užsinorės padaryti vaikas. Vaikui šis žaidimas patiko, jis rasdavo vis naujų judėjimo būdų, kol sportininkas tapo visiškai bejėgis, nors vaikas dar ir neketino baigti žaisti. Vaikas gali laisvai naudoti natūraliai tekančią energiją, o suaugęs jau nebėra laisvas. Esame taip arti kūno, bet taip ir neatskleidžiame jo paslapties.

Daugelis žmonių, o ypač inteligentų gyvena „galvoje", bet norint iš tiesų atgimti ir tapti panašiam į tą katiną, būtina išlįsti iš minčių vergovės. Sportavimas ir judėjimas puikiai padeda sugrįžti į dabartį ir sustabdyti proto bėgimą. Tą puikiai demonstruoja į kūną orientuota psichoterapijos rūšis. Jos pasekėjai verčia klientus judėti, sustingti nepatogioj pozoj, šaukti, kol kartu su kūnu išlaisvės ir užgniaužti jausmai: „Gilus kvėpavimas ją vis labiau stūmė į pulsuojančių judesių ir garsų ritmą, tarsi ją neštų galingas potvynis ar upė, skriejo iki maksimalaus jausmų piko... ir staiga ji netikėtai pradėjo garsiai raudoti, tarsi jos širdis būtų plėšoma į dalis, neaišku, kodėl iš kūno ėmė išsilaisvinti ištisinė skausmo lavina. Galų gale ji pažino tą jausmą: jai žvėriškai trūksta artumo. Netikėtai užgriuvo prisiminimai, kaip ji slėpėsi nuo žmonių, slapta tikėdamasi nors žiupsnelio švelnumo."

Bet ir neturėdami tokio psichoterapeuto, išsirengę pabėgioti ar kitaip pajudėti, mes galime savyje labai daug atverti. Kai aš ateinu į banalią treniruoklių salę, sumaištingi rūpesčiai pamažu nurimsta, atsiveria tikrieji jausmai, o galiausiai ateina ir naujų, įdomių minčių. Iš kūno kylantys jausmai paprasti ir nuoširdūs. Dž.Kemeron rašo: „Pusę septynių didelė pilka gervė atsispiria nuo žemos žolės ir kyla vis aukščiau virš upės. Paukštis mato merginą, bėgančią apačioje. Mergina iš apačios mato paukštį. Mergina mintyse sušunka: labas rytas, čia taip gerai! Tą akimirką, toje vietoje jos - giminingos sielos. Laukinės, laisvos, pralekiančios tarp debesų ir medžių. Mergina nepavadintų savęs sportininke, ji nedalyvauja varžybose, ji laksto ne dėl kūno, o dėl sielos.„Aš bėgioju dėl perspektyvos", - sako ji. Kai gyvenime iškyla problemų, ji atsispiria nuo žemės ir ima sklęsti virš savo nusivylimo kaip gervė virš miškų."

Skirtingi sportai suteikia skirtingų galių: bėgimas - atsipalaidavimo, krepšinis - komandos jausmo, tenisas - ryžto ir kovingumo. Kiekvieną kartą, kai suabejojame savo jėga, fizinis judesys padeda išjudinti vidinius rezervus. Rašančiam žmogui labai tinka plaukiojimas. Mano pažįstamas rašytojas plaukdamas sutvarko jį apspintančias mintis. Kai jo kūnas neria į vandenį, jo protas palieka kasdienių rūpesčių sumaištį ir pasineria gilyn. Keliautoją chemiką darbas verčia nuolat mąstyti, bet ilgai sukant dviračio pedalus ir pakeliui į namus sprendimai ateina patys: „Man naktį kojos sukasi, man naktį kojos sukasi, padovanok man dviratį." Man irgi geriau medituoti judant, nei sėdint, laikas praleistas vienumoje, kai vėjas pučia į veidą, padeda grįžti į save. Sportas be minties turi atgrasumo, bet į jį galima įpūsti dvasią.

O geriausia tiesiog eiti pėsčiomis, peizažas neprašvilpia pro šoną, jį galima peržiūrėti neskubant, o ilgai bevaikščiojant gatvėmis galima pasijausti tiesiog ištrūkus į laisvę. Vaikščiojimas maitina vaizdais, nejučia imu mąstyti ne tik apie išorinį, bet ir apie vidinį peizažą, mano pojūčiai įgauna vardą, ateina naujų minčių apie gyvenimo statymą ir perstatymą. Fizinis judesys moko vertinti procesą, prisimenu sakralinius Gurdžijevo šokius, kur ties kiekvienu judesiu reikia kartoti „aš esu". Kartais, kai važiuoju dviračiu, aš jaučiu ne tik savo judėjimą erdve, o ir Dievo judėjimą visata. Piligriminės kelionės - sena ir tiesioginė dvasinių ieškojimų forma. Kierkegoras rašo: „Niekada neatsisakykite pasivaikščiojimo, aš vaikštau kas dieną ir jaučiuosi puikiai, ėjimas padeda nuo bet kokios ligos, pasivaikščiojimų metu man ateidavo mano geriausios mintys ir nėra tokios įkyrios minties, nuo kurios nebūtų įmanoma nueiti, o kuo ilgiau sėdi vienoje vietoje, tuo labiau jautiesi liguistai."

Mano gyvenime judėjimas atgimė ieškant išeities. Vienoje kelionėje mes ėjome, ėjome per kalnus ir aš galiausiai nuėjau nuo skausmo iki naujo gyvenimo etapo. Kalnų dienoraštyje užrašiau sapną: „Sapnuoju vaikus kaip žuvis vieną po kito pro vešlias medžių šakas neriančius į tamsią upę, vaikai atrodė labai stiprūs, susilieję su pačia gamta, neaplenkiami, nepagaunami. Po to sapnavau, kad milžino ranka mėgina išrauti dideliame lauke augantį ąžuolą, raunant matosi, kad ąžuolas beturįs labai ilgą šaknį, šaknis atrodo daug galingesnė už patį ąžuolą. Su tokia šaknimi joks medis nepražūtų, ir žmogus nepražūtų, jei būtų panašus į ąžuolą ir į tuos vaikus."

Judėjimas - tai kovos prieš viską naikinantį laiką forma, pajudėjimas iš vidinio sustingimo, nusivylimo. Norėdami stumtelėti žmogų iš depresijos, hipnotizuotojai naudoja įrankių vaizdinius: durų rankeną, rašiklį, laistytuvą. Prancūzai darė tyrimus ir rado, kad nuo vėžio greičiau miršta žmonės, kurie turi tarnus. Galėjimas padaryti veiksmą gydo. Todėl man visad norisi tam banaliam dalykui - sportui tarti užtariamąjį žodį. Tai kaip malda nuliūdusiems. Ir nėra reikalo tikėti tuo, ką rašau. Aš tiesiog siūlau: judėkime, judėkime, judėkime.