Šilauogės - geros savijautos paslaptis

Šilalės rajone Vingininkų kaime gyvenantis ūkininkas Pranas Vėlavičius trykšta gera nuotaika ir energija. Anot vyriškio, geros savijautos paslaptis - šilauogės. Šias uogas jis augina ir valgo jau septynerius metus. Prisideda ir optimizmas. Užuot skundęsis sunkmečiu, ūkininkas aktyviai dirba, naudojasi ES parama, ieško naujų uogų pardavimo galimybių, o pigiau uogas pardavinėjančius konkurentus lenkus nokautuoja savos produkcijos kokybe.

Ir maistas, ir vaistas

Šilauogėmis P.Vėlavičius susidomėjo prieš septynerius metus. Tuomet gavęs iš tėvų palikimą, vyriškis iš Šilalės persikraustė gyventi į Vingininkų kaimą. Ten jo laukė tėvų paliktas namas ir du hektarai žemės. Naujakurys susimąstė: „ką paliktoje žemėje auginti?" „Turėjau draugą iš Amerikos, jo giminaičiai JAV augino šilauoges, tad taip ir aš pradėjau smalsauti", - prisimena Vėlavičius. Buvo girdėjęs, kad šilauogės panašios į mėlynes, tačiau jų uogos kur kas didesnės. Šilauogės saldžios, iš jų galima virti uogienę. Viliojo uogų vaistinės savybės. Šilauogės kaip ir mėlynės sveika akims, jos padeda iš organizmo pašalinti laisvuosius radikalus, be to, šias uogas gali valgyti ir diabetu sergantys žmonės. Šilauogės - ilgaamžis augalas. Vieno gerai prižiūrimo šilauogių krūmelio amžius siekia trisdešimt metų. Susiviliojo ūkininkas lietuviams neįprastomis uogomis, nuvažiavo į Lenkiją ir nusipirko pusantro tūkstančio krūmelių. Dabar šilauogėmis vyriškis apsodinęs beveik hektarą žemės, jo uogynuose auga pustrečio tūkstančio šilauogių krūmų.

Kai dirbi, viską išmoksti

Veisti egzotiškas uogas Lietuvoje nebuvo lengva. Informacijos, kaip auginti šilauoges, vyriškis daug neturėjo. Šia tema Kauno botanikos sodas buvo išleidęs brošiūrėlę, daugiau lietuviškos literatūros apie šilauoges Lietuvoje nėra. „Žinojau, kad yra beveik šimtas rūšių šilauogių, bet pirkau tas, kurios buvo minimos brošiūrėlėje. Iš penkių parsivežtų veislių, pora neprigijo", - sako uogų augintojas. Neišvengė ūkininkas ir auginimo klaidų. „Pradžioje buvo gaila krūmelius stipriai genėti, paskui išsiaiškinau, kad šilauoges genėti reikia negailestingai. Tuomet ir uogos didesnės būna ir palei žemę esančios šakos grybelinių ligų nepasigauna", - atradimais dalijosi žemdirbys. Bandė Pranas pats šilauoges dauginti. Uogos dauginamos vegetatyviniu būdu. „Jas reikia veisti šiltnamyje. Balandžio mėnesį reikia nuskinti du lapelius ir įsmeigti į durpes. Per keturis mėnesius jie išleidžia šaknis, tada reikia palikti per žiemą, o pavasarį persodinti, dar po metų, kitą pavasarį, galima sodinti į dirvą", - pasakoja. Dabar, sėkmingai dauginantis šilauoges, šilališkis prekiauja ir jų sodinukais. „Iš karto jų dauginti nepavyko, bet kai dirbi, viską atrandi", - džiaugiasi žemdirbys.

Nepigus reikalas

Šilauogių veisimas, anot uogų augintojo - nepigus reikalas. Jas reikia sodinti durpių ir pjuvenų mišinyje. Kiekvienam krūmeliui reikia nupirkti beveik pusę kubo durpių ir kiekvienais metais atvežti papildomai. Šios uogos turi augti atitinkamo rūgštingumo dirvoje. „Įprastos dirvos, kur auginami agurkai, rūgštingumas siekia septynis procentus, o šilauogės turi augti ne didesnio nei 4,5 rūgštingumo dirvoje, - sako P.Vėlavičius. Šilauoges auginti reikia specialios laistymo įrangos. Ji, žinoma, nepigi. Tokią įrangą įsigyti pradedančiam uogų augintojui nelengva. Bet užsispyręs žemaitis, rankų nenuleido, sugalvojo pasinaudoti Europos Sąjungos parama. Jis dalyvavo Kaimo plėtros 2004-2006 m. programos priemonėje „Pusiau natūrinių restruktūrizuojamų ūkių rėmimas" ir gavo penkių tūkstančių eurų paramą. Už gautas lėšas uogų augintojas nusipirko uogų laistymo įrangą, dvi žoliapjoves (vieną pjauti, kitą smulkinti žolę), kultivatorių, užtvėrė tvorą. Jei savo lėšomis būčiau įsigijęs šią įrangą, tai tik padėvėtą, o čia - nauja. Kai gauni ką nors už dyką, ar gali būti geriau", - parama džiaugiasi žemdirbys.

Pardavinėja kurortuose

Darbuojasi prie šilauogių Pranas daugiausiai su žmona, darbininkų nesamdo. Į talką kartais pasitelkia abu sūnus. Juk veikti tikrai yra ką. Uogų krūmus reikia genėti ir ravėti. „Keliais du kartus po tris su puse kilometro pereiti. Daug kam atrodo egzotiška uogeles auginti, bet tai juodas darbas, - sako uogų augintojas. Vėliau ateina uogų skynimo metas, iš vieno krūmo per sezoną ūkininkas priskina apie keturis kilogramus uogų. Bet sakosi girdėjęs, kad Amerikoje, itin teisingai auginant, iš vieno krūmo sulaukiama net aštuonių kilogramų derliaus. Nemažai galvą tenka pasukti ir mąstant, kur uogas parduoti. Pirmaisiais šilauogių auginimo metais, ūkininkas uogas parduodavo vienam didžiųjų prekybos centrų, vėliau bandė tiekti Šiaulių saldainių fabrikui. „Jie tas uogas mirkydavo spirite ir šokolade, bet paskui jiems kažkas nebepavyko, tad uogų atsisakė", - pasakoja vyriškis. Galiausiai ūkininkas atrado Klaipėdos urmo turgų. Ten uogas parduoda Kuršių Nerijoje, Palangoje ir Šventojoje prekiaujantiems perpardavinėtojams. „Jiems sufasuotą 250 gramų uogų indelį parduodu už keturis litus, o jie juos kurortuose pardavinėja už aštuonis", - verslo subtilybes atskleidžia vyriškis.

Geras oras svarbiau nei krizė

Paskutiniu metu ūkininkas pajuto, kad vis daugiau šilauogių atvežama iš Lenkijos. Ten jos gerokai pigesnės, todėl perpardavinėtojai vis dažniau susigundo prekiauti nelietuviškomis uogomis. Vis dėlto ūkininko auginamų šilauogių pliusas - uogų dydis ir ekologiškumas. „Vienas iš šilauogių kokybės rodiklių - uogų spalva. Pažiūrėkite, mano šilauogių paviršius pilkšvas. Uogas patrynus, jos tampa tamsiai mėlynos, beveik juodos. O lenkų šilauogės jau iš karto juodos, jos seniau suskintos, be pilkšvo apsauginio sluoksnio, be to, mažesnės", - pasakoja uogų augintojas. Žemdirbys su konkurentų uogų auginimo ypatumais gerai susipažinęs. Bendradarbiaudamas su Kauno botanikos sodu, jis dalyvavo šilauogių auginimo seminaruose Lenkijoje. Lenkai turi senesnes šilauogių auginimo tradicijas, šias uogas augina ilgiau nei trisdešimt metų. „Ten labai daug šilauogių plantacijų, buvau pas ūkininką, auginantį šešiasdešimt hektarų šilauogių. Jis jas skina kombainu. Tad reikia auginti specialias vienu metu uogas sunokinančias veisles", - pasakoja pats rankomis uogas skinantis ūkininkas. Be to, pasak Vėlavičiaus, Lenkijoje šios uogos auginamos smėlyje, ten jos nuolat tręšiamos specialiomis skystomis trąšomis, todėl ne tokios ekologiškos kaip lietuviškos. Tai ūkininką kol kas ir gelbsti nuo konkurentų.

Apskritai Pranas sako sunkmečio beveik nejaučiantis. „Kurortuose žmonės labai pinigų netaupo, vis tiek sveikų uogų savo vaikams nuperka. Už krizę man kur kas baisesnis blogas oras. Kai lyja, nei aš uogų galiu skinti, nei perpardavinėtojai poilsiautojams parduoti. O dėl to sunkmečio nėra ko skųstis", - pokalbį baigia visada optimistiškai nusiteikęs uogų augintojas.