Gyvūnas vaikui – draugas ar priešas?

Vaikai- tai ne maži suaugusieji. Jie negali kontroliuoti juos supančios aplinkos ir tik nuo suaugusiųjų priklauso, kokioje aplinkoje jie gyvena, žaidžia ir mokosi. 

Vaikai yra didžiausias mūsų džiaugsmas ir pasididžiavimas. Trokštame, kad jie augtų sveiki ir laimingi. Saugome, puoselėjame juos kaip didžiausią žmonijos turtą, džiaugiamės kiekviena vaiko šypsena, kiekvienu mažojo piliečio laimėjimu. Deja, šiuolaikinis gyvenimas labai dažnai mažąjį „uždaro" tarp namų sienų, daug valandų per dieną vienatvėje. Vienintelis, tėvų manymu, vaiko išsigelbėjimas iš vienatvės - namuose esantis gyvūnas - ne tik draugas, bet ir įvairių žaidimų dalyvis. Deja, labai glaudus vaiko ir gyvūno ryšys kartais turi ir neigiamą rezultatą. Vis tiek tai - vienatvė, bendravimą su žmonėmis atstoja visada šalia esanti, nesiginčijanti, neprieštaraujanti, nesakanti savo nuomonės gyva būtybė. Tad socialinio auklėjimo atžvilgiu tai nėra gerai.

Vaikų ugdymas ir gyvūnai

Visi puikiai žino, koks geras draugas vaikui gali būti augintinis, ypač, jei vaikas šeimoje - vienas. Šuo - bene geriausias vienturčių, neramių ar emociškai uždarų vaikų draugas. Šuo yra ir jo gynėjas, ir pasididžiavimo objektas, o kartais net ir geriausias guodėjas. Šuo moko vaiką laikytis dienotvarkės. Žaisdami su šunimi uždaro būdo mažyliai mokosi bendrauti, tampa atviresni. Geros emocijos pakelia nuotaiką, skatina pažinimo džiaugsmą.

Tyrimai rodo, jog vaiko, turinčio augintinį, raida yra pažengusi, ir vaikas vystosi greičiau. Be to, tokie vaikai lengviau bendrauja su kitais, greičiau susiranda draugų ir labiau pasitiki savimi.

Beveik visi mažyliai domisi gyvūnėliais, myli ir trokšta jais rūpintis. Augintinis suteikia puikią progą vaikui išmokti supratingumo, pareigingumo bei kantrybės, taip pat ugdo atsakomybės jausmą. Jau mažas vaikas gali pripildyti šuns dubenėlį maisto, pavaišinti jį skanėstu: tai moko rūpintis kitais. Bendravimas su gyvūnais, jų priežiūra suformuoja pagrindą būsimiems tėviškiems jausmams. Svarbiausia, ką gauna vaikas, augdamas aplinkoje, kur yra gyvūnų - humanistinį požiūrį į gyvūnus. Manau, kad tai - nuostabu ir naudinga: išmokti rūpintis, išmokti mylėti, išmokti saugoti labiau pažeidžiamą ir jausti pagarbą mus supančiam gyvajam pasauliui. Pavyzdžiui, jei tai vaiko norėtas šuo, jo santykis su augintiniu ypatingas.

Auginant vaiką ir gyvūną vienuose namuose, gali kilti ir įvairiausių problemų. Į tas problemas (tarp vaikų ir šunų) reikia žiūrėti labai rimtai ir būtina stengtis jų išvengti.
Visada reikia atsiminti, kad laikant šunį (ar kitą augintinį), į namus įsileidžiamas gyvūnas, ir netgi naminiai šunys turi grobuonio instinktus. Daug nesusipratimų tarp šunų ir vaikų baigiasi tragiškai, kai vaikas būna apkandžiojamas. Dažnai po tokio įvykio šuo atiduodamas į naujus namus arba užmigdomas, o vaikui emociniai ir fiziniai randai gali likti iki pat gyvenimo pabaigos. Todėl suaugusiųjų atsakomybė yra apsaugoti savo vaikus ir užtikrinti, kad vaikai ir šunys gyventų kartu saugiai ir laimingai. Todėl suaugusiesieji turi nustatyti vaiko ir gyvūno saugaus bendravimo taisykles. Jau nuo pirmos gyvūno atsiradimo namuose dienos tėvai turėtų išmokyti vaiką pagrindinių dalykų apie šunis, jų elgseną ir kūno kalbą. Taip bus išvengta situacijų, kai vaikai erzina šunį, ar kitokių šuniui nepriimtinų veiksmų. Teisingai mokant, vaikai greitai perpranta šunis, gali puikiai juos suprasti ir net jiems vadovauti. Visiems vaikams malonu, kai šuo jų klauso. Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad paaugliai, turintys naminių gyvūnų, daug geriau sugeba šifruoti netgi žmonių kūno kalbą ir jų veido išraiškas, negu tie, kurių namuose gyvūnai neauginami. Be to, ekspertai mano, kad vaikai daug sėkmingiau moko šunis naujų triukų, negu suaugusieji.

Kokį gyvūnėlį pasirinkti?

Kadaise tik katėms buvo suteikta privilegija gyventi kartu su šeimininku. Šiandien į jo būstą persikėlė patys įvairiausi gyvūnai: šunys, paukščiai, plėšrieji gyvūnai, net nuodingosios gyvatės. Tačiau, laikant gyvūnus namuose privalu laikytis sanitarinių ir higienos reikalavimų. Ypač svarbu higienos reikalavimų laikytis, jeigu namuose auga mažylis.

Anot veterinaro Mindaugo Rimkevičiaus, lengviausia vaikams auginti ir prižiūrėti tuos gyvūnėlius, kurie gyvena narve ar akvariume. Tačiau lengviausia - nelygu geriausia. Todėl veterinarijos gydytojas siūlo auginti aukštesnio lygmens naminius gyvūnėlius, tokius kaip šuo ar katinas.

Šunys - geriausi draugai, su jais lengva užmegzti kontaktą ir linksmai praleisti laiką. Jie prieraišiausi gyvūnai, lengvai pasiduodantys auklėjimui ir dresūrai. Patariama rinktis draugiškos veislės šuniuką ( pvz.: auksaplaukį ar Labradoro retriverį, spanielį, pudelį, Jorkšyro terjerą, Maltos bolonę, čihuahua ir kt. ).

Katės - tai naminiai psichoterapeutai, naudingi vaikams, susiduriantiems su įvairiais stresais. Nervingi ar jautrūs mažyliai šalia katės nurimsta žymiai greičiau. Svarbu atsiminti, kad katė - nepriklausomas gyvūnas, ji nemėgsta būti tampoma (pasitaiko ir labai kerštingų kačių). Katei labiau patinka iniciatyvą rodyti pačiai, ir leidžia būti glostoma tik tol, kol ji pati to nori.

Žuvytės - vaikus veikia raminančiai, jų gyvenimo stebėjimas teikia daug malonių jausmų. Jeigu mažylis negali nei minutės nusėdėti vienoje vietoje, akvariumas jam - tinkamiausias variantas.

Paukščiai - jei vaikas linkęs verkti ir liūdėti, linksmų kanarėlių ar papūgėlių stebėjimas jam - labai naudingas. Svarbu nepamiršti apie galimą alergiją pūkams ir ekskrementams. Taip pat, laikant dekoratyvinius paukščius, negalima leisti jiems skraidyti. Skraidantis paukštis išmatų dalelėmis (jų būna ant plunksnų) užkrečia maisto produktus bakterijomis. Paukščiai žmones gali užkrėsti salmonelioze, ornitoze, tuberkulioze.

Dažnai vaikai paukščius maitina iš savo burnos ir nuo jų užsikrečia virusais bei bakterijomis. Paukščio išmatų dalelių patenka į žmogaus kvėpavimo takus, teršia maisto produktus, kurie yra gera terpė bakterijoms veistis. Po kurio laiko, žmogus suvalgęs salmonelėmis ar kitomis bakterijomis užkrėsto maisto, gali susirgti.

Žiurkėnai ir kiti graužikai (jūrų kiaulytės, triušiai, šinšilos) - labiausiai tinka auginti bute, kuriame nėra daug vietos. Jie yra labai mieli ir žaismingi, bet prasti draugai. Jie gyvena naktinį gyvenimą, o dieną bendrauja nenoriai. Šie gyvūnai nesmirda, kaip daugelis mano, kvapą turi tik jų išmatos. Tačiau įkandimai yra skausmingi ir linkę sukelti infekcijas. Šie gyvūnėliai gyvena neilgai ir numylėtinio netektis gali tapti mažyliui didžiule tragedija.

Vėžliai - specifiniai gyvūnai. Jie neturi kailio ir nėra šilti (vaikui numylėtinio kailiukas - svarbi savybė, ji sukelia švelnius jausmus). Vėžlius prižiūrėti nėra lengva. Todėl dažniausiai vėžliai pabėga vasarą paleisti pasivaikščioti arba gyvena varganą gyvenimą bute, kęsdami nuo avitaminozės ir glaustydamiesi prie radiatorių, kad taip gautų nors kiek šilumos. Kitaip tariant, jų laukia lėta ir kankinanti mirtis.

Laukiniai ir egzotiški gyvūnai beveik visada pavojingi, nenuspėjami, su jais bendrauti ir jais rūpintis yra sudėtinga.

Pvz., HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" nurodyta, kad naminiai gyvūnai ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose gali būti laikomi tik atskiroje patalpoje, išskyrus akvariumus su žuvytėmis, kurie saugiai įrengti gali būti laikomi ir vaikų ugdymo patalpose. Laikomi gyvūnai turi būti sveiki, saugūs vaikams ir suaugusiesiems, lengvai prižiūrimi.

Naminiai gyvūnai gali būti ir rimtų ligų priežastis

Alergijos

Didelė dalis žmonių (ypatingai vaikai) myli naminius gyvūnelius, juos laiko ir augina savo namuose. Naminiai gyvūnėliai suteikia jaukumo, švelnumo ir komforto pojūčius. Tačiau net 10% žmonių naminiai gyvūnai gali sukelti alergiją (dažniausiai tai būna bronchinė astma, alerginė sloga, konjuktyvitas, rečiau - odos alergijos).
Dažniausiai manoma, kad alergiją sukelia naminių gyvūnėlių kailis, tačiau žmogų alergizuoja ir odos gabaliukai/pleiskanos, seilėse esančios dalelės, baltymai bei šlapimas.

Labiausiai paplitusios alergijos - katėms ir šunims, tačiau konkretus asmuo gali būti alergiškas ir pelėms, žiurkėms, jūrų kiaulytėms, triušiams, žiurkėnams, naminiams paukščiams, arkliams, karvėms ar net vėžliukų ir egzotinių žuvyčių maistui. Alergizuoti gali ir paprastai naminiu gyvūneliu nelaikomas tarakonas.

Alergija kažkokiam gyvūnui gali sukelti simptomus, labai panašius į tuos, kuriuos sukelia šienligė: čiaudulys, bėganti ar užgulusi nosis, perštinčios ir ašarojančios akys, perštinti gerklė ir nosis. Tiesioginis kontaktas su alergenu gali pasireikšti kaip raudonas niežtintis bėrimas. Asmenims, sergantiems astma, naminiai gyvūnėliai gali išprovokuoti ir ligos paūmėjimą. Tokie ir kiti panašūs simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus minutėms po kontakto su alergenu. Jei jautrumas mažas, simptomai gali išryškėti ir po kelių valandų.

Pats efektyviausias alergijos naminiams gyvūnėliams gydymo būdas - vengti kontakto su jais. Todėl alergiškas žmogus, laikantis kokį nors naminį gyvūnėlį, turėtų jam surasti naujus patikimus šeiminkus, o savo namus kruopščiai išvalyti, kad juose liktų kiek įmanoma mažiau alergenų. Beje, net atsisakius gyvūnėlio ir išvalius namus, alergenų juose gali likti net iki 6 mėnesių.

Apvaliųjų kirmėlių sukeltos ligos

Mamos, kurios nuo pat mažų dienų moko vaikus neglostyti kieme lakstančių (ypatingai valkataujančių) kačiukų ir šuniukų, grįžus iš lauko, po bet kokio kontakto su aplinkos daiktais plautis rankas, yra teisios.

Keturkojai gyvūnai gali platinti įvairias parazitines ligas, kuriomis užsikrėsti gali ir žmogus, ne tik tiesiogiai kontaktuodamas su gyvūnu, - pavojai tyko ir vaikų smėlio dėžėse, kurios užterštos šunų ir kačių ekskrementais. Taip pat ligą galima pasigauti tiesiog neplautomis rankomis imant maistą.

Pagrindinės parazitinės ligos, kurias gali platinti naminiai gyvūnai (šunys, katės) yra toksakorozė, echinokokozė, toksoplazmozė, kriptosporidiazė. Šiomis ligomis galima užsikrėsti per užterštą gyvūnų išmatomis dirvožemį, vandenį, valgant neplautus vaisius, uogas ir daržoves, nesilaikant asmens higienos (nenusiplaunant rankų prieš valgį po kontakto su šunimis ar katėmis ir t.t.).

Vilniaus visuomenės sveikatos biuras pataria, kaip galima išvengti gyvūnų platinamų ligų:

Svarbiausias dalykas, laikant naminį gyvūnėlį - asmens higiena. Suaugusieji turi mokyti mažuosius:

• plauti rankas prieš valgį ar maisto ruošimą,
• pasinaudojus tualetu,
• po darbo darže ar sode,
• grįžus iš lauko,
• pažaidus su savo augintiniu.

Šunis reikėtų vedžioti tik jiems skirtose aikštelėse (tai labai svarbu įteigti ir vaikamas, kurie rūpinasi augintiniais, juos vedžioja).

Reikėtų neužmiršti, kad negalima leisti šunims/katėms laižyti veido, lėkščių, valgyti iš tų pačių indų, taip pat neleisti vaikams žaisti su nepažįstamais gyvūnais.
Žinoma, labai svarbu nevalgyti neplautų vaisių ir uogų (miško uogų). Daržoves kruopščiai nuplauti, saugoti maisto produktus nuo dulkių, musių, tarakonų.
Negerti, nenaudoti maistui vandens iš atvirų vandens telkinių.

Saugoti poilsio vietas, parkus, paplūdimius, vaikų žaidimo bei sporto aikšteles, kiemus, smėlio dėžes nuo šunų ir kačių išmatų.

Nešerti naminių gyvūnų veterinarijos tarnyboje nepatikrinta ir termiškai neapdorota skerdiena (sergančio gyvūno skerdiena turi būti neprieinama naminiams gyvūnams (saugiai užkasta ar sudeginta)).

Taip pat, siekiant užkirsti kelią infekcinėms ir parazitinėms ligoms, gyvūnų šeimininkai turėtų patys pasirūpinti gyvūnų sveikata - tirti, ar nėra helmintų, o prireikus ir gydyti.
Šių visų patarimų/rekomendacijų laikytis svarbu ne tik suaugusiems asmenims, bet ir išmokyti viso to savo vaikus (ypatingai tuos, kurie savo aplinkoje susiduria su gyvūnais).

Norint užauginti vaiką saugiai, didžiausią dėmesį reikia skirti aplinkai. Neapdairiai sukurta, rizikinga sveikatai vaikus supanti aplinka tiek namuose, tiek ir ugdymo įstaigose gali tapti rimtu pavojumi vaikų sveikatai.