Savižudybės - visuomenės rykštė

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, jog kasmet nusižudo beveik milijonas žmonių. Daugiausia savižudžių yra Baltijos šalyse, kur kasmet gyvybę sau atima vidutiniškai 40 iš 100 tūkstančių. Lietuva iš Europos šalių lenkia bet kurią Europos valstybę - mūsų šalyje 100 tūkstančių gyventojų vidutiniškai tenka 44 nusižudę asmenys. Latvijoje jų yra 34, Estijoje - 33.

Skiriama per mažai dėmesio

Anot medicinos psichologės Elenos Balnienės, savižudybė yra ganėtinai sudėtingas reiškinys, neturintis vienintelės konkrečios priežasties ar paaiškinimo. Žmogaus pasirinkimą atsisveikinti su šiuo pasauliu nulemia daug veiksnių. Psichologai vis dar gvildena klausimą, kodėl vienas žmogus, atsidūręs net ir nelabai keblioje situacijoje, pakelia ranką prieš save, o kitas ištveria ir labai sudėtingas gyvenimo aplinkybes.

Šiuo metu daugelis dėl dabartinio gyvenimo tempo ir ekonominės krizės jaučiasi esantys kritinėse gyvenimo situacijose ir ne visada adekvačiai reaguoja bei įvertina savo galimybes, todėl neretai ryžtasi kraštutiniam žingsniui - savižudybei. Savižudybių rodiklis parodo visuomenės dvasinės sveikatos atspindį, kitaip sakant, visuomenė, kurioje daug žudomasi, turi sukaupusi daug dvasinio bei psichologinio skausmo, todėl, anot psichologės, turėtume kaskart vis labiau tobulinti psichologinę pagalbą bei daugiau dėmesio skirti kiekvienam individui. "Kad psichologinė pagalba bus prieinama kiekvienam krizės ištiktam žmogui, galime tik pasvajoti, - atsidūsta psichologė. - Skaudu, kai išgirsti, jog mokykloje taupymo sumetimais nėra įsteigto psichologo etato, o ten, kur yra, psichologas apkrautas visokiais planais planeliais, nors visas dėmesys turėtų būti skirtas krizės ištiktajam. Be to, dėl menkų algų specialistai priversti bėgioti per kelias darbo vietas, o nuo to kenčia paslaugų kokybė."

Savižudybė - mūsų visų problema

Vis dar egzistuoja stereotipas, jog iškilus problemoms jas būtina slėpti, nes jeigu apsilankysi pas psichologą, tai tarsi pripažinsi, kad tau tikrai kažkas blogai, todėl kreiptis pagalbos į specialistą išdrįsta tik patys drąsiausieji. Kiekvienas lietuvis žino, kad ES pagal savižudybių skaičių pirmauja Lietuva, tačiau dauguma į tai reaguoja visiškai abejingai, todėl į savižudišką elgesį linkę žmonės sulaukia mažai tinkamos pagalbos. Gyventi ar mirti - tai tarsi kiekvieno asmeninis reikalas, nes visuomenei žmogaus gyvybė visiškai nesvarbi. Tačiau laiku suteikta pagalba gali išgelbėti žmogaus gyvybę, juolab kad kartais tereikia tiek nedaug - paprasto mūsų žmogiškumo ar atjautos. Tik labai svarbu, kad prakalbinę žmogų nepaliktume jo be pagalbos, nesumenkintume jo rūpesčių, neišjuoktume, nekaltintume ir nesmerktume.
"Nebūkite abejingi kito skausmui, - ragina psichologė. - Visi vaikštome ta pačia žeme ir saulė šviečia visiems. Mes galime sustabdyti savižudybių plitimą, tik turime geriau įsiklausyti į šalia esantį žmogų - tai visų mūsų rūpestis. Žiūrėkite į tai rimtai ir pasistenkite pašnekovą nukreipti į kažką labiau pasiruošusį padėti, pavyzdžiui, gydytoją, pagalbos centrą, psichologą, socialinį darbuotoją, nes vien savo jėgomis pasaulio neišgelbėsite."

Trukdo įsitikinimai

Yra gana daug neteisingų įsitikinimų apie savižudybes. Manoma, jog tas, kuris kalba apie savižudybę, nenusižudys, o kas žudosi, tas tikrai nori mirti. Deja, siekiantis nusižudyti žmogus dažniausiai iki paskutinės akimirkos nėra pasirinkęs mirties - jis išgyvena daug svyravimų tarp noro gyventi ir pasitraukimo, vis turėdamas viltį, kad bus išgelbėtas. Dažniausiai savižudybė - pagalbos šauksmas.

Kai žmogus stovi ties savižudybės riba, jis regi vien savo problemas, kurios kasdien auga, kaip ir vidinė įtampa. Kiekvienas nesėkmingas bandymas ką nors taisyti savo gyvenime sukelia naujų rūpesčių, todėl mažėja pasitikėjimas savimi, stiprėja bejėgiškumo jausmas bei neviltis. Dauguma gyvenime susiduria su tam tikra "beviltiškumo" situacija. Beviltiškumo jausmą išgyvena ir labai racionalūs žmonės, todėl teigti, kad žudosi tik psichiškai nesveiki žmonės, yra klaidinga.

Anot psichologės, be abejo, kai kurie psichiškai nesveiki asmenys nusižudo, tačiau nėra įrodymų, jog būtent jų liga yra savižudybės priežastis. Be to, remiantis esamais faktais, psichiškai nesveiki žmonės sudaro mažiau nei 25 proc. visų savižudžių.

Ketinimą nusižudyti galima pastebėti

Psichologė sako, kad kaip bebūtų skaudu, pastaraisiais dešimtmečiais vis daugėja vaikų savižudybių. Dažniausiai žudosi 5-14 metų vaikai. Dramą vaiko sieloje parodo jo pasikeitęs elgesys, todėl tėveliai turėtų sunerimti, jeigu vaikas staiga tampa apatiškas, nerimastingas, irzlus, pasikeičia socialinis jo elgesys, atsiranda miego bei valgymo sutrikimų ar kitų neigiamų iki tol nebuvusių bruožų.

Vaikai ir paaugliai žudosi dėl nuolat patiriamų bendravimo sunkumų mokykloje, besitęsiančių nesutarimų namuose, jų pačių psichikos psichologinių sutrikimų, streso, depresijos, netekčių, alkoholio, narkotikų vartojimo. Kai vaikas jaučiasi nemylimas, nusivylęs gyvenimu, jo lūkesčiai nėra patenkinami, neretai prasitaria savo artimiesiems, jog jis "nebenori daugiau gyventi". Blogiausia tai, kad tėvai, manydami, jog šie žodžiai tėra tik vaiko fantazija, nesiima jokių pagalbos veiksmų.

Savižudybė dažniausiai neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems atrodo, jog tai atsitiko netikėtai. Ruošdamasis savižudybei, žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį bei nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti iškilusius sunkumus. Apie 80 proc. ketinančiųjų nusižudyti nedviprasmiškai įspėja apie savo ketinimus, tik aplinkiniai ne visada pastebi ar geba "iššifruoti" tuos įspėjamuosius ženklus.
Savižudybė "užkrečiama"

Anot psichologės, pasitaiko, jog vienoje vietoje nusižudo keli žmonės. Tai ypač "populiaru" tarp paauglių. Ypač daug įtakos turi pamėgdžiojimo efektas, kai paaugliai kartoja savo dievinamų aktorių, estrados žvaigždžių ar kitų garsių žmonių savižudybes. Statistika tvirtina, kad bandymą nusižudyti atkartoja 8-25 žmonės. Tad nors savižudybė nėra koks nors gripas, tačiau ji pasižymi užkrečiamumu, nes jeigu vaiką supančioje aplinkoje kas nors nusižudo, jam gali atrodyti, kad savižudybė - priimtinas problemų sprendimo būdas.
Šį įsitikinimą gali sustiprinti ir aplinkinių reakcija į savižudybę, kai savanoriškas gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip herojiškas romantiškas poelgis, todėl suaugusiųjų reakcija į savižudybę turi būti santūri. Svarbu ne tik neigiamai įvertinti tokį kieno nors poelgį, bet ir aptarti su vaiku kitokias elgesio galimybes. Jokiu būdu negalima nepagarbiai kalbėti apie nusižudžiusiojo asmenybę, nes tai tik sukels vaiko pasipriešinimą išsakytai nuomonei, todėl kritiška reakcija turi būti nukreipta tik į nepriimtiną savižudžio poelgį.

Skirtinga vaikų ir suaugusiųjų reakcija

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje, nepaisant to, kad žmonės, kurie žudosi, galvoja, kad niekas jais nesidomi. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaiką taip užvaldo kaltės jausmas, kad jis neretai patiria emocinių sutrikimų, kadangi vaikams paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiesiems. Nusižudžius vaikui, tėvai kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti iškilusios problemos. Be to, neretai kiti žmonės taip pat kaltina savižudžio tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos.

Suaugusieji lengviau numalšina savo kaltės jausmą, tačiau kaltės jausmas bei širdgėla išlieka daugybę mėnesių po savižudybės. Be to, šie jausmai yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties.
Jaunėja savižudžių amžius

Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Jūratė Karalevičienė sako, jog Šiaulių apskrityje stebima grėsminga situacija dėl jaunuolių mėginimo žudytis. Pernai užregistruota net 11-14 metų amžiaus vaikų mėginimo žudytis atvejų. Dažniausios to priežastys: konfliktai šeimoje, mokykloje, nusivylimas draugais.

Pastebimas tam tikras bandymų žudytis sezoniškumas - savižudybių pagausėjimas registruojamas gegužės-birželio ir lapkričio-gruodžio mėnesiais. Beje, žiemą dažnesni suaugusiųjų bandymai žudytis. Dabartinė situacija koreguoja sezoniškumo efektą, nes gausėja savižudybių, sąlygotų sudėtingos ekonominės būklės. "Norėčiau akcentuoti, jog netgi tada, kai savižudybė nesibaigia mirtimi, tai turi būti labai rimtas signalas artimiesiems, kad tai gali pasikartoti, - perspėja vedėja. - Todėl būtina pasirūpinti, kad asmuo, bandęs žudytis, gautų reikiamą specialisto pagalbą."