Klinikinė mirtis ir pirma pagalba jos metu

Staigi mirtis - tai organizmo gyvybinių funkcijų (kvėpavimo, kraujotakos ir sąmonės) išnykimas. Tai vadinama klinikine mirtimi. Po 5 - 6 minučių ląstelėse atsiranda negrįžtami pokyčiai - prasideda biologinė mirtis. Klinikinė mirtis yra potencialiai grįžtamas procesas, o biologinė mirtis - negrįžtamas. Taigi tos kelios minutės yra vienintelė galimybė išgelbėti staigios mirties ištiktą žmogų.

Savaime suprantama, išgelbėti įmanoma ne visus, ištiktus staigios mirties. Tai priklauso nuo priežasties, dėl kurios ji įvyko. Gaivinimas klinikinės mirties atveju susideda iš kelių etapų: pradinio gaivinimo, specialaus gaivinimo (tai dažniausiai atlieka GMP, turinti elementarias diagnostikos priemones ir svarbiausius vaistus) bei tolesnio gydymo reanimacijos skyriuose.

Būtent pradinio gaivinimo algoritmą turėtų žinoti kiekvienas žmogus. Juk kiekvienas iš mūsų bet kada gali susidurti su tokia ekstremalia situacija, kur brangi kiekviena minutė, ir kur nebūtinai šalia bus padėti pasiruošęs medikas.

Kaip atpažinti, kad įvyko klinikinė mirtis? Klinikinės mirties diagnostika remiasi įrodymu, kad nėra svarbiausių gyvybinių fnkcijų: kvėpavimo, širdies veiklos bei sąmonės. Jei sutriko tik sąmonė, o kvėpavimas bei širdies veikla yra, galima įtarti kitokią būklę, pvz, komą. Kad ir kokia būtų staigią mirtį sukėlusi priežastis, pradinis gaivinimas atliekamas pagal tą patį algoritmą (kita vertus, jei mirtį sukėlė, pvz, akivaizdus kraujavimas iš stambios kraujagyslės, pirma reikėtų stabdyti kraujavimą, o po to atlikti gaivinimą). Beje, pradiniam gaivinimui priskiriamas ir Heimlicho metodas užspringimo atveju.

Taigi, pradinio gaivinimo algoritmas:

1. Pirmiausia reikia pasirūpinti savo bei aplinkinių saugumu. Tai reiškia - pažymėti avarijos vietą specialiais ženklais, pasitraukti iš gaisro vietos, nuo kenksmingų medžiagų ar stichijų poveikio ir pan.
2. Įvertinti nukentėjusiojo sąmonę. Jei jis nesąmoningas, kviečiama pagalba. Jei gaivintojas vienas, o aplink nėra žmonių, pirma reikia pradėti gaivinimą, o pagalbą kviesti po vienos minutės gaivinimo.
3. Nukentėjusysis guldomas ant nugaros. Atveriami kvėpavimo takai: maksimaliai atlošiama galva, pakeliamas apatinis žandikaulis. Jei įtariate, kad gali būti kaklo trauma, galvos neatloškite, tik pakelkite apatinį žandikaulį.
4. Patikrinkite, ar nukentėjusysis kvėpuoja (pakėlus apatinį žandikaulį, atidaromi kvėpavimo takai, kuriuos gali būti užvėrusi liežuvio šaknis). Jei nekvėpuoja, atlikite du įpūtimus.
5. Įpūtimai atliekami glaudžiai apžiojus nukentėjusiojo burną (uždengus nosį) arba nosį (uždengus burną), ne per greitai ir ne per lėtai, kartu stebint, ar kilnojasi krūtinės ląsta. Jei krūtinės ląsta kilnojasi, reiškia įpūtimus atliekate teisingai. Jei viską atliekant teisingai krūtinės ląsta nesikilnoja - kvėpavimo takuose gali būti svetimkūnis. Gal nukentėjusysis užspringo? Reikėtų atlikti Heimlicho judesį.
6. Patikrinkite pulsą. Jei jo nėra, aliekamai krūtinės paspaudimai. Spaudžiamas apatinis krūtinkaulio trečdalis, gaivintojo delnai laikomi vienas ant kito, pakeltais pirštais, o alkūnės ištiestos. Atliekama 15 paspaudimų ir 2 įkvėpimai. Toks ciklas kartojamas tol, kol ligonis atsigauna, atsiranda širdies veikla ir kvėpavimas (tuomet ligonis paguldomas ant šono), kol atvyksta pagalba, kol iškyla grėsmė gaivintojo gyvybei arba kol pasireiškia biologinės mirties požymiai (lavondėmės, sustingimas, atšalimas).

Kartais gaivinimas užtrunka daugiau nei valandą, tačiau jei jis efektyvus, net ir po tiek laiko yra tikimybė, kad pacientas išgyvens (aišku, priklauso nuo klinikinės mirties priežasties) ir pasveiks.