Prisiminimų galia

Prisiminimai panašūs į namų biblioteką. Galima prie knygų nesiliesti ištisus metus, tačiau jos visuomet po ranka.

Žmonėms, dėmesingai saugantiems savo prisiminimus, retai būna nuobodu net pasilikusiems vieniems.

Visuomet galima prisiminti ką nors gero. Tie prisiminimai - kaip nuotraukos iš šeimos albumo: štai jūs penkerių, bėgate per gėlėtą pievą, o čia jau paauglys.

Nuklydę į praeitį mes iš naujo patiriame džiaugsmą arba šviesų liūdesį. Tokius prisiminimus psichologai vadina palaikomaisiais - jie suteikia pasitikėjimo ir jėgų kritiniais gyvenimo atvejais. Tačiau ne visi žino, kaip reikiamu momentu pasitelkti būtent tuos geruosius prisiminimus. Nors tai visai nesudėtinga: tereikia mokėti keletą psichologinių pratimų.

Iš pradžių prisiminkite septynis ryškius gyvenimo momentus, kai iš tikro buvote laimingas. Nebūtinai tai turi būti kokie nors reikšmingi įvykiai, svarbiausia - prisiminti patį jausmą.

Užsirašykite tuos prisiminimus ir pabandykite suprasti, kas juos sieja. Kokiomis aplinkybėmis jums buvo gera? Galbūt jausdavotės emociškai pakiliai būdami su mylimu žmogumi arba tuomet, kai jus pagirdavo darbe.

Vienus didžiausia palaima apimdavo keliaujant, būnant gamtoje, kitiems tai įvykdavo žaidžiant su vaiku, bendraujant su artimaisiais, draugais. O dabar atsakykite, ar dažnai būna tokių akimirkų, teikiančių jums džiaugsmo? Ar mokate patys sukurti tas džiugias valandėles, kurias paskui prisiminsite su dėkingumu?

Deja, labai dažnai prisiminimai ne padeda, o kenkia. Kankina, atima taip reikalingas jėgas. Tokie išgyvenimai, susiję su įkyriais prisiminimais, dažniausiai mus persekioja nutrūkus labai svarbiems santykiams.

Kad ir kaip guostumėmės, išsiskyrimai pasižymi savita dinamika: visiškai normalu, kad išsiskyrę su draugu gana intensyviai jį prisiminsite dar dvejus trejus metus. Tačiau kartais ir praėjus nemažai laiko jausmai nesikeičia, suprantate, kad praeitis taip užvaldė, kad trukdo gyventi.

Praeities poveikis

Dažniausia taip nutinka moterims. Kai kurios nuolat žiūri nuotraukas, filmus, kur nufilmuotos drauge su mylimuoju, saugo daiktus, jį primenančius, visą laiką su draugėmis kalba apie buvusįjį. Jei visa tai ir jums nesvetima, vadinasi, patekote į emociškai nebaigtų skyrybų spąstus.

Pamenate, kaip sakė barono Miunhauzeno žmona - skyrybos vyrą padaro laisvą, o moterį - pamestą. Moteris tampa paplitusio mito įkaite: būtent ji yra židinio sergėtoja, atsakomybė už šeimos ramybę guli ant jos pečių, vadinasi, ji šeimos ir neišsaugojo.

Mums būna sunku suvokti, kad skirdamasis su partneriu žmogus nesigilina į smulkmeniškas detales, o padaro globalinę išvadą: su tuo žmogum ilgiau negali būti, kad ir kaip jis stengtųsi pasikeisti. Suyra pats meilės įvaizdis, o sudužusios vazos, deja, jau nesuklijuosi.

Neapgaudinėkite savęs: vienatvės valandomis net pasitelkus valią nepavyksta atsikratyti sunkių prisiminimų apie svarbią savo gyvenimo dalį. Tačiau to ir nereikia. Galvodami apie praeitį pasistenkime ją įvertinti objektyviai, ne tik juoda ir balta spalvomis, bet taip, kaip buvo iš tikrųjų.

Tuomet galėsite prisijaukinti praeities įspūdžius, neleiskite, kad jie trukdytų matyti kitus žmones ir kurti naujus santykius.

Esame priklausomi nuo savo patirties, kad ir kokia ji būtų. Sudėliojame save po gabalėlį kaip dėlionę ir patys imam tikėti savo susikurtu įvaizdžiu.

Turima patirtis sufleruoja, kaip elgtis esant tai ar kitai situacijai. Tačiau argi nėra pažįstamas nuovargio nuo paties savęs jausmas? Jausmas, kad negalite kitaip pasielgti. Tokie išgyvenimai būdingi racionaliems, logiškai mąstantiems žmonėms, jų poelgius lemia ne konkrečios situacijos analizė, o tvirta nuomonė apie save.

Žinoma, gerai, jei mes save laikome tvarkingais, padoriais, kilniais, gerais žmonėmis, o mūsų prisiminimai paslaugiai pateikia situacijas, kada mes buvome būtent tokie. O jei save nepakankamai gerai vertiname? Jei matome tik tamsiąją savo asmenybės pusę ir tik neigiamą savo patirtį? Ir svarbiausia - jei prisimename tik tas situacijas, kai iš tikrųjų nekaip pasirodėme.

Juk turime pačių įvairiausių prisiminimų, tačiau iš įpročio randame vienus ir tuos pačius pavyzdžius. Su savo praeitimi galima susidraugauti, padaryti ją savo sąjungininke, kuri pasiūlys, ko tuo metu labiausiai reikia.

Matykite savyje tai, kas jums iš tikro patinka, ir atsiminimai netrukus tą patvirtins. Jūs mylite save žavingą, drąsią, įdomią? O juk tokia ir esate: buvo daugybėsituacijų, kai būtent tokia ir buvote! Iš savo biografijos faktų galima sukurti kitą savo gyvenimo istoriją - ne tokią, prie kokios esate įpratusi. Svarbiausia - teisingai prisiminti.

Kaip atsikratyti praeities

Sąmoningai savęs neskaudinkite. Paslėpkite albumą su jūsų bendromis nuotraukomis, neklausykite disko su jūsų melodija, neskaitykite kadaise sutuoktinio jums siųstų SMS žinučių. Nepuoselėkite sunkių prisiminimų, neleiskite jiems išsikeroti. Liūdesiui skirkite šiek tiek laiko.

Pasakykite sau: po tos dienos aš mūsų bendrą gyvenimą prisiminsiu tik retkarčiais. Šį pasiryžimą galima sutvirtinti kokiu nors simboliniu dalyku, kuris reikš jums naują gyvenimą, pavyzdžiui, išvykti į kelionę.

Kurkite savo emocinę erdvę. Prisiminkite, kokia buvote iki susitikimo su buvusiu vyru, kuo užsiėmėte, ko norėjote išmokti. Pagalvokite, kas jūs, kokia esate. Po išsiskyrimo likusią tuštumą pasistenkite užpildyti kuo nors, kas jums brangu.

Tapkite geidžiama. Skirkite daugiau dėmesio sau, būkite dėmesinga savo išvaizdai, prisiminkite, kaip malonu justi susižavėjusius žvilgsnius ir laisvai flirtuoti.

Kurį laiką pabūkite viena. Po išsiskyrimo neskubėkite užmegzti naujų santykių. Įsiklausykite į save, pamąstykite, ko iš tikro norite. Tik tuomet, kai atsitiesite psichologiškai, pasitikite naują meilę.