Parkinsono liga, arba savo kūno nelaisvėje

Parkinsono liga laikoma nulemta amžiaus. Tačiau tai nevisiškai taip. Bendras nuo šios patologijos kenčiančiųjų skaičius - 150-200 žmonių 100 tūkstančių. Tačiau tarp jų peržengusiųjų 65-erių metų slenkstį tik vienas proc. Po 70-ies jų jau 2-3 proc. ir daugiau. Per pastaruosius dešimtmečius ši liga pastebimai pajaunėjo. Šiandien 40-metis, sergantis Parkinsono liga, jau ne tokia retenybė kaip prieš trisdešimt metų.

Manoma, kad ligai atsirasti įtakos gali turėti neurotoksinas ar toksinų grupė, kurie pagal savo sudėtį artimi kai kurioms žemės ūkyje naudojamoms trąšoms. Tačiau tam, kad žmogus susirgtų, įtakos turi turėti genetika. Žinoma, kad žmonėms, kurių tėvai sirgo Parkinsono liga, rizika susirgti gerokai didesnė nei kitiems. Apytiksliai 7-10 proc. žmonių genetiškai yra paveldėję polinkį susirgti šia liga. Todėl tiems, kieno artimi ar tolimi giminaičiai sirgo Parkinsono liga, svarbu laiku išsitirti ir užbėgti už akių šiai patologijai.

Kol nevėlu

Ši liga nustatoma klinikiniais tyrimais. Visi kiti ligoniui daromi tyrimai (magnetinio rezonanso, galvos kraujagyslių ultragarso tyrimas) atliekami tik tam, kad būtų atmestos kitos ligos, galinčios būti antrinio parkinsonizmo (auglys, insultas ir kt.) priežastimi.

Tačiau Parkinsono ligos diagnozavimo problema ta, kad jos klinikiniai simptomai pasireiškia tik esant vėlyvai stadijai, kai daugiau nei 60 proc. paciento smegenų neuronų, atsakingų už judėjimą, yra žuvę.

Iki tol smegenys su jų praradimu susidoroja savarankiškai. Beje, neuronai žūsta netolygiai. Pradiniame ligos etape (jis gali trukti dešimtmečius) procesas vyksta lėtai, paskui keletą metų ląstelės žūva greičiau, tik tada, kai žūsta didžioji dalis neuronų, situacija stabilizuojasi. Deja, tuomet ligoniui reikalinga tik palaikomoji terapija. Proceso pradžioje įmanoma sustabdyti smegenų ląstelių žūtį. Todėl svarbiausia gydytojų užduotis - ne tik kuo anksčiau diagnozuoti ligą, bet ir nustatyti polinkį į ją.

Parkinsono ligos mechanizmo esmė - smegenų požievyje sutrinka neuromediatoriaus dopamino ir jo šalutinių produktų metabolizmas.

Šį sutrikimą nustatyti galima pozitronų emisijos tomografijos metodu. Šis tyrimo būdas labai brangus, Lietuvoje neseniai pradėtas naudoti, tad gydytojai taiko kitus būdus.

Atėmė miegą ir ramybę

Pirmieji ligos simptomai dažniausiai lieka nepastebėti. Judesių sutrikimai (pavyzdžiui, rankų drebulys esant ramybės būsenos, pats akivaizdžiausias požymis) pasireiškia tik tuomet, kai smegenų pažeidimai būna jau toli pažengę.

Iki tol ligoniui pasireiškia tokie simptomai: pablogėja smulkioji rankų motorika, sulėtėja judesiai, susikaustymas, mimikos skurdumas - žmogus retai šypsosi, veido raumenys sustingę, rečiau mirksi. Tampa sunku atsistoti nuo žemos kėdės ir šiaip pradėti judėti - atrodo, tarsi būtum prilipęs prie sėdynės.

Parkinsono ligai būdinga tai, kad pažeidžiama dažniausiai viena kūno pusė - arba kairė, arba dešinė. Yra speciali aparatūra, padedanti pažeidimus nustatyti esant kuo ankstyvesnei stadijai. Ši aparatūra padeda patikrinti reakcijos greitį, judesių koordinaciją ir greitumą, taip pat ir akių obuolių, pusiausvyros funkciją ir kt. Nors nustatomi pakitimai nelabai specifiniai, esant įtarimų dėl Parkinsono ligos, visi šie papildomi tyrimai gali būti naudingi.

Įrodyta, kad prieš 10-15 metų tokiems ligoniams prieš pasireiškiant judėjimo sutrikimams būna simptomų, kurių daugelis niekaip nesusieja su Parkinsono liga. Tai gali būti virškinamojo trakto veiklos sutrikimai (pvz., dažni vidurių užkietėjimai), šlapinimosi sutrikimai, ypač naktį, miego sutrikimai, raumenų, sąnarių skausmai, itin didelis nuovargis, depresija (ja serga kas antras ligonis). Ligos pradžiai itin būdingas uoslės susilpnėjimas.

Žmonės tam retai skiria reikiamą dėmesį, o tai labai svarbu. Dar vienas svarbus požymis - patologiški judesiai esant greitojo miego fazei (būtent tada mes sapnuojame): pacientai, turintys ryškių ar nelabai ligos požymių, tuomet itin smarkai judina rankas ir kojas. Šiuos judesius užfiksuoja polisomnograma - tyrimas, atliekamas žmogui miegant.

Žinoma, pasireiškus vienam iš minėtų požymių nereikia daryti skubotų išvadų, kad tai - Parkinsono liga, tačiau rizikos grupės asmenims į tai dera atkreipti dėmesį.

Priemonės

Nustačius, kad žmogus turi polinkį susirgti Parkinsono liga, reikia saugotis pavojingų faktorių, galinčių išprovokuoti negalią. Vengti ir laiku gydyti ligas, didinančias parkinsonizmo vystymosi riziką (galvos smegenų traumas, intoksikacijas, galvos smegenų kraujagyslių ligas).

Moterims reikia stebėti lytinių hormonų lygį, ypač po kai kurių ginekologinių operacijų, nes žinoma, kad rizika susirgti išauga sumažėjus estrogenų lygiui. Tam tikrais atvejais gydytojas gali rekomenduoti keičiamąją estrogenų terapiją.

Reikia vengti kontaktų su trąšomis ir net paprasta buitine chemija bei insekticidais. Nesirinkti profesijų, susijusių su darbu kenksmingomis sąlygomis. Reikėtų vengti ypatingos aminorūgšties - homocisteino - lygio padidėjimo kraujyje, ji taip pat gali lemti Parkinsono ligos atsiradimą.

Sumažinti šios medžiagos kiekį padeda speciali dieta, kurioje dominuoja folio rūgštis ir vitaminas B12. Jų gausu špinatuose, žaliuosiuose žirneliuose, kepenyse, tačiau galima vartoti ir kaip vitaminus.

Sergant šia liga sveika valgyti migdolų, graikinių riešutų, saulėgrąžų, sojų produktų, silpnai rauginto pieno, daigintų kviečių, vartoti linų arba alyvuogių aliejų.

Galbūt vietoj rytinės arbatos reikėtų gerti kavą, nes kofeinas stimuliuoja dopamino išsiskyrimą ir saugo nuo Parkinsono ligos atsiradimo. Tačiau tvirtų šito įrodymų nėra.