Žmogus linkęs sirgti vėžiu, nes yra protingas?

Ši tezė skamba provokuojančiai: vėžys - tai kaina, kurią žmogus moka už savo proto išsivystymą. Tuo tarpu beždžionės beveik niekuomet neserga šia liga, nes yra kvailos. Taip tvirtina JAV mokslininkai, tyrę skirtingų žmogaus ir šimpanzės genų aktyvumą.

Nustatyta, kad piktybiniai augliai išsivysto tik 2 proc. žmogbeždžionių, tačiau net kas penktas žmogus miršta nuo vėžio. Kodėl? Tai mokslininkai jau seniai bando išsiaiškinti. Naujausia hipotezė skamba gana provokuojančiai: žmogus labiau linkęs sirgti vėžiu, nes yra protingesnis.

Tačiau mokslininkai skuba patikslinti: vertinant riziką susirgti vėžiu negalioja dėsningumas - kuo žmogus protingesnis, tuo neatsparesnis šiai ligai. Viską lemia tai, kad žmogaus ląstelių struktūros yra labiau išsivysčiusios nei beždžionių.

Kad žmogus už savo inteligenciją privalo mokėti didesnę kainą JAV mokslininkai nusprendė palyginę skirtingus žmonių ir šimpanzių genus. Jų išvada: evoliucijos eigoje sutriko žmogaus organizmo ląstelių savinaikinimo mechanizmas. Dėl to žmogaus smegenys galėjo nekliudomos augti, sudaryti tinklus ir biologiškai beveik neįmanomas jungtis. Tokio ląstelių augimo trūkumas: jei ląstelė tampa piktybinė, ją sunaikinti tampa sudėtingiau nei tuo atveju, kai veikia natūrali ląstelės susinaikinimo programa, kas yra įprasta gyvūnijos pasaulyje. Nors šią hipotezę sunku įrodyti, egzistuoja ją patvirtinančių biologinių faktų, rašo Johnas McDonaldas ir jo kolegos iš Džordžijos technologijos instituto žurnale „Medical Hypotheses".

Mokslininkai tyrė, koks yra skirtingų žmogaus ir šimpanzės smegenų genų aktyvumas. Išvada: aktyvumas ypač skiriasi paveldimumo srityje, kuri atsakinga už apoptozės (užprogramuota ląstelių mirtis) valdymą. Tai yra, kai ląstelė žudo save ir jai artimas ląsteles.

Tokia savęs naikinimo programa reikalinga tam, kad būtų sunaikintos senos ląstelės, o jas galėtų pakeisti naujos, placentos likučių pašalinimui po gimdymo bei neteisingai augančių ląstelių sunaikinimui. Tuo tarpu, kaip nustatė mokslininkai, žmogaus organizme tokia savinaikinimo programa funkcionuoja kur kas silpniau nei šimpanzės - ir ne tik smegenyse, bet ir širdyje, inkstuose, kepenyse.

Manoma, kad susilpnėjusi ląstelių savęs naikinimo programa buvo naudinga smegenims: mažiau ląstelių buvo sunaikinama, smegenų masė nuolat didėjo - tačiau daugėjo ne tik gerųjų, bet ir blogųjų ląstelių. Tuo tarpu šimpanzių organizme ši programa funkcionuoja kaip funkcionavusi - dėl to jų smegenų augimas neperžengia nusistovėjusių ribų.

Kad evoliuciniu požiūriu žmogus nėra „kūrinijos viršūnė", mokslininkai yra pastebėję ne kartą. Žmogaus ir šimpanzės keliai išsiskyrė prieš šešis milijonus metų. Abiejų rūšių genotipą Mičigano universiteto evoliucijos biologai palygino atsižvelgdami į genų tobulėjimą. Buvo lyginama 14.000 genų, kuriuos turi tiek žmogus, tiek šimpanzė. Nustatyta: beždžionių genotipe 233 genų buvo nepriekaištingi, o žmogaus - tik 154. Be to, šimpanzių genuose buvo išnykę kur kas daugiau blogų požymių nei žmogaus. Mokslininkai skirtingą blogų genų atrankos procesą siejo su socializacija. Šimpanzės ilgą laiką gyveno didelėmis bandomis, tuo tarpu ankstyvųjų laikų žmonės - mažomis bendruomenėmis. Privalumas: jų genai kito dažniau. Trūkumas: tie pokyčiai dažniausiai buvo ne į naudą.