Žmonės išminties laisvėje yra laisvi nuo kritikos ir nuomonės

Energija paklūsta fizikos dėsniams. Stipresnė nugali silpnesnę. Štai koks vaizdas kyla iš kritinio pasisakymo. Pvz.: žmogus vertina kito žmogaus elgesį negatyviai ir smerkiančiai. Iš jo išeina negatyvi energija. Ji pasiekia tą žmogų (muša karštis, kaista ausys, zvimbia ausyse) ir arba įeina į jį, jeigu randa panašią energiją (jeigu šis žmogus taip pat mėgsta smerkti, apšnekėti, kritikuoti kitus) arba atsimuša (jeigu žmogus neturi įpročio teisti kitų) ir grįžta į šaltinį.

Pirmu atveju energija grįžti užtrunka gana ilgai, antru gana greitai. Kaip tai pasireiškia? Nenumanomai. Gali būti ligos, traumos, viskas kas sukelia diskomfortą. Negatyvios energijos siuntėjęs visada nukenčia, maža to, jis dalinasi negatyviomis pasekmėmis ir su savo artimaisiais. Tuos, kuriuos apkalba, kritikuoja ištinka panaši situacija. Jeigu jie turi savo viduje šiai energijai analogą jie tampa labiau pažeidžiami. Liaudyje yra sakoma: nužiūrėjo, bėda viena nevaikšto, nusisuko fortūna. Būna, kai prie kavos puodelio pasikalbėjusios damos, tik išsiskirsčiusios patiria traumą, konfliktus ir niekada nesusieja to su savo plepumo rezultatu. Tai neišmanymas. Žinių neturėjimas ir nenoras žinoti.

Žmonės, kurie neturi savyje smerkimo, kritikos įpročio, neturi ir pasekmių. Dažniausiai tie, kurie žvelgia į viską kritiškai - kitų pasisakymus vertina irgi kaip kritiką, nors pastarieji kalbėtų tik faktais, dėsniais ar analize. Laisvi nuo kritikos turi nematomą apsaugą - ramybę. Jų netrikdo jiems mesta kaltinimų, pajuokų banga, jie nereaguoja jokiomis savo kūno ląstelėmis. Maža to, jų nepasiekia kritiška informacija.

Žinios

Norintys išeiti iš šio negatyvaus diapazono turi sustoti reikšti savą nuomonę, kritiką, įvertinimą, ir pradėti kalbėti žiniomis. Pvz.: aš žinau, kad šis žmogus yra teistas už nusikaltimą (yra nuosprendis - faktas) todėl nepasitikiu juo ir nepradėsiu su juo verslo. Viskas. Jūs nevertinate, bet konstatuojate. Aš palaikau šią moterį ir padėsiu jai materialiai, nes jos gyvenimo būdas neprištarauja dorai. Aš atsisakau remti šį žmogų be jokių paaiškinimų. Pastebėjote, kad čia nėra "namo nuomonės"? Kada žmogus žino kaip turi būti ir ko jis nori, jam nebereikalinga jokia nuomonė. Jis remiasi sau autoritetingų žmonių gyvenimu, jų darbais, savo pasiekimais ir išgyvenimais. Čia nebėra žodžių, polemikų - gyvenimas tampa kūryba, kur nėra vietos melui (tuštiems išsireiškimams, kalbai, kuri nieko nekeičia į gerą). Susirenka žmonės, kalba apie tai: kaip būtų, jeigu būtų... Kaista aistros, ginšai, įrodinėjimai, eikvojamas laikas, kad sukurti neigiamą poliusą savo gyvenimui. Tai neišmanymas. Yra posakis: ginčuose gimsta tiesa. Tai absoliutus melas. Tiesa yra ir bus ten, kur nėra melo. Tiesa yra tyrumas. Tiesa yra garbė. Kai žmogus tyli ir mąsto - gimsta tiesa. Kai kalba iš nežinojimo gimsta ginčas, įrodinėjimas - ko labai reikia melui. Tarkim susitiko du žmonės ir kalba apie religiją. Nei vienas nei kitas nebuvo nei dvasininkas, nei teologas. Jų kalba - melas. Ten kalba tuštybė, egoizmas ir puikybė. Ego - puikybė visada visur išsako savą nuomonę.

Visuomenė, kurioje nuomonė užima pirmą vietą, būtinai atsiduria kitų valioje. Nes neišmanėlių nuomonę formuoja stiprūs ir protingi. Kai žmonės nebežino, ko jiems reikia, ateina tie, kurie suformuoja jų poreikius - taip gimsta reklama. Vieni žmonės tampa kitų, mažiau protingų žmonių valdovais - išnaudotojais. Šis procesas visada egzistavo pasaulyje ir žmonėms belieka arba susitaikyti su esama padėtimi arba gyventi sava galva, savu mąstymu, savo gyvenimą.