Gedėjimas: kaip gedint sau padėti

Koks didelis bebūtų jūsų sielvartas, jūs visgi kažkada atrasite būdų judėti į priekį ir apsiprasti su tuo, kas įvyko. Būkite sau atlaidus ir kantrus. Sielvartas sekina ir yra negailestingas, bet jį įmanoma atlaikyti. Mes savyje turime be galo daug išteklių atsigauti ir gyventi toliau, jei tik sau leisime pirmiausia išreikšti skausmą.

Visada padeda kalbėjimas: su šeima ar draugais. Galite pastebėti, kad jums reikia vėl ir vėl pasakoti apie tai, kas įvyko, kad patys geriau susivoktumėte.

Dažnai sunkiausia kalbėtis su tais, su kuriais mūsų santykiai patys artimiausi. Jums gali atrodyti, kad jus neteisingai supranta, nepripažįsta, skaudina, galite jaustis piktas. Kad padėtumėte savo artimiesiems jus suprasti, pasakykite jiems, ko norėtumėte ir ko jums trūksta.

Šeimose, kuriose įprasta mažai kalbėtis, jūs turite tiesiog priimti faktą, kad negalėsite nieko pakeisti, ir pripažinti, kad apskritai aplinkinių norai yra geri, nors būdas juos parodyti - prastas. Susiraskite žmonių, kurie suteiktų jums reikalingą paramą, už šeimos ribų.

Nevaržykite ašarų, verkite, kai jums to norisi: aplinkiniai tokiu būdu net nieko jums nesakius pamatys, jog jums reikia pagalbos, taip pat verkiant organizme išsiskiria raminančios medžiagos.

Sielvartas gali labai stipriai izoliuoti. Ieškodami informacijos knygose ar filmuose arba įsijungdami į tarpusavio paramos grupę, suvoksite, kad jūs esate ne vienas, ir tai, ką jūs jaučiate, yra normalu, kaip skausminga tai bebūtų. Galite ieškoti panašų skausmą išgyvenančių žmonių interneto forumuose.

Dienoraščio rašymas gali būti geras būdas išlieti jausmus sau pačiam. Taip pat, turėdami įrašą apie savo būseną, galėsite vėliau peržvelgti savo gedėjimo procesą.

Pripažinkite tai, kad jūs negalėsite būti toks aktyvus, kaip paprastai. Gali būti, kad jausitės pavargęs, daug ką užmiršite, jums gali būti sunku sutelkti dėmesį arba gali atrodyti, kad viskas nesvarbu. Paprašykite savo draugų pagalbos, užsirašykite tuos dalykus, kuriuos bijote pamiršti, nustatykite sau vieną siektiną tikslą per dieną.

Mes gedime savo kūnais taip pat, kaip ir širdyse ar mintyse, tad nors truputį pasimankštinkite, pavyzdžiui, šiek tiek pasivaikščiokite: tai gali šiek tiek sumažinti fizinę įtampą. Galite nueiti pasidaryti masažą: jis labai padeda atsipalaiduoti ir atsigauti, ypač tada, kai, atrodo, skausmas jaučiamas lyg "gyva" fizinė žaizda.

Vienas iš sunkiausių gedėjimo aspektų yra pojūtis, kad nieko nekontroliuojate. Pasistenkite įvesti šiek tiek struktūros į savo dienotvarkę, pavyzdžiui, atlikite būtinus namų ruošos darbus ryte, pasimankštinkite dieną. Duokite sau pertrauką nuo skausmo. Planuokite malonumus ar pramogas, tokius, kaip filmo žiūrėjimas, kuris atitrauks jus keletui valandų nuo skausmingos realybės.

Jums gali atrodyti, kad viską reikia kuo greičiau išmesti: nuotraukas, drabužius ir kitus mirusio žmogaus daiktus, nes kiekvieną kartą juos matydami vėl iš naujo jaučiate skausmą. Nėra gera mintis viską mesti lauk, kol jūsų jausmai dar labai intensyvūs. Tą nuspręsite vėliau, kai skausmas kiek aprims. Tada jūs galėsite mąstyti racionaliau ir galėsite nuspręsti, ką iš tiesų norėtumėte pasilikti. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus svarbius sprendimus, pavyzdžiui, namo ar buto pardavimą. Nebent, žinoma, to reikia dėl pinigų.

Jeigu jaučiatės stipriai įtūžęs ir nežinote, ką daryti su savo įniršiu, ieškokite būdų, kaip pyktį išveikti fiziškai, pavyzdžiui, galite daužyti pagalvę, užrišti mazgą ant rankšluosčio ir iš visų jėgų pliekti ką nors nesudaužomo. Galite užsiimti boksu, jei jums tai prie širdies. Šalia fizinės iškrovos labai gerai išsikrauti ir verbaliai: tuo pačiu metu galite šaukti ar klykti. Įsitikinkite, kad esate saugus ir nesusižeisite, kad niekas jūsų neišgirs. Jeigu pykstate ant savęs, suraskite žmogų, kuris jus po to nuramins. Kai kuriems žmonėms pykčio išliejimas sukelia dar daugiau pykčio, o ne nuramina, tačiau kitiems yra atvirkščiai. Pažiūrėkite, kas jums labiau tinka.

Atraskite būdų, kuriais galite prisiminti mirusįjį. Iš pradžių galite jausti, kad jūsų širdies žaizdos dar per daug kraujuoja, tačiau vartydami nuotraukų albumus, atsimindami kartu praleistą laiką ar lankydami vietas, kuriose jūs kartu būdavote, galite labiau sukoncentruoti savo sielvartą. Tai padeda, kai esate labai giliai panirę į netektį ir jaučiate daug skausmo.

Laikui bėgant jūs galite panorėti pasodinti medį ar krūmą mirusiojo atminimui. Galite ką nors nupiešti ar parašyti, kaip dovaną mirusiajam. Kai kurie žmonės nusiramina, turėdami atminimų dėžutę, kurioje laiko brangius prisiminimus. Tai gali būti atvirukai, sudžiūvusios gėlės, nuotraukos ir kiti ypatingi daiktai, susiję su mirusiuoju.

Atsakinėjimas į užuojautas gali suteikti galimybę išlieti savo jausmus ir šildyti. Atsiminkite, jos parašytos tam, kad žmonės parodytų savo rūpestį jumis ir mirusiuoju, o ne kaip dar viena rykštė jūsų nugarai. Tačiau neverskite savęs atsakinėti į užuojautas, jei to nenorite. Patys nuspręskite, ar tam turite jėgų.

Humoras gali padėti prasilaužti: dažnai įvykiai būna tokie baisūs, o dalykai, kuriuos sako žmonės, taip fantastiškai nepadeda, kad lieka tik viena: juoktis. Tai tik į naudą. Juokas gali būti maloni ir tonizuojanti pertrauka nuo skausmo.

Grįžę į darbą paieškokite būdų, kaip save palaikyti. Galbūt galite paprašyti bendradarbio, kad pirmąją dieną jums padėtų. Pasakykite žmonėms, ar jūs norite kalbėtis apie tai, kas įvyko. Įsitikinkite, kad žmonės apie mirtį žino kuo daugiau, kiek tik jūs galite tą leisti: taip išvengsite šnabždėjimosi jums už nugaros.

Idealiu atveju jums reikėtų grįžti į darbą laipsniškai, iš pradžių dirbti tik rytais ar nepilną darbo savaitę. Nesitikėkite, kad galėsite dirbti pilnu pajėgumu. Stenkitės įveikti nedideles, trumpalaikes užduotis: didelių projektų jums gali būti per daug. Darbas gali būti naudingas atitraukimas nuo gedėjimo, bet jūs negalite atsijungti pilnai. Padarykite trumpas pertraukėles dienos metu, kad pasivaikščiotumėte ir turėtumėte ramybės valandėlių, arba laiko išlieti kelias ašaras.

Gedėjimui nėra taisyklių. Šios gairės gali jums būti naudingos, gali ir nepadėti. Jūs pats esate geriausias savo patarėjas. Įsiklausykite į save, pasistenkite suvokti, kas jums padeda ir kas varo iš proto. Priimkite faktą, kad tai, kas padeda iš pradžių, gali nebepadėti po kelių mėnesių.

Kas bebūtų, būkite sau kantrus, duokite laiko atsigavimui ir tikėkite, kad, nors iš pradžių taip ir neatrodo, tunelio gale yra šviesa.