Kova su vėžiu Lietuvoje ir svetur

Kad ir kaip nemalonu būtų tai pripažinti, Lietuvoje turbūt nėra nei vienos šeimos, kuri nebūtų susidūrusi su vėžiu. Jei ne iš artimų giminių, tai bent jau iš tolimesnių kas nors yra perėjęs šį onkologinį košmarą. Tačiau šiandien kalbame ne apie onkologinių ligų žiaurumą, o apie galimybes jas gydyti ir apie tuos atvejus, kai nesant galimybei kovoti su liga Lietuvoje, dėl to reikia išvažiuoti į užsienį.

Lietuvos spindulinės terapijos sąjungos vadovas daktaras Vydmantas Atkočius sako, kad onkologija yra labai plati sąvoka, o jos tyrimo bei gydymo metodų yra ne vienas ir ne du, todėl bendrą situaciją apibrėžti nėra lengva. Vis dėlto jis teigia prisimenantis, kai prieš maždaug ketverius metus viename rimtame Europos žurnale pasirodė straipsnis, kuriame ES šalys buvo vertinamos pagal kovos su vėžiu stiprumą. „Tada smarkiai atsilikome nuo Europos vidurkio. Nežinau kiek tai susiję, tačiau po šio straipsnio Lietuvoje atsirado 8 nauji aparatai, vėžiui gydyti", - sako jis. Kalbant apie dabartinę situaciją daktaras teigia negirdėjęs apie naujus tyrimus ir vertinimus, tačiau iš patirties gali pasakyti, kad mūsų lygis smarkiai pakilo.

Vis dėlto, ar turime pakankamai geras sąlygas onkologinėms ligoms sudoroti - diskusijas keliantis klausimas. Vilniaus universiteto Onkologijos instituto tarybos narys daktaras Jonas Vesėliūnas sako, kad iš esmės Lietuvoje nelabai ko trūksta. „Gydome tais pačiais medikamentais kaip ir visame pasaulyje. Techniką iš valstybės lėšų, iš Europos Sąjungos pramos fondų gaunamų pinigų irgi stengiamės įsigyti kuo geresnę. Galbūt vienintelis dalykas, ko šiuo metu Lietuvoje reikia - pozitronų emisijos tomografas. Jis reikalingas nustatyti, kiek yra išplitusi liga. Šiuo metu tokio aparato Lietuvoje nėra", - teigia gydytojas.

Situaciją turbūt puikiai iliustruotų ir finansiniai duomenys. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Onkologijos institutas pernai iš ES struktūrinių fondų gavo 48 mln. litų, iš Norvegijos - 3,5 mln. litų, iš valstybės investicinių fondų - 2,2 mln. litų.

Taigi jei ligonis žino, kad užsienyje jam gali padėti aparatas, kurio Lietuvoje nėra, jis turi teisę važiuoti ten. J.Vesėliūnas sako, kad tokiu atveju gydantis gydytojas turi siųsti rekomendacijas Sveikatos apsaugos ministerijai, kuri sudaro specialią komisiją ir tiria, ar tikrai reikia tą ligonį siųsti gydytis į užsienį. Jeigu priimamas teigiamas sprendimas, ligoniui kompensuojamas gydymas užsienyje. Procesas gali užtrukti įvairiai, ypač, jeigu ligoninėje, į kurią siunčiama gydytis, šiuo metu nėra laisvų vietų.

J.Vesėliūnas sako žinantis ir tokių atvejų, kai ligoniai išvažiuoja gydytis svetur ir be Sveikatos apsaugos patvirtinimų. „Būna tokių žmonių, kurie turi daugiau pinigų negu proto, tai ir važiuoja. Tačiau bet kuriuo atveju tokiu atveju jie turi pasiimti ligos išrašą, kad ten nuvažiavus nebereikėtų iš naujo atlikinėti įvairių tyrimų", - teigia jis.

Vis dėlto tokiu atveju, jeigu nėra oficialaus siuntimo, gydymo išlaidas turi padengti pats ligonis.