Kaip peršokti paauglystės "barjerus"

Mano kaimynės bute vienas kambarys, apklijuotas lipdukais su dantytais monstrais ir papuoštas užrašu „Eik šalin!", kone visai šeimai yra tabu. Tie šešiolika kvadratinių metrų šiuo metu - paauglės dukters zona. Prisimenu, kad kadaise ši mergaičiukė lakstė kieme su rausvais kaspinais ir visiems šypsodamasi bumbsėjo kamuoliu į grindinį.

Šiandien jos pašiaušti plaukai mirga vaivorykštės spalvom, akys apvedžiotos juodu pieštuku, o lūpos - mėlynai. Jos mama skundžiasi, kad tą gerąją mergytę tarsi kažkas pakeitė - dabar jos vietą užėmė nesukalbama, maištaujanti, nežinia ko norinti, visų „nesuprasta" ir labai jau savarankiška paauglė.

Paauglystė - kone sunkiausias išbandymas tėvams. Hormonų audrų, kūno ir psichikos pokyčių paveiktas vaikas išgyvena savotišką identiteto paieškų krizę. Pirmąją trejų metų krizę tėvams išgyventi pasiseka palyginti lengvai, o paauglystės krizė šeimai tampa kone neįveikiamu barjeru.

Dirglus, suirzęs, atsikalbinėjantis, prieštaraujantis - toks vaikas iš tėvų pareikalauja platininės kantrybės. Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Daivos Balčiūnienės, vienas ryškiausių pokyčių paauglystėje - autoritetų perskirstymas. Iki tol autoritetu buvusius tėvus keičia „viskuo" paaugliui tampantys bendraamžiai. Į kampą užspeisti tėvai dažnai nežino ko griebtis, iš čia atsiranda kraštutiniai poelgiai - vieni numoja ranka: et, daryk, ką nori, tik eik nuo mano galvos, kiti imasi represijų.

Psichologė pataria iš anksto nusiteikti tam, kad kartais su paaugliu teks susipykti, kad nustatytos taisyklės bus laužomos, ir atkakliai brėžti elgesio ribas, ieškoti kompromisų. Kad ir kaip skaudintų atžalos elgesys, nusigręžti nuo jo nereikėtų, širdies gilumoje jiems labai svarbu būti tėvų mylimiems.

Dažnai tėvai klausia, kaip reaguoti, jei paauglė užsimano prasidurti nosį arba nusikirpti pusę galvos plikai, o kitą pusę nusidažyti raudonai. Leisti ar drausti? Psichologė pataria atsižvelgti į situaciją, juk jei paauglys labai maištauja - vargu ar paisys draudimų. Tokiu atveju galbūt verčiau išsaugoti gerus santykius su vaiku ir užsimerkti į jo „stiliaus" apraiškas arba bandyti atkalbėti.

Beje, čia labai gali padėti ypatingą autoritetą paauglio akyse turintys bendraamžiai - tarkim, jei pusbrolis mestels, kad nosyje auskarus turinčios panelės jam kelia pasibjaurėjimą, noro įsiverti blizgutį gali nebelikti akimirksniu! O jei matote, kad derybas dėl auskaro pralaimėsite, galbūt geriau nusileisti ir bent jau atlikti procedūrą higieniškame kabinete, nei vėliau „grožėtis" draugės bute pradurta dukros nosimi ar liežuviu.

Sakoma: jei paauglystėje tau nereikėjo psichologo, tai kada nors prireiks psichiatro. Išgyventi hormonų audras, nekontroliuoti emocijų brendimo laikotarpiu yra normalu. Todėl tam tikros taisyklės, ribos, susitarimai turi išlikti.

Tačiau tėvai turi tapti lankstesni ir pasiruošti, kad teks nemažai konfrontuoti. Vis dėlto nepamirškime amžiaus skirtumų: aštuonerių metų vaikui užtenka pasakyti, kad jis privalo būti namie ketvirtą valandą popiet, o paaugliui tokie nurodymai nebetinka. Jam reikia motyvacijos. Kokios? Tai priklauso nuo konkretaus vaiko, tad tėvai turėtų rasti būtent jam tinkamą skatinimą - gal tai bus kelionės? Arba dienpinigiai? O gal verta valanda pavėlinti privalomą grįžimą namo?

Be motyvacijos, turi būti ir aiškios pasekmės - kas bus, jei susitarimų nebus paisoma. Pavyzdžiui, jei savaitgalį sode praleidžiantys tėvai leido paaugliui surengti namuose vakarėlį, tačiau liepė sutvarkyti kambarius iki jiems grįžtant, o rado nusiaubtus namus ir kaimynų paliktą raštelį, kad tranki muzika skambėjo iki paryčių, jie savo atžalai gali pranešti, kad iš jo dienpinigių bus nupirktas naujas šviestuvas ir išvalytas kilimas, o jam kol kas teks būti be pinigų.

Be abejo, susikalbėti su paaugliu kartais būna sudėtingiau nei būtų su marsiečiu. Jis nepavargsta ginčytis, draskyti akis ir kt. Kad ir kokia beviltiška atrodytų situacija, reikėtų susiformuoti geranorišką nuostatą, kad tai tavo vaikas, ir nesvarbu, pyksitės jūs ar ne, turi su juo kalbėtis. Psichologė D.Balčiūnienė pabrėžia: labai svarbu, kad paauglys nesijaustų neva tėvai jam „nuleidžia iš viršaus" įsakymą, tokiu atveju jis būtinai ginsis: ką čia man aiškini!

Paauglystės ypatybė ta, kad vaikas jaučiasi jau suaugęs, turintis teisę į savo nuomonę. Todėl efektyvesnis nei nurodinėjimas būtų tarimasis su paaugliu, būtinai girdint ir tai, ką kalba jis, ir susitaikymas, kad teks priimti pykčio ir nepasitenkinimo dozę.

Pagrindiniai teiginiai, kuriais pagrįstas paauglių elgesys, tai „aš pats", „aš laisvas", „noriu pabandyti", „draugai man yra viskas". Tėvai dažnai skundžiasi, kad kalbos į jų vaiką atsimuša kaip žirniai į sieną. Kad kalbėjimas pasiektų tikslą, būtina atsižvelgti, kokiam tipui priklauso paauglys. Vizualikams, akustikams, kinestetikams reikia skirtingų žodžių ar veiksmų. Ne be reikalo sakoma, kad į vieną vaiką užtenka pažiūrėti ir jis nebedarys, kitą - sudrausminti pakeltu tonu, o dar kitą teks apriboti fiziškai - uždaryti kambaryje. Aišku, yra vaikų, turinčių vadinamąjį sociopatiškumo geną, ir jokios kalbos čia nepadės. Toks ypatingas nepaklusnumas dažnai pasireiškia nuo ankstyvos vaikystės, o priežastys būna įvairios: gimdymo traumos, smegenų pažeidimai ir pan.

Suprantu, visa tai taip vargina. Tačiau peržengę sunkųjį laikotarpį (pikas maždaug nuo 12 iki 16 metų), vaikai vėliau neretai dėkoja tėvams, kad šie neleido daryti visko, ką jie užsimanydavo. O ir ilgai sėta elgesio sėkla vėliau duoda vaisių - pastebime, kaip suaugę vaikai kalba mūsų žodžiais, kuriuos kažkada taip neigė.