Naujagimio svoris

Koks gimimo svoris - etaloninis

Žmogaus kūno sudėjimas yra lemtas genų, tačiau kūno svorį visais gyvenimo laikotarpiais, įskaitant ir paslėptąjį motinos įsčiose, veikia daugybė veiksnių. Tai fizinis motinos aktyvumas, mityba ar įvairūs žalingi įpročiai, aplinkos tarša ir kt. Atsižvelgiant į visus minėtus veiksnius sunku pasakyti, koks yra gimimo svorio etalonas. Tam yra naudojamos įvairios kreivės. Mergaitės dažniau būna lengvesnės už berniukus. Laikoma, kad normalus išnešioto naujagimio svoris yra tarp 2,5 ir 3,5 kg.

Kartais mažyliai gimsta mažesnio svorio dėl neišnešiotumo ar kitų situacijų (motinos ar vaisiaus liga, žalingi įpročiai, ypač rūkymas nėštumo metu). Naujagimis, gimęs mažiau nei 2,5 kg, laikomas mažo gimimo svorio, mažiau 1,5 kg - labai mažo gimimo svorio, o mažiau kaip 1 kg - ypač mažo gimimo svorio. Medikų žargonu, naujagimis, kuris neatitinka gimimo svorio pagal nėštumo trukmę, vadinamas hipotrofišku.
4 kg ir daugiau sveriantys naujagimiai laikomi didelio gimimo svorio. Kartai jie vadinami hipertrofiškais arba makrosomiškais - ypač sveriančiais 4,5 kg ir daugiau, o 5 kg ir daugiau - tiesiog gigantais.

Liesa mama - liesas naujagimis?

Žmonėse vis dar plačiai paplitęs įsitikinimas, jog antsvorį turinčių motinų naujagimiai gimsta taip pat stori ir drūti. Tačiau tyrimai parodė, kad yra kitaip. Motinos, kurioms nėštumo pradžioje trūko svorio, buvo per lieknos pagal lėlės Barbės peršamą modelį, jau nėštumo pradžioje ir vėliau priauga daugiau, nei normalų ar per didelį kūno masės indeksą turinčios motinos. Mokslininkai mano, jog nėštumo metu liesos moters organizmas pirmiausiai stengiasi atgauti trūkstamą kūno masę iki fiziologiškai įprastinės. Tyrinėtojų duomenimis, nepakankamą kūno masės indeksą turinčių nėščiųjų kiekvienas priaugtas kilogramas vidutiniškai padidina naujagimio kūno masę beveik 50 g, o tuo tarpu antsvorį turinčių motinų kiekvienas priaugtas kilogramas naujagimio kūno masę padidina tik vos 12 g. Taigi - dručkiai, sveriantys daugiau nei 4 kg, gimsta liesoms mamytėms, o tai savo ruožtu didina nėštuminio diabeto, padidinto kraujospūdžio riziką motinoms, neabejotinai didina gimdymo užbaigimą per cezario pjūvį, pooperacinių komplikacijų riziką.

Ar didelis naujagimis - gerai?

Pagal Lietuvos statistikos duomenis, gimdymų, užbaigtų cezario pjūvio operacija vis daugėja (nuo 11,3 proc. 1997 metais išaugo iki 19,4 proc. - 2005 metais). Tai rodo, jog beveik kas penkta moteris negalėjo pagimdyti natūraliai. Be abejo, gimdymo operaciniu būdu priežastis reikėtų nagrinėti atskirai. Negalima teigti, kad operaciją teko atlikti vien tik dėl didelės naujagimio masės, tačiau tai - viena iš priežasčių. Atitinkamai labai gilių tarpvietės plyšimų gimdymo metu padaugėjo nuo 0,05 proc. iki 0,09 proc. Tuo tarpu Pasaulio sveikatos organizacija pasaulio šalių medikams primygtinai rekomenduoja cezario pjūvio operacijų skaičių palaikyti ne daugiau 15 proc. visų gimdymų.

Taigi - vienareikšmiškai galima pasakyti, kad itin didelio svorio naujagimis - vargas ir jam pačiam, ir mamai.

Kokio svorio gimė mama, tokio gims ir vaikas?

Šis mitas irgi nėra tiesa. Reikėtų pamiršti nuostatas, kad motina gimė mažo ar didelio gimimo svorio, tai ir ji gimdys visus kaip vienas tokius pačius vaikelius. Gali būti taip, kad vienas vaikelis gimė per mažo svorio pagal nėštumo trukmę, o kitas - normalus ar net per didelis. Tai priklausys nuo daugelio, jau anksčiau minėtų veiksnių. Taip pat tada, jei tėvas ir/ar motina yra smulkaus kūno sudėjimo, bet kūno masės indeksas normalus, greičiausiai gims mažo svorio vaikeliai, kurie kartais neįtilps į vaisiaus auginimo ar naujagimio svorio kreives.

Apie „skruzdėliukus"

Kartais gimsta ilgi, liesi, didele galvute naujagimiai. Tai vėlyvoji, asimetrinė hipotrofija, atsiradusi dėl sutrikusių riebalų kaupimo. Tokia hipotrofija yra palankesnė tolesnei mažylio raidai. Tačiau, kai gimsta simetriškai atrodantis, liesas vaikelis, mažutė ir galvelė - tai rodo sutrikusį visų ląstelių vystymąsi, taigi ir smegenų ląstelių (o tai gali lemti įvairius tolesnės raidos sutrikimus). Tokiems naujagimiams po gimimo ypač atidžiai stebimas cukraus kiekis kraujyje. Jei jis per mažas ir nepasiseka to koreguoti ankstyvu, ypač dažnu žindymu, tai tuomet palaikoma gliukozės lašine infuzija. Žemas cukraus kiekis - hipoglikemija - tokiems naujagimiams yra pavojinga, nes gali pažeisti smegenis ir tolesnė tokio vaikelio raida irgi gali sutrikti.

Hipotrofiški mažyliai neturi pakankamai riebalų atsargų poodiniame sluoksnyje, dėl to jie labai jautrūs atvėsimui, kurį visiškai nesunkiai toleruoja išnešioti, normalaus svorio naujagimiai. Jei „skruzdėliukams" nepakanka šilumos ant mamytės krūtinės, jiems gali prireikti papildomų šilumos šaltinių - šildomų čiužininių ar lempų, o kartais net inkubatorių. Jų elgesys, jei nėra gretutinių ligų, būna toks pat kaip išnešiotų, jie aktyvūs, nori ypač dažnai valgyti, kartais būna piktoki. Gal pyksta, kad teko pabadauti?

Kai vaisiaus hipotrofija nustatoma tiriant ultragarsu, mamytės ir tėveliai labai sunerimsta. Natūraliai kyla klausimas - ar tokie matavimai patikimi. Tyrimo ultragarsu tikslumas su leistina 10 proc. paklaida yra 94 proc. Tai labai patikimas tyrimas, bet, kaip visur ir visada, gali būti klaidų. Viskas priklauso nuo to, kaip atliktas matavimas: nuo kurios iki kurios sienelės, ties kuria vieta, kokiu kampu ir pan. Svarbu ir tai, kokio naujumo ir tobulumo ultragarso tyrimo aparatas, kokios jo kompiuterinės programos. Patarimas būtų paprastas - džiaugtis, kai matavimai atitinka normą, būti dėmesingiems, kai nuo normos stebimi nukrypimai, bet visada palikti sau viltį, jog gali būti klaida, ir vaikelis gims normalaus svorio.

Šiais laikais stebimas ne tik vaisiaus kūnelio augimas ultragarsu, bet atliekama ir doplerometrija, t.y. pastebėjus sulėtintą vaisiaus augimą, stebima ir smegenų kraujotaka. Pastebėjus nepageidaujamus pakitimus smegenų kraujotakoje, jei yra ir vaisiaus hipotrofija, provokuojamas gimdymas. Dažniausiai atliekama skubi cezario pjūvio operacija net esant neišnešiotam vaisiui.

Apie „galiūnus"

Dažnai motinos klausia, ar gerai gimdyti natūraliais takais didelio svorio naujagimį. Reikia visada laikytis taisyklės, kad natūraliais takais ir be komplikacijų praėjęs gimdymas ir gimimas - didelė laimė ir sėkmė tiek motinai, tiek naujagimiui.

Ypač paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad daugiau kaip 4 kg gimusį naujagimį reikia kažkaip ypatingai maitinti, kad jam nepakaks motinos pieno ir reikia duoti papildomai mišinuko arba net košę nuo 3 mėnesių. Naujagimiams „galiūnams" galioja tos pačios maitinimo taisyklės, kaip ir gimusiems normalaus svorio. Juos reikia pažindyti po gimdymo per pirmas 2 valandas ir maitinti kas 1,5-2-3 val. pagal naujagimio poreikį, nedarant pertraukų naktį. Papildomą maitinimą reikia pradėti nuo 6 mėnesių, tęsiant žindymą tokiu pačiu ritmu.

Įsitikinimas, kad didelio svorio kūdikiui reikia daugiau maisto, įsigalėjęs ir tarp pačių medikų, ypač tarp vyresnės kartos. Jie pasilikę prie senų žinių, kai medikai buvo mokomi maitinti kūdikius jau nuo antros savaitės pagramdant obuoliuko, nuo trečio mėnesio - duodant košę. Mamos tada pasikliovė medikų žiniomis. Joms buvo draudžiama žindyti kūdikius naktį, kad „pailsėtų skrandukai". Daugybė patarimų, slopinančių pieno gamybą, padarė savo darbą. Mišiniais ir košėmis primaitinti kūdikiai miegodavo ir miega ilgiau. Sunkų, jų virškinimo sistemai tik labai pusėtinai pritaikytą maistą, jie virškina 3-4 valandas. Žindomas kūdikis nori valgyti dvigubai dažniau, nes motinos pienas suvirškinamas per 2 val., o motinos organizmą būtina stimuliuoti, kad skirtųsi hormonas, užtikrinantis pieno gamybą, kas 2-3 val. Deja, labai dažnai dažnas kūdikio noras žįsti, ypač „dručkio", yra interpretuojamas kaip maisto trūkumas ir nemotyvuotai pradedamas primaitinimas mišinuku ar košėmis. Gera būtų, kad šias pasenusias žinias pakeistų nuo amžių amžinųjų žinotos ir šiuo metu mokslo įrodymais pagrįstos žinios.