Kodėl aplanko deja vu jausmas?

Tas keistas jausmas nors kartą gyvenime aplanko kiekvieną. Kažką stebėdami staiga suvokiame: kažkada taip jau buvo - čia jau buvau, veikiau tą patį, girdėjau tuos pačius žodžius... Šis fenomenas vadinasi deja vu (pranc. - jau matyta). Kaip atsiranda atsiminimai apie ateitį?

Tai buvo ką tik, tai buvo seniai

Jausmas, kad tai jau matei, pažįstamas daugeliui. Statistikos duomenimis deja vu patiria apie 97 proc. žmonių. Daryta daugybė tyrimų, kurie rodo, kad deja vu dažniau patiriama jaunesniame amžiuje, tarp 15 ir 25 metų. Tačiau ir vyresni žmonės nuo to neapdrausti.

„Negaliu atsikratyti jausmo, kad tai man jau buvo nutikę. Aš kaip ir tada ėjau pavargusi po darbo namo. Kelias vedė per tamsų kiemą, taip pat iš kairės švietė namo langai. Gatvėje - nė gyvos dvasios. Ir kažkieno žingsniai, besivejantys mane. Aš spartinu žingsnį, ir tas žmogus iš paskos manęs - taip pat..." - maždaug taip nupasakoja pacientai psichoterapeutams deja vu fenomeną. Kiekvienam, susidūrusiam su tuo, atrodo savaip.

Viename savo interviu popžvaigždė Madona pasakojo, jog pirmą kartą apžiūrint imperatoriškuosius rūmus Pekine ją apėmė jausmas, kad žino kiekvieną jų užkaborį. Tuo remdamasi atlikėja ėmė tvirtinti, kad praeitame gyvenime buvo paskutinio Mandžiūrijos imperatoriaus tarnas. Keistą nežinomo atpažinimo jausmą patyrė ir dainininkė Tina Terner. Pirmą kartą atvažiavusi į Egiptą, ji pamatė „pažįstamus" peizažus, daiktus ir staiga „prisiminė", kad senovės Egipte ji buvo faraonės Hačepsutės draugė, o gal ir pati faraonė. O štai agentas 007 Šonas Koneris neseniai pareiškė, kad praeitame gyvenime buvo karingoje Afrikos aborigenų genties gydytojas.

Deja vu jausmas dažniausiai, bet toli gražu ne visuomet, susijęs su paprastais, banaliais dalykais. Jie kažkodėl dažnai padaro itin stiprų poveikį, ilgam išlieka atmintyje. Mokslininkai dar negali tiksliai paaiškinti šio fenomeno, nors jau yra iškeltos kelios hipotezės. Per daugelį metų fenomenas ne kartą buvo nesėkmingai bandomas paaiškinti. Tyrinėtojai svarsto visokias versijas: nuo reinkarnacijos, pranašiškų sapnų, paveldėtos ainių atminties iki trumpalaikių epilepsijos priepuolių. Daugelis šiuolaikinių fizikų net sieja deja vu su suvokimu apie laiko juostas ir dalelytes, kurios gali keliauti atgalios laiku ir daugelyje visatų.

Komandiruotė į praeitį

Svarbus paaiškinimas: deja vu būsenos niekuomet nepavyksta sukelti dirbtinai, ir konkretus žmogus tai patiria ganėtinai retai. Dar ir todėl deja vu tyrimai vyksta lėčiau, nors žinomas šis reiškinys seniai. Jau Senovės Graikijos metraščiuose, kronikose, filosofijos ir literatūros kūriniuose užfiksuota daugiau kaip tūkstantis žmonių pasakojimų, kuriuose jie teigia staiga atsidūrę kitame asmenyje ir kitoje epochoje. Be to, jie pasakojo tokias smulkmenas, kurių neįmanoma sužinoti, jei tai iš tiesų nebūtų nutikę.

Šį keistą reiškinį aprašė prancūzų medikas Emilis Boirakas XX amžiaus pradžioje. Jis sugalvojo ir pavadinimą.

Deja vu būseną žmogus patiria pajutęs, kad tam tikras įvykis ar objektas jam pažįstamas, nors pats negali paaiškinti iš kur. Kartais kaip jau žinomi suvokiami dalykai, kurių žmogus tikrai niekaip negalėjo patirti šiame gyvenime. Arno nustatė, kad fenomenas apima ne tik matymo pojūčius. Jis taip pat gali turėti formą deja entendu (jau girdėta), deja lu (jau skaityta) arba deja eprouve (jau patirta).

Daugelis deja vu pasireiškimo atvejų tokie paradoksalūs, kad jų tiesiog neįmanoma paaiškinti. Kai kas tiki, kad tokiu būdu „materializuojasi" pranašiški sapnai - prietaringų žmonių nuomone, „skubion komandiruotėn" į praeitį keliauja jų siela. Kada po kelių dienų arba net metų sapnai išsipildo, žmonės „atpažįsta" nežinomą situaciją. Taip įžvalgumas virsta atsiminimais. Reinkarnacijos (sielos persikėlimo) teorijos šalininkams deja vu - liudijimas apie ankstesnį buvimą Žemėje: jei kiekvienas žmogus gyvena ne vieną, o kelis gyvenimus, tai jis gali prisiminti ankstesnių gyvenimų epizodus. Pavyzdžiui, Pitagoras manė, kad praeitame gyvenime jis buvo gaidys. Silvestras Stalonė mano buvęs klajoklių genties sargybiniu. Kynu Ryvsas, jo tvirtinimu, anksčiau buvo šokėja Bankoke.

Žinoma, meno žmonės labai imlūs įspūdžiams. Apie deja vu atvejus pasakojo rašytojai Džekas Londonas, Artūras Konanas Doilis. Štai kaip Levas Tolstojus laiške bičiuliui aprašė savąjį deja vu atvejį. Medžioklėje, kai vijo kiškį, arklio kanopa papuolė į duobę, jojikas išlėkė iš balno ir stipriai trenkėsi į žemę. Tuo momentu staiga prisiminė, kad prieš du šimtus metų, būdamas visai kitu žmogumi, jis taip pat išlėkė iš balno...

Tačiau mokslininkus sunku įtarti „prasimanymų gamyba". Didysis šveicarų psichologas ir filosofas Karlas Gustavas Jungas teigė, kad deja vu jausmas pirmą kartą jį aplankė dvylikos metų. Nuo to karto jis įtikėjo, kad paraleliai ir iš dalies gyvena XVIII amžiuje. Kartą jį pakerėjo paveikslas, kuriame buvo pavaizduotas kažkoks daktaras Staklbergeris. Jo batus Jungas iš karto pripažino savais. Dar daugiau, psichologas tikėjo, kad gimė ne 1875 metais, o 1775-aisiais. Kelionės į Nairobį metu profesorius pamatė juodaodį vyrą, pasirėmusį į ietį. Staiga jį apėmė jausmas, kad jau buvo čia prieš du tūkstančius metų ir matė tą patį žmogų.

Pamiršti tai, ko nebuvo

Vienas iš pirmųjų paaiškinti deja vu fenomeną bandė Zigmundas Froidas. Jis spėjo, kad „jau matyto" jausmas žmogui kyla staiga atgijus pasąmoninėms fantazijoms. Savo knygoje „The Uncanny" mokslininkas sieja „prisiminimus" apie ankstesnį gyvenimą su motinos krūties trauka. „Šis paslaptingas, uždraustas įėjimas yra vartai į buvusius namus: ten, kur tam tikrą laiką gyveno visi. Yra šmaikštus posakis: „Meilė - tai namų ilgesys". Būtent taip. Jeigu jums sapnuojasi vieta ar šalis, ir jūs sapne sakote sau: „Čia man viskas pažįstama", Froido manymu, kalbama apie vaizdą, simbolizuojantį motinos kūną."

Tačiau ne visi mokslininkai sutinka su didžiuoju Zigmundu. Hermanas Sno, psichiatras iš Nyderlandų, 1990 m. išsakė spėjimą, kad atminties pėdsakai žmogaus smegenyse saugomi tam tikrų hologramų pavidalu. Kitaip negu fotografija, kiekvienas hologramos fragmentas turi savyje visą informaciją, būtiną norint atstatyti visą vaizdą.

Kuo smulkesnis toks fragmentas, tuo mažiau ryškus atkuriamas vaizdas. Pasak Sno, „jau matyto" jausmas atsiranda tuomet, kai smulki susidariusios situacijos detalė sutampa su tam tikru atminties fragmentu, sukeliančiu vaizduotėje neryškų buvusio įvykio vaizdą.

Neseniai grupė tyrinėtojų iš Lydso psichologijos mokslų instituto sukūrė ypatingą metodiką. Mokslinių darbų pradžia buvo priderinta prie Švilpiko dienos - tam tikros pavasario šventės, kuri dėl to paties pavadinimo Holivudo filmo imta švęsti daugelyje pasaulio šalių. Šis filmas tapo deja vu simboliu. Tiems, kas jo nematė, trumpai papasakosime: pagrindinis filmo herojus nuolat patenka į tą pačią dieną, į pavasario pradžios šventę. Kiekvieną dieną jam nutinka tai, kas jau buvo nutikę vakar; neišvengiamai kartojasi tie patys įvykiai. Filmo herojus baigia išprotėti ir bando bet kokia kaina ištrūkti iš tos vienos dienos. Tačiau pastangos bergždžios - net savižudybė neišsprendžia problemos, ir jis vėl ir vėl grįžta į tą pačią dieną...

Mokslininkus, tiriančius deja vu fenomeną, sudomino šis filmas. Daktaro Muleno iš Lydso universiteto aspirantė Akira O‘Konor pasiūlė atkurti šį paslaptingą žmogaus psichikos reiškinį laboratorinėmis sąlygomis. Ji savo pacientams surengė savotiškus hipnozės seansus: pasiūlė jiems įsiminti keletą žodžių, tuomet įtaigos būdu privertė juos viską pamiršti ir galiausiai vėl parodė jiems korteles su tais pačiais žodžiais. Po seanso Akira paprašė tiriamųjų apibūdinti savo subjektyvius pojūčius. Beveik visi jautė kažką panašaus į deja vu. Kai kuriems prisiminimo procesas pasirodė varginantis - jie nemiegojo naktimis, mėgindami atsiminti, kada ir kokiomis aplinkybėmis jau girdėjo tuos žodžius. Deja, tai beveik niekam nepavyko.

Labiausiai glumina tai, kad žmonės, patiriantys deja vu, gali „prisiminti" smulkiausias detales susitikimų ar įvykių, kurių iš tikrųjų nė nebuvo. Tai verčia manyti, kad pojūčiai, susiję su atsiminimo procesu, nepriklauso nuo mūsų atminties. Kitaip tariant, kalbama apie dvi skirtingas sistemas, veikiančias smegenyse. Bet kuri sistema atsakinga už melagingų atsiminimų „gamybą" - mįslė.

Tyrėjai spėja: tuo metu, kai mes ką nors bandome prisiminti, mūsų smegenyse užsidaro tam tikra neuronų grandinė. Žmogaus, kenčiančio nuo chroniško deja vu, ta grandinė yra nuolat hiperaktyvi arba gal ir uždara, dėl to jo galvoje kyla atsiminimų, neturinčių atitikmens realybėje. Kai smegenys gauna naujų įspūdžių, jie būna lydimi atsiminimo pojūčio.

Ateityje Lydso ir Jorko universitetų neurofiziologijos laboratorijų specialistai tikisi gauti objektyvių duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų šias išvadas. Galiausiai mokslininkai tikisi išsiaiškinti, kurios konkrečios galvos smegenų žievės zonos atsakingos už tokią pasąmonės būseną - atsiminimą.

Šių mokslinių darbų vadovas Krisas Mulenas pasakojo, kad pradėti jis ryžosi tuomet, kai prieš penkerius metus susidūrė su klinikiniu deja vu atveju. Tada pas jį atėjo klinikos, kuriai vadovavo, pacientas, skųsdamasis gydytojų ir aptarnaujančiojo personalo darbu. Ligonis teigė, kad nuo to laiko, kai jis čia gydėsi pirmą kartą, niekas nepasikeitė. „Iš gydymo nebus jokios naudos, - kartojo jis. - Aš jau čia gulėjau ir esu tuo įsitikinęs, tad išleiskite mane namo."

Tuo tarpu gydytojas Murenas tiksliai žinojo, kad pacientas šioje klinikoje yra pirmą kartą. Šis faktas nesutrukdė pacientui smulkiai papasakoti „ankstesniojo" vizito detales. Jis „prisiminė" ir patį Muleną, ir ankstesnio jų pokalbio turinį.

Vėliau išaiškėjo, kad deja vu tiesiog persekiojo tą žmogų. Jis net nustojo žiūrėti televizorių ir skaityti laikraščius, nes jam kaskart rodėsi, kad jis jau žino tai, ką skaito, girdi ar mato. Tačiau tuo pat metu jis turėjo ir akivaizdžių problemų dėl atminties - negalėjo prisiminti, kas nutiko prieš kelias minutes. Į kliniką šis žmogus pateko būtent dėl šios priežasties.

Dažniau „jau matyto" jausmą patiria žmonės, kenčiantys nuo smilkininės epilepsijos. Anksčiau prancūzų mokslininkai išsiaiškino, kad smilkinio smegenų skilčių dalių elektros stimuliacija gali sukelti deja vu pojūtį bet kurioje situacijoje ir bet kokio daikto.

Kaip padėti tokiam pacientui prisiminti, kas buvo iš tiesų, ir pamiršti tai, ko nebuvo? Jei deja vu tampa įkyria idėja ir trukdo žmogui gyventi, jam neabejotinai būtina profesionalų pagalba. Juk tokie žmonės įprastai turi atminties sutrikimo problemų, jaučia dvasinį ir fizinį diskomfortą. Neretai chroniškas deja vu pastebimas esant rimtiems psichikos sutrikimams. Ką tokiu atveju galima padaryti? Ir ar reikia ką nors daryti? O gal tai - ne vaizduotės padarinys, o kažkokia kita realybė? Negi kažkas, panašus į prityrusį hipnotizuotoją, trina iš mūsų atminties tam tikrą informaciją? Bet kam? Kol kas atsakymų į šiuos klausimus nėra.

Deja vu atvirkščiai

Priešingas deja vu efektas jame vu pasižymi tuo, kad žmogus neatpažįsta tikrai jam pažįstamų dalykų. Pavyzdžiui, jis gali ramiai šnekučiuodamasis su senu pažįstamu staiga suvokti, kad visiškai nepažįsta to žmogaus, t.y., nežino (ir niekada nežinojo!) jo vardo, pavardės ir pan. Tūkstančius kartų matytos detalės staiga tampa visiškai svetimos.

Jame vu skiriasi nuo įprasto atminties praradimo tuo, kad tokia būsena užklumpa visiškai netikėtai. Beje, jame vu pasitaiko ne taip dažnai kaip deja vu.

Taip pat egzistuoja ir reiškinys deja visite (jau aplankyta). Atvažiuojate į naują vietą ir jaučiate, kad puikiai ją pažįstate. Kaip pavyzdys deja visite atvirkščiai galėtų būti komedija „Operacija „Y" ir kiti Šuriko nuotykiai" (pagrindinį vaidmenį atlieka Aleksandras Demjanenka). Jo herojus ruošėsi egzaminui, ieškodamas konspektų, prisiplakė prie merginos ir, įsijautęs į skaitomą tekstą, nepastebėjo, kaip pateko į jos butą. Po to, atėjus pas ją į svečius „pirmą kartą", kai kurios detalės šeimininkės bute staiga pasirodė nepaaiškinamai pažįstamos...