Stebuklas: žaibo nutrenkta mergina mokosi gyventi iš naujo

Žaibo iškrovą patyrusi ir mėnesiui į komą nugrimzdusi mergina šiandien vaikšto ir šypsosi. Lietuvos medikai apie tokius atvejus iki šiol skaitė tik medicininėje literatūroje.

Smogė po širdimi

Liepos 13-osios vakarą Rima Kiaulakytė su draugais iškylavo Latvijos paplūdimyje netoli Lietuvos sienos.

Audros užkluptai kompanijai susiruošus namo, žaibas trenkė į prie automobilio skubėjusią merginą.

Įveikus pakelyje dėl audros pasitaikiusias kliūtis, 23 metų mažeikiškė buvo atvežta į Klaipėdos ligoninę.

Beveik mėnesį komos būsenos ji praleido Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Gydytojai vilčių neteikė.

Žaibas merginai kirto į kairę pusę, po širdimi. Gydytojai vadina stebuklu tai, jog smūgis jos nepalietė.

Kirčio vietoje iš pradžių žiojėjo gili žaizda. Ją dabar primena likęs randas.

"Jei ne skubiai suteikta profesionali pirmoji pagalba, mergina dėl širdies ritmo sutrikimų būtų neišgyvenusi", - konstatavo Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėja Nijolė Šostakienė.

Vienintelė išgyvenusi

Gydytoja prisiminė, kad per ligoninės penkiaminutes būdavo apibūdinama Rimos sveikatos būklė.

Naujienos nebūdavo džiuginančios - trumpą pagerėjimą keitė nieko gero nežadančios komplikacijos.

Rima Lietuvoje tapo bene vienintele paciente, patyrusia ir išgyvenusia žaibo iškrovą.

N.Šostakienė, kolegų pasiteiravusi apie tokių ligonių gydymą, išgirsdavo neigiamus atsakymus.

Iš Reanimacijos į Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyrių Rima buvo perkelta rugpjūčio 10 dieną. Tuomet ji po truputį budo iš komos.

R.Kiaulakytė nevaikščiojo, nevaldė rankų, nevalgė, nekramtė, nenulaikė galvos, nekalbėjo, nerodė emocijų.

Daugiau nei per mėnesį jai visų šių dalykų teko mokytis iš naujo.

Paauglystė - iš naujo

Susitikti su Rima mums pavyko ne iš karto. Kol gydytojai pasakojo, ką mergina patyrė, ji užmigo savo palatoje.

Kitą dieną, vėl atvažiavę į ligoninę, merginą kartu su mama sutikome prie akvariumo su žuvelėmis.

Medikai tikino, kad šiandien ji geros nuotaikos ir galbūt mums pavyks su ja pakalbėti.

Vėliau šiuo metu dukrą slauganti mama Irena prasitarė, kad iki tol Rima dvi dienas nepratarė nė žodžio.

"Bet šiandien įvyko persilaužimas", - džiaugėsi ji stebėdama, kaip dukra šypsosi prieš fotoobjektyvą.

Rima kol kas kalba tik trumpais sakiniais.

Po traumos pirmasis merginos žodis buvo tyliai tyliai ištartas "tėti" į prie ausies pridėtą telefono ragelį.

Iš pradžių ji tik vos krutindavo lūpas ir kalbėdavo labai tyliai.

Prieš susitikimą medikai įspėjo, kad Rimos būsena dabar primena paauglystę, kai dažnesnė nuotaikų kaita, be aiškios priežasties bėga ašaros.

"Dabar jai paauglystė, bet ji kasdien daro po mažą pažangą", - patvirtino mama.

Žodžius atstojo žvilgsniai

Rimai patiko fotografuotis. Šypsodamasi didelėmis akimis ji žiūrėjo į fotografą.

Paprašyta pakartoti kokį nors judesį, noriai to imdavosi.

Pastebėjusi į save nukreiptą fotoobjektyvą, plačiai nusišypsodavo.

Per fotosesiją mergina nekalbėjo, tik atidžiai spinduliuojančiu žvilgsniu žiūrėdavo pašnekovui į akis.

Pagavusi į save nukreiptą žvilgsnį įdėmiau įsižiūrėdavo, lyg bandydama prisiminti, kur galėjo mane matyti anksčiau.

Akylai kartais nerangius arba pernelyg staigius dukters judesius stebinti mama Rimą įspėjo, kad ši nelinguotų ant kėdės - mergina patiria pusiausvyros sutrikimų.

Po įspėjimo dukra valiūkiškai atsigręžė į mamą ir paerzindama pasisiūbavo ant kėdės.

Savaitgalį su artimaisiais išleista į Klaipėdos mini zoologijos sodą mergina erzino mamą tai pasislėpdama už kampo, tai kepštelėdama miegantį meškėną.

Stebi visa ligoninė

Žaibo iškrovą patyrusiai pacientei sugrįžti į įprastą gyvenimą padeda kineziterapeutas Jonas Tilvikas.

"Įdomi pacientė", - taip jis apibūdino savo globotinę, su kuria dirbant tenka pasitelkti ir išmonę.

Jonas prisiminė, kaip kartą dar sunkiai vaikščiojančiai Rimai žaismingai pasiūlė kibtis į parankę: "Prašau, madam". Paduodama ranką ji sureagavo: "Mesjė!"

Merginos mama tvirtino, kad dukra ir iki traumos labai mėgo fotografuotis - šeimos albumai pilni nuotraukų. Gyvybinga ir mėgstanti bendrauti Rima pasirūpindavo ne tik savo išvaizda, bet puošdavo ir drauges.

Iš Mažeikių kilusi ir Klaipėdos universitete rekreaciją bei turizmą studijavusi R.Kiaulakytė kurį laiką dirbo uostamiesčio viešbučio "Ararat" administratore.

"Mūsų vaikas", - taip Rimą vadina Reanimacijos skyriaus personalas.

Ponia Irena pasakojo, jog kartais išėjus pasivaikščioti su dukra į vidinį ligoninės kiemelį pro langus mojuoja medikai.

Tačiau mama iki šiol negali ramiai žiūrėti į Reanimacijos skyriaus langus - pakėlusi akis ji vos sulaikė ašaras.

Nors ir apgaubta medikų dėmesio bei globos, tą rytą, kai lankėmės ligoninėje, Rima ant balto popieriaus lapo parašė: "Noriu namo".

Traumos neprisimena

Lemtingojo liepos 13-osios vakaro Rima neprisimena, kaip ir kai kurių kitų savo gyvenimo įvykių.

Tačiau atmintis grįžta, tikina medikai. Mamos ji pasiteiravo, ar ši persuko laikrodžius.

Visas šias iš pažiūros nereikšmingas detales Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus darbuotojai vertina kaip pasiekimą.

Rugpjūčio pradžioje perkelta iš Reanimacijos skyriaus Rima tuomet palaikė tik akių kontaktą ir kartais vykdė pavienius prašymus.

"Žiūri į tave ir tarsi nieko nemato. Ledinis veidas. Nei verkia, nei juokiasi. Kartais linkteli, tačiau į pasakytus žodžius sureaguodavo tik po kelių minučių. Pasakydavai ir turėdavai laukti atsakymo", - prisiminė N.Šostakienė.

"Kartais būdavo sunku suvokti, ar tai atsitiktinis judesys, ar reakcija į klausimą. Nors išgirdusi balsą, atgręždavo žvilgsnį", - antrino kineziterapuetas.

Būtent dėl šios priežasties skyriaus vedėja puikiai įsiminė rugpjūčio18-ąją, kai Rima adekvačiai sureagavo į pateiktą klausimą ir tarsi nusišypsojo.

Ši džiugi žinia buvo pranešta visai skyriaus komandai. Tą dieną mergina išėjo iš komos būsenos - konstatavo gydytoja.

Nekalbėjo, bet uždainavo

Kantriai su Rima dirbančiam kineziterapeutui iš jos lūpų tenka išgirsti ir piktesnį žodį.

Mergina supyksta, kai nepavyksta padaryti kokios užduoties.

Ji užsispyrusi, pritaria mama stebėdama, kaip dukra kantriai kartoja tą patį judesį. Nesvarbu, kad prieš fotoobjektyvą.

"Dėl centrinės ar periferinės nervų sistemos pažeidimų ligoniams būna sunku suvaldyti smulkiuosius judesius. Tad net teptuko paėmimas į rankas stimuliuoja smegenis ir padeda atsistatyti judesiams", - aiškino J.Tilvikas.

Per vieną iš piešimo užsiėmimų kineziterapeutas pastebėjo, kad Rima vengia intensyvios geltonos spalvos.

Tikriausiai ji merginai asocijuojasi su patirta žaibo iškrova. Pirmenybę ji teikia violetinei spalvai.

Jonui įstrigo ir vienas iš muzikos terapijos užsiėmimų.

Iki tol beveik nekalbėjusi Rima laisvai ir švariai uždainavo angliškai pagal pačios atsitiktinai pasirinktą diską su 90 metų stiliaus muzika.

Pasak J.Tilviko, Rima nustebino ir neurologiniams ligoniams neįprastu baimės jausmo nebuvimu.

Ilgai lovoje gulėję arba laiptais nelipę pacientai to bijo, tačiau ne Rima.

Palatoje - dar mėnesį

"Iššūkis", - taip ligoninei tekusį išbandymą neeiline paciente įvardijo N.Šostakienė.

Kadangi Lietuvoje medikai su tokiais pacientais nebuvo susidūrę, skyriaus darbuotojams teko pasitelkti kūrybiškumą ir patiems ieškoti galimybių, kaip padėti Rimai.

Kaip padėti žaibo kirtį išgyvenusiam pacientui, duomenų klaipėdiečiai aptiko tik medicininėje literatūroje.

Tai esą vienetinis, išskirtinis atvejis, suteikęs savotiškos patirties visiems kartu su Rima dirbantiems medikams.

Pasak vedėjos, įvertinus du ligos faktorius - mėnesį komos ir žaibo trenksmą - šiandien pasiekta itin gerų rezultatų.

Tačiau apie tolimesnes prognozes dar anksti kalbėti, tikino gydytoja.

Mergina ligoninėje dar praleis mažiausiai mėnesį.

Atsisveikinant mama ir kineziterapeutas mums pavymui pamojavo ranka. Nusišypsojusi po kiek laiko pamojo ir Rima.