Motinystė ir liga

Jau pusė metų kaip socialinio draudimo biudžeto subalansavimo problemos kartas nuo karto iškyla į paviršių. Vėl ir vėl pasigirsta pasiūlymų mažinti socialinio draudimo išmokas. Prireikus tiksliai įvardinti kokias, siūlytojai dažniausiai nurodo motinystės išmokas arba senatvės pensijas. Priežastis, kodėl minimos būtent šios išmokos yra aiški, - būtent šiose išmokų rūšyse įvykę pasikeitimai išbalansavo socialinio draudimo sistemą. Pateiksiu keturis alternatyvius problemos sprendimo variantus.

Pirmas, gana racionalus požiūris atstovauja nuostatą, kad nėra skirtumo, kokias išmokas mažinti, pensijas ar motinystės išmokas. Labai tikėtina, kad sumažinus motinystės išmokas nepriteklių kenčiančią anūkę ir proanūkę parems seneliai, kuriems pensijos nebus sumažintos. Taip pat labai tikėtina, kad sumažinus senatvės pensijas, nepriteklių kenčiančius senelius parems dosnias išmokas gaunanti jauna šeima. Deja, ne viskas taip paprasta. Problema glūdi dvejuose dalykuose: laike ir apimtyje. Pensijos yra mokamos ilgesnį laiką nei motinystės išmokos (nors ir mažesne apimtimi). Jeigu atsitiktinai pasirinktoje kelių namų ūkių grupėje bent vienas pensijos gavėjas egzistuoja nuolatos, tai naujagimių iki 2 m. amžiaus (iki tokio amžiaus mokamos motinystės išmokos) bus anaiptol ne visuomet. Neigiant skirtumą tarp mažintinų išmokų tipų, orientuojamasi į tai, kad ilgu laikotarpiu vaikaičių ir senelių praradimai susivienodins. Tačiau žmonėms gyventi reikia šiandien, ne tik po dviejų metų. Sumažinant tik senatvės pensijas rizikuojama, kad atsiras nemažai namų ūkių grupių (šeimų grupių, giminių), kuriose trumpu laikotarpiu pajamų nuostoliai bus neproporcingai didesni, lyginant su kitomis namų ūkių grupėmis. Toks požiūris turi dar vieną trūkumą - jis savaime neigia draudimo reikalingumą.

Nepaisant to, kad motinystės išmokų mokėjimo laikotarpio padvigubinimas, nepadidinant įmokų tarifo, nebuvo išmintingas politikų žingsnis tiek ekonominiu, tiek socialiniu aspektu (tokios ilgos motinystės atostogos žada be galo daug neigiamų socialinių padarinių, kaip kad darbinės kompetencijos praradimą, sunkesnę reintegraciją ir pan.), tačiau šiuo metu Lietuva dėl tokio sprendimo gauna ir tam tikros naudos. Nedarbas yra viena iš pagrindinių Lietuvos ūkio bėdų. Sutrumpinant motinystės išmokų mokėjimo laikotarpį bus padidintas nedarbo lygis. Du metus trunkančios motinystės atostogos yra ta socialinės apsaugos programa, kuri absorbuoja šiuo metu ūkyje esančią perteklinę darbo jėgą ir išsaugo darbo užmokesčius (išmokų pavidalu). Motinystės atostogų laiko trumpinimas tik padidintų nedarbo lygį šalyje ir sukurtų aibę iš to kylančių socialinių problemų. Tai yra labai stiprus argumentas išlaikyti motinystės išmokas ta apimtimi, kuria jos yra mokamos dabar.

Antras požiūris siūlo mažinti tas išmokas, kuriose yra sutinkamas piktnaudžiavimas, o tai yra ligos išmokos. Ligos išmokų dydžio mažinimas būtų analogiškas veiksmas tarifo perskirstymui. Ligos ir motinystės draudimo tarife didesnė dalis atitektų motinystės draudimui, o mažesnė dalis - ligos draudimui. Štai tokiu būdu pavėluotai būtų atstatytas įmokų ir išmokų ryšys, nedidinant bendros mokestinės naštos, o atsisakant dalies išmokų. Ar visuomenė būtų patenkinta iškeitusi išmokas ligos atveju į išmokas motinystei? Gal ir nebūtų, bet kažką iškeisti vis vien reikės. Galima sakyti, kad dalelė būsimų mamų irgi piktnaudžiauja, tačiau šių asmenų, lyginant su ligoniais, yra mažiau, be to galima pritaikyti paprastas įstatymines priemones, galinčias padėti pabaigą piktnaudžiavimui šioje sferoje.

Trečias požiūris leidžia suprasti, kad galima padidinti mokestinę naštą nepadidinant mokesčių tarifo, o tik perduodant darbdaviui apmokėti papildomas, tarkime, dešimt ligos dienų (šiuo metu darbdaviai moka išmokas už dvi pirmas ligos dienas). Tai adekvatu socialinio draudimo tarifo padidinimui apytiksliai 1 proc. Darbdaviai, būdami tiesiogiai finansiškai įsipareigoję mokėti ligos išmokas, padėtų sumažinti ekonominius visuomenės nuostolius bei darbo rinkos iškraipymus dėl nesąžiningo asmenų elgesio. Toks pakeitimas padėtų sumažinti ir fiktyvių ligonių skaičių. Darbdaviai patys būtų nesuinteresuoti savo darbuotojams primygtinai siūlyti „gauti nedarbingumo pažymą".

Ketvirtas požiūris siūlo po pusės metų pagaliau pradėti iš tiesų taupyti. Norint sumažinti piktnaudžiavimą ligos išmokomis būtina padidinti Sodros teritorinių skyrių nedarbingumo kontrolės specialistų skaičių. Šios grandies specialistų trūkumas visada buvo pagrindinė kliūtis išaiškinant gydytojo nustatyto režimo pažeidimus ir fiktyvius ligonius. Šie specialistai užtikrina, kad išmokos atitenka tik tiems, kuriems iš tiesų jų reikia. Be ligos išmokų Sodros sistemoje egzistuoja piktnaudžiavimas netekto darbingumo išmokomis. Norint sumažinti tokio piktnaudžiavimo apimtis ir tokiu būdu taupyti pinigus, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba turi tapti pavaldi ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, o Sodrai. Neįgalumo lygį turi nustatyti tas, kuris turi tiesioginę atsakomybę už pinigus. Tam, kad taupymas nepavirstų kova tarp institucijų, reikia iškelti atsakomybės už nedarbingumo pažymėjimų išdavimą klausimą. Gydytojai socialinio draudimo pinigus turėtų traktuoti kaip savo sumokėtus pinigus, o ne kaip duotybę iš aukščiau. Už kiekvieno nedarbingumo pažymėjimo slepiasi įmokų mokėjimas ir išmokų gavimas. Nedarbingais privalo būti pripažįstami tik tie asmenys, kurie yra nedarbingi, o ne tie, kurie šiandien nenori dirbti arba kuriuos „sumanus" darbdavys nukreipė „pasiimti nedarbingumo".

Norint stipriai nemažinti išmokų, nedidinti mokestinės naštos, o taupyti ir didinti efektyvumą, reikia veikti. Laikas eina nenumaldomai ir kiekviena papildoma diena reiškia vis gilesnį socialinio draudimo sistemos klimpimą į skolas. Sodros problemos yra visų gyventojų, dirbančių ir nedirbančių, augančių ir užaugusių, jaunų ir senų, ligonių ir sveikų problemos. Tai visos visuomenės problemos. Išmintinga visuomenės dalis niekada nesinaudos išmokomis, kurios yra atimtos iš kitos visuomenės dalies ir tai tik laiko klausimas, kada bus susivokta.

Algirdas Bartkus yra Socialinių mokslų (ekonomikos) daktaras, LMA Ekonomikos instituto mokslo darbuotojas