Jei nebūtų privalomojo sveikatos draudimo

Kaip būtų, jeigu Lietuvoje nebūtų privalomojo sveikatos draudimo? Pirmiausia reikia pabrėžti, kad privalomasis sveikatos draudimas - tai valstybinis draudimas, kuris yra ir mūsų sveikatos apsaugos sistemos finansavimo pagrindas. Iš jo įmokų Privalomojo sveikatos draudimo fonde (PSDF) sukaupiamos lėšos, kurias administruoja ligonių kasos.

Taip pat ar panašiai veikia daugelio pasaulio šalių sveikatos draudimo sistemos.
Ką reiškia gydytis be sveikatos draudimo? Ligos, tuo labiau sunkios, atveju gydymas gali pareikalauti vadinamųjų katastrofinių sveikatos išlaidų, kurių daugelis žmonių susirgę negalėtų išsimokėti, ir tai taptų asmenine, net šeimos tragedija. Tektų mokėti už kiekvieną medicinos paslaugą. Netgi tokia, atrodytų, nesudėtinga tulžies pūslės šalinimo operacija laparoskopu neapdraustam privalomuoju sveikatos draudimu asmeniui kainuotų kelis tūkstančius litų. Širdies operacijos kaina siekia 11 tūkst. ir daugiau litų, nekomplikuotos inkstų transplantacijos - apie 40 tūkst. Lt, o viena gydymo reanimacijoje para kainuoja apie 1,5 tūkst. litų. Po sunkesnių ligų, operacijų rekomenduojama reabilitacija, kurios kaina gali siekti iki 20 tūkst. litų (priklausomai nuo ligos sunkumo). Nepigios kelio bei klubo sąnarių protezavimo operacijos ir po jų būtinos reabilitacijos paslaugos: gydymo bei protezo kaina gali siekti daugiau nei 10-12 tūkst. Lt ir pan.

Neapsidraudusiam (neapdraustam) reikėtų mokėti ir už kiekvieną apsilankymą pas šeimos gydytoją, gydytojus specialistus, be to, tokiam pacientui nebūtų išrašomi kompensuojamieji vaistai. Štai pernai buvo pateikta per 11 milijonų kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių receptų, šioms reikmėms kompensuoti iš PSDF biudžeto prireikė daugiau kaip 700 mln. litų. Pavyzdžiui, už vieno mėnesio vaistus nuo per didelio kraujospūdžio žmogus vietoj šimto ar poros šimtų litų vaistinėje primokėjo tik kelis ar keliasdešimt litų. Jau nekalbant apie apdraustiesiems ligonių kasų centralizuotai perkamus (pagal patvirtintą sąrašą) medikamentus bei medicinos pagalbos priemones, kai gydymo kursas per metus kartais kainuoja daugiau kaip 100 tūkst. litų.

PSDF biudžetas, be kita ko, finansuoja ir gyventojams svarbias sveikatos programas: moksleivių sveikatos priežiūrą mokyklose, vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis paslaugas, onkologinių ligų prevenciją (gimdos, krūties, prostatos, storosios žarnos vėžio ir kt.). Šios prevencinės programos padeda anksti diagnozuoti ligas ir veiksmingiau jas gydyti.

Sveikatos draudimo įstatyme ir kituose mūsų šalies teisės aktuose yra įtvirtintas toks privalomojo sveikatos draudimo modelis, kuris remiasi visuotinumo (privalomumo) ir solidarumo principais. Tai reiškia, kad visų Lietuvos Respublikos piliečių ir užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvoje bei teisėtai dirbančių, ir laikinai Lietuvoje gyvenančių užsieniečių mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, taip pat valstybės biudžeto lėšos sukaupiamos Privalomojo sveikatos draudimo fonde ir tampa garantija apdraustiesiems, nes jų sveikatos priežiūros išlaidos (bent jau didžioji dalis) iš jo ir kompensuotos. Ši garantija reiškia, kad visiems bus suteikta paslaugų tiek, kiek reikės, nepriklausomai nuo sumokėtų įmokų.

Valstybės lėšomis draudžiami labiausiai socialiai pažeidžiami asmenys - vaikai, moksleiviai, dieninių skyrių studentai, darbo biržoje užsiregistravę bedarbiai, asmenys, turintys būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pensijai gauti, neįgalieji ir kiti, - jei jie neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos sveikatos draudimo įmokos.

Pabrėžtina, kad valstybės įmokos už vieną draudžiamąjį privalomuoju sveikatos draudimu per 10 metų ūgtelėjo beveik 4 kartus: 2001 m. ji buvo 187,2 Lt, o šiemet - po 744,7 lito. Tokių valstybės lėšomis asmenų šalyje nuolat daugėja, dabar jų - apie 2,2 milijono.

Savarankiškai mokantys privalomojo sveikatos draudimo įmokas dabar per mėnesį sumoka 72 Lt (per metus - 864 Lt). O vidutinė metinė vieno dirbančiojo asmens privalomojo sveikatos draudimo įmoka šiemet - apie 2100 litų. Tačiau tai dar kartą patvirtina, kad pagal solidarumo principą už silpnesnius visuomenės narius jų sveikatos draudimo didesnę naštą prisiima socialiniu požiūriu stipresni.

Na, o jei privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas (ar apsidraudęs) Lietuvos pilietis lankosi Europos Sąjungos šalyse, taip pat Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine bei Šveicarijoje ir jam prireikia būtinosios medicinos pagalbos, ten jam suteiktos tokios paslaugos visiškai arba iš dalies apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų.

Visa tai privalomojo sveikatos draudimo dėka ir sukuria mūsų visuomenėje bendrą sveikatos apsaugos garantijų stogą, jungiantį (o ne išskaidantį) įvairių sluoksnių ir grupių visuomenės narius.