Kad liga taptų gyvenimo būdu

Sergančiųjų diabetu mokymo poreikis nuolat didėja, nes cukrinis diabetas yra sparčiai plintanti lėtinė neinfekcinė metabolinė liga. Garsusis amerikiečių žurnalistas ir rašytojas Ernest Hemingway, taip pat sirgęs šia liga, ištarė sparnuotą frazę: "Diabetas - ne liga, o gyvenimo būdas." Ši frazė išliko aktuali iki šiol. Šiaulių apskrities ligoninės konsultacinėje poliklinikoje įsikūrusioje diabeto mokyklėlėje dirbanti slaugytoja diabetologė Irena Žemaitienė sako, jog tam, kad diabetas taptų gyvenimo būdu, reikia turėti nemažai žinių, vadinasi, reikia mokytis tinkamai valdyti savo ligą.

Ligos nekontroliavimas - tarsi važiavimas naktį be šviesų

"Gydytoja nustato diagnozę, pasako esminius dalykus, paskiria vaistus, - vardija slaugytoja diabetologė I. Žemaitienė, - tačiau dėl laiko stokos ji negali su pacientu bendrauti 2-3 val., o žmogui nėra taip paprasta priimti žinią, jog jam - diabetas. Dažną užvaldo baimė, nes jau būna kažką apie tai girdėjęs arba pažįsta kaimyną, kuriam dėl šios ligos teko amputuoti koją...

Kiekvienam reikia laiko išmokti susigyventi su liga, todėl neretai gydytojo prisakymai laikytis dietos taip ir lieka neišgirsti, o jei kuris nors ir išgirsta, praleidžia pro ausis kaip visiškai nereikšmingą dalyką. Manoma, jog užtenka gerti gydytojo paskirtus vaistus, tačiau sergant diabetu dieta vaidina pagrindinį vaidmenį, todėl norint išvengti sunkių komplikacijų pirmiausia būtina išmokti kontroliuoti save ir griežtai laikytis gydytojo paskirtos dietos. Jokie vaistai nepakeičia suderintos mitybos ir fizinio krūvio, o tik juos papildo."

Baugina svetimos bėdos

Negydant arba netinkamai gydant, diabetas greitai progresuoja ir sukelia įvairių komplikacijų, todėl ne veltui ši liga vadinama slapta ir klastinga, nes cukraus kiekis kraujyje gali būti labai didelis, o žmogaus savijauta - gera. Diabetologė sako, jog diabeto komplikacijos yra žiaurios, negrįžtamos ir pridarančios dar daugiau nemalonumų nei pati liga. Sergant diabetu gali būti pažeistos ir smulkiosios, ir stambiosios organizmo kraujagyslės. Ligai progresuojant, gręsia apakimas, nervų bei inkstų pažeidimai, vystosi miokardo infarktas, insultas, kojų kraujagyslių susiaurėjimas arba užakimas, lemiantys kojų amputacijas.

"Gaila, kad dažnai vien diabetas sergančiojo neįpareigoja nuolat kontroliuoti save, ir tik kitam diabeto sukelta komplikacija paskatina rūpintis savimi, - dalijasi pastebėjimais diabetologė. - Kai užsiėmime dalyvauja keletas pacientų, matau jų skirtingą susidomėjimą liga - vieni cukraus tyrimus atidžiai užsirašo diabeto savikontrolės dienyne, ir, atėję mokyklėlėn, turi galybę klausimų, kiti porą valandų stebi pro langą pravažiuojančias mašinas, tartum jų nedomintų joks cukrus, nes kaimynas, gyvenantis tame pačiame name, taip pat serga diabetu, "valgo viską ir jam nieko". Tačiau vos tik į kabinetą įrieda vežimėlyje sėdintis dėl diabeto kojų netekęs pacientas pakartotinai pasimokyti to, į ką prieš tai žiūrėjo pro pirštus, visi suklūsta ir pradeda domėtis, kaip reikia suskaičiuoti valgomų produktų kiekį, maistinę ir energetinę vertę."

Sunkiausia būti reikliems sau

Sergant diabetu, cukraus kiekį kraujyje reikia tikrinti nevalgius ir 2 val. po valgio keletą kartų per dieną. Gauti tyrimų duomenys, pagal kuriuos gydytojas koreguoja diabeto gydymą, užrašomi diabeto savikontrolės dienyne. Anot medikės, jeigu užsienyje pacientas, ateidamas pas gydytoją į konsultaciją, neatsineša savikontrolės dienyno, vadinasi, jis nėra pasiruošęs konsultacijai, todėl gydytojas atsisako jį konsultuoti. Be to, tokie užrašai labai naudingi ir pačiam sergančiajam - stebėdamas cukraus svyravimus pacientas gali pats koreguoti savo dietą.

Slaugytoja sako, jog žmonės randa tūkstančius priežasčių, kodėl jie negali mažiau valgyti, tačiau su liga nepajuokausi, todėl neverta savęs apgaudinėti. "Dažnai girdžiu skundžiantis, jog cukrus "šokinėja", - sako slaugytoja, - tačiau ir sveikam žmogui cukraus kiekis kraujyje nebūna vienodas - nevalgius iš piršto paimtame kraujyje gliukozės turi būti 3,33-5,55 mmol/l, o 2 val. po valgio - iki 7,8 mmol/l. Svarbu rasti priežastį, kodėl jis "šokinėja", vadinasi, reikia dar kartą atidžiai peržiūrėti savo mitybos planą bei įvertinti angliavandenių kiekį suvalgomame maiste".

Pirmas dūris pats baisiausias

Anot diabetologės, pirmąkart pas ją apsilankę žmonės, ypač vyrai, labai bijo dūrio į pirštą. Piršto pradūriklis, pacientų vadinamas kirtikliuku, paprastai būna pridėtas prie savikontrolės aparato - gliukomačio - kaip sudėtinė jo dalis. Daugelio pradūriklių dūrio gylis yra reguliuojamas. Gilesnis jis būna tiems, kurių kietesnė oda arba silpna kraujo cirkuliacija. Prieš praduriant pirštą reikia nusiplauti rankas su muilu ir sausai nusivalyti. Negalima naudoti jokių dezinfekuojamųjų skysčių, nes spiritas gali pakeisti cukraus rodiklių duomenis.

"Nerasi tokio, kuriam nebūtų ėmę kraujo iš piršto, tad daugumai dūris primena nemalonų bakstelėjimą laboratorijoje, todėl užvaldo didžiulė baimė, - pasakoja diabetologė. - Žmogų išpila šaltas prakaitas, kol galų gale jis prasiduria pirštą, tačiau pirštų pradūrikliai labai kokybiški, todėl kartą pabandęs įsitikini, jog tai tikrai nėra skausminga."

Netausoja, nes nemokamai

Spintos lentynose gražiai surikiuota eilė vienas už kitą dailesnių cukrui matuoti skirtų gliukomačių, kuriuos, anot diabetologės, kiekvienas pasirenka pagal savo poreikius: vyresnio amžiaus žmonės prašo ne tokių "mandrų", kad būtų didesni ir su stambesniais skaičiais, o jaunimas renkasi mažesnį ir kuo išvaizdesnį aparatą. Diabetologė sako, kad tais laikais, kai žmonės patys nusipirkdavo aparatus, labiau juos saugojo ir brangino, o dabar, kai juos dalija kas tik netingi - farmacininkai, šeimos gydytojai ir net seniūnas jų turi po kelis, todėl ir netausoja. Turėdami keletą skirtingų gliukomačių, ypač vyresnio amžiaus pacienta, susipainioja tarp diagnostinių juostelių, kurios taip pat yra skirtingos. Tuomet žmogus mano, jog jo aparatas sugedo, ir skuba ieškoti naujo.

Adatų galąsti nebereikia

Ant stalo diabetologė paskleidžia krūvą insulino švirkštų, kurie savo skoningu dizainu neatsilieka nuo cukraus matavimo aparatų. Dauguma jų - vienkartiniai, tačiau patys naujausi - su pakeičiamomis insulino kapsulėmis. "Labai patogu - ampulę pasikeitei ir vėl gali naudoti. Ypač gerai išvalytas insulinas švarus kaip vandenukas, - demonstruoja švirkštą dietologė, - o nepaliekantis žymės plonytės adatėlės dūris yra tikrai neskaudus. Pamenu laikus prieš 37-erius metus, kai ligoniai patys adatas galąsdavo, kad aštresnės būtų. Nenuostabu - kai ligonis diabetu serga 50 metų, o insuliną leidžiasi du kartus per dieną, tai tos leistinos vietos badytos subadytos."
Dabartinius švirkštus, savo išvaizda panašius į rašiklius, patogu nešiotis. Insuliną būtina susileisti kasdien tuo pačiu laiku. Sergant diabetu taip pat labai svarbu kasdien tuo pačiu laiku pavalgyti, todėl specialistė diabetikams nuolat kartoja - ką bedarytumėte - mašiną vairuotumėte ar daržą ravėtumėte - atėjo laikas, stabtelkite ir pavalgykite, nes cukraus kiekiui kraujyje nukristi užtenka 10-15 min., bet padidėti prireikia kelių parų, o neretai ir mėnesio."

Tenka padėti susitaikyti su liga

Nuolatinis sergančiųjų cukralige mokymas gerina ligonio gyvenimo kokybę bei trukmę, padeda sulėtinti ar net sustabdyti komplikacijų progresavimą ir mažina grėsmę tapti invalidu. Būtų idealu, jei kiekvienas diabetu sergantis žmogus būtų mokomas individualiai, tačiau diabeto mokyklėlėje dirbanti slaugytoja diabetologė sako, jog tai neįmanoma, nes kasdien sulaukianti vis naujų pacientų, kurie visi nori būti dėmesingai išklausyti.

"Vos įžengus pacientui pro duris nepulsi mokyti jo, kaip reikia kontroliuoti ligą, žmogus nė negirdės. Reikia laiko, kad taptum jo draugu ir jis imtų pasitikėti tavimi, - tvirtina slaugytoja. - Žmonės ateina nusivylę, vedini įvairių jausmų: pykčio, nerimo, ligos baimės ar neigimo, net gėdos. Neretai ligonis guodžiasi, jog jaučiasi tarsi sirgtų sifiliu. Dažnam pirmiausiai tenka padėti susitaikyti su liga. Tik tada pacientui kyla noras kuo daugiau žinoti apie jį užklupusią ligą."