Zita Vasiliauskaitė. Pagarba ir savigarba

Kas šiandien išdrįstų teigti, kad mūsų tarpasmeniniai santykiai yra pagrįsti pagarba kitam? Tikriausiai - neatsirastų nė vieno, nes kasdieninė patirtis rodo, kad santykiai tarp žmonių nėra pakankamai pagarbūs - ir tai labai švelniai kalbant. Neseniai buvau „įvykio" liudytoja. Aną dieną pasnigus, Kauno senamiesčio pagrindine gatve ėjęs vidutinio amžiaus elegantiškas vyriškis paslydo ir ...parkrito. Ir koks kraupus juokas pasigirdo už kokių dešimties metrų. Atsisukau - kvatojo du jaunuoliai ir mergina, vilkintys prestižinės gimnazijos uniformas, kokių 17-18 m. amžiaus. Ne paaugliai. Nugara perbėgo šiurpulys. Ką jau kalbėti apie priėjimą prie parkritusio ir pagalbą jam. Panašių situacijų kasdienybėje gausu. Ir nepasakysi: žmonės, gerbkite kitą ir save. Nesupras, tik užriaumos, kad nesikabinėtumėte. Tad kas vyksta su mūsų pagarbiais santykiais? Pažvelkime įdėmiau.

„Ar tu gerbi save?"

Atrodytų suprantama, kad žmogus, nemokantis skaityti, skaityti ir negali. O nemokantis užsienio kalbos, nesupranta, kas sakoma ar rašoma ta kalba. Tačiau kasdienybėje apie tai, kas atrodytų akivaizdu, retai susimąstome. Maža to, įsivaizduojame, kad nors yra dalykų, kurių nemokame, tai nekliudo mums visavertiškai gyventi. Kartais manome, kad jų išmokstame savaime, be specialių mus ugdančiųjų ar savo pačių pastangų. Taip neretai būna, kai žmogus vertina savo asmenines savybes. Jei dešimties pirmų sutiktųjų gatvėje paklaustume: „Ar tu gerbi save?", tikriausiai numanote, kad retai išgirstume neigiamą atsakymą. Vadinasi, šioje srityje yra tam tikros painiavos: pats žmogus mano, kad jis gerbia save, o ar taip yra iš tikrųjų, psichologijos požiūriu, dar klausimas. Ir ne toks asmeniškas, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Mat savigarbą klaidingai suprantantis žmogus, bendraudamas su kitais, juos veikia, o kartais net žeidžia. Negerbiantis savęs asmuo nesugebės gerbti ir kito, kaip ir nesuprantantis užsienio kalbos nesusikalbės su kitu. Taigi jei norime, kad žmogus gerbtų kitą, pirmiausia turime išmokyti jį gerbti save, tiksliau - padėti jam išsiugdyti savigarbą.

Psichologijoje asmens savigarba yra suprantama kaip pagarba sau pačiam, teigiamas savęs (pirmiausia - asmeninių savybių) ir savo gyvenimo (santykių su kitais, savo pasiekimų ir t. t.) vertinimas. Savigarba yra vienas iš esminių žmogaus brandumo ir psichinės sveikatos požymių. Ji pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje ir labiausiai priklauso nuo to, ar tada buvo patenkintas vaiko savigarbos poreikis. Jei buvo atsižvelgiama į jo poreikius - ne tik fiziologinius, bet ir psichologinius, jis jautėsi artimųjų mylimas ir svarbus, jam buvo skiriama užtektinai laiko ir dėmesio, jo, augančio, savigarba bręs ir tvirtės jam augant. Tačiau jei vaikas buvo tėvų smerkiamas ir žeminamas už menkiausias nesėkmes ar klaidas, jis ne tik neišmoks gerbti savęs, bet ir išmoks negerbti kitų. Iš ko išmoks? Iš savo artimųjų, kurie taip su juo elgėsi.

Kai kurie tėvai linkę ignoruoti šeimos svarbą vaiko ugdymui ir mano, kad namuose, ypač kai nemato pašaliniai, galima elgtis bet kaip, o kiti - darželio auklėtojos, mokytojai išmokys vaiką visko, ko jam reikės gyvenime. Tačiau vaikai pirmiausia mokosi savigarbos, pagarbos kitam iš tėvų, iš savosios šeimos bendravimo.

Šiuolaikinėje psichologijoje teigiama, kad žmogaus sėkmė ir laimė yra tiesiogiai susijusi su jo savigarbos lygiu. Kuo aukštesnė žmogaus savigarba, tuo aukštesnių tikslų jis sieks, ir atvirkščiai - negerbiantis savęs, savo savybių, bus linkęs tenkintis tik tuo, ką galės pasiekti be didesnių pastangų. Tokio žmogaus laukia nusivylimas gyvenimu ir savimi, nes jis vis tiek jausis neįgyvendinęs tikrųjų savo galimybių. Nemažai tokių nusivylusių savimi žmonių kreipiasi psichologinės pagalbos, bet pagelbėti jiems būna labai sunku, nes laikas, kada turėjo „užderėti" savigarba, jau būna praėjęs.

Aukštos savigarbos poreikis

Turėti aukštą savigarbą - vienas iš svarbiausių žmogaus psichologinių poreikių. Tačiau jo turinys gali būti labai skirtingas. Tai liudija ir gyvenime kartais susiklostančios tikrai kurioziškos aplinkybės. Juk žmogus siekia save gerai vertinti toje gyvenimo srityje, kuri jam svarbiausia. Būtent čia pirmiausia norisi būti „aukštumoje" tiek savo, tiek ir aplinkinių akyse. Štai sumaterialėjusiam asmeniui vienintelis sėkmės ir savigarbos kriterijus - užgyvento turto gausa, intelektualui - plati erudicija, pažinimo ir gyvenimo esmės supratimo gylis. Tai priklauso nuo asmens vertybių, kurios ugdomos ir formuojasi vaikystėje, kai svarbiausią vaidmenį vėl vaidina šeima - artimiausia vaiko aplinka. Deja, šiandien neretai pasitaiko, kad ją dėl tėvų užimtumo, nesupratingumo ar tiesiog abejingumo keičia televizorius, kompiuteris arba gatvės draugai. Taigi žmonių vertybės darosi labai įvairios. Ir toli gražu ne kiekvienas gali pasigirti išties dideliais pasiekimais jam rūpimoje srityje. Tuomet žmogus pasuka vienu iš dažniausiai pasitaikančių kelių:

1) pasispausti ir apsiginklavus kantrybe bei atkaklumu siekti tų aukštumų, kurios patenkintų (tai nepopuliaru, nes reikalauja daug pastangų ir laiko);

2) meluoti aplinkiniams ir simuliuoti sėkmę (tai nepatikima, nes, kaip žinia, melo kojos trumpos);

3) meluoti sau ir įtikėjus šiuo melu įtikinti aplinkinius. Kitaip sakant - pasiduoti saviapgaulės virusui.

Saviapgaulės virusas

XX a. pirmojoje pusėje psichoanalizės kūrėjas Z. Froidas žmogaus psichikoje atskleidė 3 sąmoningumo lygius: nesąmoningą (čia esama informacija žmogaus suvokimui neprieinama), pasąmoningą (būtent ten žmogus išstumia visą sau nepatinkančią ar nenorimą informaciją pirmiausia apie save patį ar savo artimuosius) ir sąmoningą (šio lygmens informaciją aiškiai suvokiame). Neigiamas savęs vertinimas dažniausiai ir būna išstumiamas į pasąmonę, ir žmogus jaučiasi beveik taip, lyg tos informacijos iš viso nebūtų. Tai daroma įvairiais būdais. Jie psichologijoje vadinami gynybiniais mechanizmais (terminas gana tikslus, nes taip žmogus ginasi nuo menko savęs vertinimo ir žemos savigarbos). Šie mechanizmai yra pasąmoningi, todėl nėra labai lengvai atpažįstami. Jie leidžia žmogui jaustis neblogai, nes, kaip minėjome, taip jis apsigina nuo nepageidaujamos informacijos, tad ir jų atpažinti visai nenori. Paminėsime kelis tokių psichinės gynybos mechanizmų pavyzdžius.

Racionalizacija. Žmogus siekia pateisinti jį ištikusią nesėkmę jam priimtinu būdu. Štai gabus, bet pritingintis mokinys teisinasi, kad jam prastus pažymius mokytojas rašo todėl, kad jo nemėgsta (kalbame apie tuos atvejus, kai mokytojas tikrai nėra užsisėdęs). Kartais žmogus būna linkęs tiesiog nuvertinti savo nesėkmę arba aplinkybes. Čia prisiminkime pasakėčią apie lapę, po ilgų pastangų taip ir nepasiekusią aukščiau kabančių vynuogių ir galiausiai nusprendusią, kad jos vis tiek yra neprinokusios.

Neigimas. Šiuo atveju žmogus tiesiog elgiasi taip, lyg neigiamos informacijos iš viso nebūtų. Štai žmona „netikėtai" sužino, kad jau daugelį metų vyras ją apgaudinėja su kita moterimi. Ji jaučiasi sukrėsta ir kreipiasi psichologinės pagalbos. Pasirodo, kad visus tuos metus vyras savaitgaliais ir per atostogas „dirbdavo". Paklausta, ar tai jai neatrodė įtartina, nuoširdžiausiai atsako, kad ji visiškai vyru pasitikėjo ir net negalėjo pagalvoti apie neištikimybę. Taigi, jei būtų suabejojusi vyro „versija", tai būtų reiškę, jog šeimyninis gyvenimas „nebe aukštumoje", ir labai pakenkę jos savigarbai.

Projekcija. Žmogus nesąmoningai savo mintis ir jausmus priskiria kitam arba kitiems, pats lyg ir likdamas nepriekaištingas. Toks asmuo dažnai kaltina kitus pavydu, veidmainiškumu ar kitomis neigiamomis savybėmis, kurios būdingos jam pačiam, bet tai pripažinus labai nukentėtų jo savigarba.

Pakeitimas. Šiuo atveju neigiami jausmai vieno asmens atžvilgiu (paprastai fiziškai stipresnio ar užimančio aukštesnes pareigas) yra nukreipiami silpnesnio žmogaus pusėn. Ar pastebėjote, kaip griežtai ir piktai vaikai auklėjami tose šeimose, kuriose tėvai nesutaria tarpusavyje ir yra nepatenkinti savo šeimyniniu gyvenimu?

Ar verta pasiduoti saviapgaulės virusui? Be abejo - ne. Šiuo virusu užsikrėtęs žmogus savo jėgas ir laiką eikvoja ne tam, kad siektų tikros sėkmės, bet kad pabėgtų nuo nesėkmės išgyvenimo. Kad ir kokia stipri būtų asmens psichinė gynyba, toks elgesys ir gyvenimas neteikia jam tikro pasitenkinimo ir džiaugsmo. Kartkartėmis širdis sako jam, kad tai ne tas gyvenimas, kurio troško. Tai liūdina ir piktina, nes jis jaučiasi nesugebantis pasiekti to, kas jam iš tiesų svarbiausia. Vadinasi, jis kaip ir neturi už ką savęs gerbti. Tada ir kiti žmonės yra tiktai jo nesėkmingo gyvenimo liudininkai ir fonas, ne daugiau.

O save ir savo gyvenimą gerbiantis žmogus, nors išgyvena ir sunkių laikotarpių bei juos lydinčių nerimo ar skausmo, dažniau patiria nuoširdų pasitenkinimą ir džiaugsmą, nes jaučia, kad siekia to, kas jam iš tiesų svarbu. Kitaip sakant - jaučia, kad gyvena savo gyvenimą, tą, kuris jam dovanotas vienintelį kartą. Iš šio suvokimo jo širdyje kyla dėkingumas ir pagarba ne tik patiems artimiausiems, bet ir visiems sutiktiems žmonėms. Juk gyvenimas - tai vieta, kurioje visada esame tarp žmonių, o santykis su jais randasi iš santykio su savimi.