Apie gedėjimą

Mirtis neturi savo išrinktųjų ir atrodo, kad retai kada yra logikos, kuri paaiškintų mūsų netektis. Dar daugiau, mirtis negali būti pamatuota: bet kokia netektis yra skausminga, ar tai būtų vaiko, ar vyro, tėvų ar draugo. Viena, kas tikrai aišku - tai, kad liekame su skausminga tuštuma, kuri vadiname sielvartu.

Mūsų visuomenėje apie mirtį dažniausiai kalbama "puse lūpų". Neretai būti su gedinčiuoju aplinkiniams žmonėms nėra lengva. Jie nežino, kaip paguosti dėl netekties, ir nejučiomis bando greičiau pasišalinti. Prislėgtam artimojo mirties bandome padėti užsimiršti, siūlome aktyvesnių užsiėmimų. Tačiau jeigu nuoširdžiai pasikalbėtumėte su bet kuriuo žmogumi, kuris prarado artimą žmogų, neišvengiamai išgirstumėte: "Aš tik norėčiau, kad žmonės nesielgtų taip, lyg nieko nebūtų įvykę".

Kokia mirties prasmė?

Vaiko, brolio ar sesers, vyro, žmonos, motinos ar tėvo, artimo draugo praradimas - visais šiais atvejais beveik neįmanoma įžvelgti mirties prasmės, ypač jei miręs žmogus buvo jaunas arba mirė dėl nelaimingo atsitikimo ar netikėtos ligos. Ir netgi nėra tikslo ieškoti mirties prasmės, nes mirtis gali būti negailestinga, labai prislegianti. Tačiau yra prasmė išgyventi gedulą dėl savo netekties. Jeigu jūs sau to neleisite, taip pat jei neleis aplinkiniai - jūs galiausiai neįgysite įžvalgos ir išminties, kurios nors mažulyte dalele parodo, kad jūsų patirtis nėra visiškai tuščia.

Kokį pragarą jums betektų išgyventi, gedėjimas neturi būti (ir niekada nėra) negatyvus ar tuščias. Gedėjimas yra atsisveikinimo su mirusiuoju proceso dalis. Jis jus išgydys ir padės jums prisitaikyti prie gyvenimo be brangaus žmogaus. Gali skaudėti ar būti liūdna, bet šokas, netikėjimas, pyktis ir sielos žaizdos nesitęs amžinai.

Bet ar aš iš to išbrisiu?

Išgyventi mirtį reikia laiko, ir jo reikia daugiau, nei mes įsivaizduojame. Negalite tikėtis, kad, tarkim, po vyro, kurį galbūt pažinojote 20 ar 30 metų, mirties gedėjimą įveiksite per tiek pat savaičių. Visuomenėje laidotuvės vertinamos kaip atsisveikinimas, bet tik po laidotuvių gedintis žmogus turi laiko nugrimzti į netekties gelmes. Laikotarpis po mirties yra įtemptas ir neretai reikalaujantis nemažų išlaidų: reikia organizuoti laidotuves, spręsti piniginius ir nuosavybės klausimus, pranešti apie mirtį artimiesiems. Taip pat tai yra užbaigimo procesas, kai mirusiajam galite padaryti visa, kas įmanoma. Tačiau tik tada, kai nebelieka jokių spręstinų praktinių klausimų, bėgančios dienos ima atrodyti ilgesnės ir beprasmiškesnės, o jūsų skausmas - daug aštresnis. O kaip pirmosios Kalėdos, gimtadieniai, metinės, atostogos? Tai etapai, ypač pirmaisiais metais, kai iškyla mintys: "Pernai mes tokiu pat metu..."

Ironiška, kad gedintieji pirmosiomis savaitėmis po netekties sulaukia daugybės skambučių ir lankytojų, tačiau greitai jų srautas ištirpsta, ir liekama gedėti vienatvėje. Žinoma, niekas negali nuolat savo gyvenimo gyventi kitų žmonių pagalba, bet jeigu jūs pažįstate ką nors, kas neseniai išgyveno netektį, atsiminkite, kad būtent tada, kai jums atrodo, kad jam nereikia jokios pagalbos, gali būti, kad tuo metu pagalbos reikia labiausiai. Mes esame linkę gedulą įsprausti į laiko rėmus, todėl gedintieji gali vaikščioti šalia mūsų, nutaisę drąsius veidus, tačiau viduje gali jaustis byrantys į gabaliukus iš skausmo.

Jeigu jūs esate tas, kuris išgyvena gedulą, jaučiatės vienišas ir visų apleistas, gal dar šiek tiek kaltas, nes "silpnas" - atidėkite į šalį savo išdidumą ir savo įsivaizdavimą, kiek laiko turėtų tęstis gedėjimas, ir pasikalbėkite su kuo nors. Galbūt su giminaičiu ar su draugu, su šeimos gydytoju, psichologu ar savanoriu konsultantu - nesvarbu su kuo, bet svarbu, kad nelaikytumėte užgniaužę savo jausmų. Neigdami jausmus ir apsimesdami, kad viskas gerai, jūs nepriimate gijimo - gedėjimo proceso.

8 gedėjimo stadijos

Svarbu žinoti, kad, jeigu netekote sau artimo žmogaus pirmą kartą ir niekad nebuvote gedėję, jūs tiesiog nežinote, ko tikėtis. Taigi jums gali padėti žinojimas, kad yra "normalaus" gedėjimo stadijos. Jeigu keistai jaučiatės - tai nereiškia, kad einate iš proto; visi jausmai yra būtini tam, kad prasidėtų ilgas gijimo procesas.

1. Sustingimas

Jeigu mirė jums artimas žmogus, laidotuvių metu, o vėliau kelias dienas, dažnai - ir savaites po jų ne tik po truputį suvokiate, jog jo netekote, bet kartu galite jaustis sustingęs ir netikėti, kad visa tai vyksta.

Priimkite faktą, kad esate emocinio šoko būsenoje, o nerealumo jausmas pirmosiomis dienomis yra jūsų psichikos būdas jus apsaugoti. Sustingimo stadijoje jūs galite pakankamai gerai atlikti tai, kas reikalinga, tačiau stenkitės tuo metu nepriimti per daug svarbių, ilgalaikių sprendimų, nes jūsų sugebėjimas mąstyti gali būti ne toks optimalus, kaip visada.

2. Netikėjimas

Atsisakymas priimti mirties faktą taip pat yra labai dažna reakcija iškart po netekties. Kartais jūs net negalite aiškiai prisiminti laidotuvių, nes protas jums sakė, kad tai negali būti tiesa.

Kita priežastis netikėjimui yra tai, kad mirtis, apie kurią žinome, mus pastato akis į akį su savo pačių mirtingumu: "Jeigu tai įvyko jam/jai, gali įvykti ir man".

3. Mirusiojo jautimas

Einate pro vaikų žaidimų aikštelę ir pamatote savo sūnų ar dukrą. Netikėtai jis (ar ji) atsisuka ir jūs suvokiate, kad tai kitas vaikas. Atsigulate vakare miegoti, prisnūstate ir išgirstate savo vaiko juoką ir mažų kojyčių tapsenimą. Jūsų pasąmonė taip pasielgia, „leisdama" atsitikti tai, ko jūs labiausiai pasaulyje trokštate: kad dar kartą sugrįžtų tas, kurio netekote.

Vėlgi - tai normali reakcija. Jums galite atrodyti, kad einate iš proto, bet iš tiesų tai gedėjimo proceso dalis.

4. Nerimas

Kai sustingimas ir netikėjimas nublanksta, jūs galite pastebėti, kad, užuot jautęsis ramus ir be emocijų, pajuntate labai stiprius fizinius nerimo simptomus. Jums gniaužia gerklę, daužosi širdis, dūstate, imate bijoti, bet nežinote, ko bijote. Kasdieniai darbai, kuriuos anksčiau atlikote automatiškai, dabar jums atrodo neįveikiami. Galite bijoti miegoti vienas tuščiame name ar bute, nors anksčiau to netgi troškote.

Apie tai, kaip jaučiatės, papasakokite kitiems: viskas atrodo normaliau ir nebe taip gąsdina, jei tik galite apie tai kalbėti. Mintys, kurios sukasi jūsų galvoje ir niekad iš ten neišleidžiamos, įgyja dramblio dydį.

5. Pyktis

Pyktis yra natūrali reakcija į bet kokią netektį, o mirtis, be abejo, yra didžiausia netektis. Pyktis gali būti nukreiptas į bet ką: į gydytojus ligoninėje; policininką, kuris atveža jus sužinoti baisių žinių; porą, kuri šalia juokiasi; motiną su sveiku kūdikiu; dvi plepančias seseris; tėvą su dukra. Tačiau dažniausiai stipriausias pyktis yra nukreiptas į mirusįjį: "Kodėl tu galėjai taip mane palikti?"

Nesijauskite dėl to kalti. Pyktis praeis. Jis yra būtina gedėjimo proceso dalis, ir būtina jį išleisti. Tačiau saugokitės, kad pyktis netaptų jūsų mąstymo modeliu, kuris po to tampa įpročiu. Įprotį keičia ilgalaikis kandumas, kuris destruktyviai veikia jus ir jus supančius žmones.

6. Kaltė

Visi tie: "Jei tik...": "Jei tik aš būčiau buvęs supratingesnis; būčiau anksčiau kreipęsis į gydytojus; būčiau nepraradęs kantrybės"... Šis sąrašas yra begalinis ir, turbūt, sunkiausias šio sąžinės graužimo aspektas yra tas, kad jūs niekada neturėsite galimybės viską ištaisyti. Labai skaudžiai išgyvenama tada, kai artimas žmogus miršta vienas: jūs ką nors slaugėte ligos metu, bet mirties akimirką jūsų kaip tyčia šalia nebuvo, jūs nepalaikėte už rankos mirštančiojo ir nepadėjote jam išeiti anapus. Tačiau daugelis žmonių sutinka mirtį su stebėtina ramybe ir susitaikymu, iš kitos pusės, ne žmogaus jėgoms yra būti su mirštančiuoju 24 valandas per parą.

Kaltės ir sąžinės graužimo jausmai yra tokie dažni, kad jie buvo pavadinti "išlikusiojo kalte". Laikui bėgant jūs susitaikysite su visais tais apgailestavimais ir suvoksite, jog negalite savęs kaltinti dėl aplinkybių, kurių negalėjote sukontroliuoti. Net jei jūsų elgesys turėjo įtakos tragiškai baigčiai, neturite jausti dėl to kaltės, nes to numatyti negalėjote.

7. Ilgesys

Kai sustingimas praeina, atsiranda suvokimas, kad žmogus, kurį praradote, iš tiesų nebegrįš. Tai sunkus prisitaikymo prie kitokio gyvenimo procesas; gyvenimas be tų, kurie kažkada buvo jums reikšmingi. Tai gali sukelti tikrą neviltį: "Tai niekada nesibaigs. Koks yra gyvenimo tikslas, kaip man gyventi šioje žemėje?" Apima didžiulis fizinis nuovargis, net išlipti iš lovos gali atrodyti tikras žygdarbis.

8. Susitaikymas

Praėjus vieneriems ar dvejiems metams imate suvokti, kad vėl pradedate domėtis gyvenimu. Kartu galite jausti ir kaltę: "Aš nenoriu geriau jaustis ar jį užmiršti". Tačiau laipsniškai aštrus skausmas atbunka iki liūdesio; jūs daugiau nebeatsikeliate galvodami, kad žmogus, kurio netekote, dar yra gyvas. Staiga suvokiate, kad kartais jūs net užmirštate savo netektį, nors apie tai net negalėjote įsivaizduoti dar prieš kelis mėnesius. Nors ir iš lėto, gyvenimas atgauna savo prasmę.

Pagalbos poreikis

Kada baigiasi gedėjimas? Į tai nėra lengvo atsakymo: vieniems gedėjimas užtrunka ilgiau, kitiems - trumpiau. Tačiau gerai, jeigu jūs galite galvoti apie žmogų, kurio netekote, su liūdesiu, tačiau be fizinio skausmo pojūčio, jeigu jaučiate nors truputėlį noro gyventi ir vėl pradedate atiduoti save gyvenimui.

Nepriklausomai nuo to, kiek tai užtrunka, bet kurioje stadijoje jūs galite pajusti, kad tiesiog negalite patys susidoroti, nesvarbu, kad jūsų draugai ir šeima jus labai palaiko. Tokiu atveju jums nebūtina su savo jausmais likti vienam, galima kreiptis pagalbos į profesionalus. Tai nereiškia, kad su jumis kažkas negerai ar kad esate kvailas. Tai tik galimybė atvirai pasikalbėti su kvalifikuotu žmogumi, kuris gali padėti jums surasti geriausiai tinkamus sprendimus, tiek praktinius, tiek emocinius. Be to, kalbėjimas su psichologu ar psichoterapeutu gali stipriai palengvinti jūsų būseną. Mes visi žinome, kokie kalti jaučiamės, kai "apkrauname" ką nors savo jausmais: "Užteks apie mane, aš jau daug apie save kalbėjau" ir panašiai. Bet kai išgyvenate tokią gilią netektį, jums gali stipriai palengvėti, kai žinosite, jog galite pasikalbėti vien tik apie savo jausmus - nesvarbu, ar tai yra skausmas, pyktis ar neviltis - nesijausdami nepatogiai. Būtent tam reikalingi profesionalai. Kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą ar susisiekite su paramos grupėmis: jie gali patarti jums ir padėti visiems, kas atsidūrė tokioje padėtyje.