9 labai delikačios problemos sprendimai

Kas gali būti nemalonesnio už prakaito kvapą? Vasarą, kai ši problema dar paaštrėja, kovai su ja pasitelkiamos visos žinomos priemonės - deja, tik kosmetinės. O kosmetika dažnai būna nepajėgi padėti.

Jeigu prakaitavimo nepavyksta įveikti jokiais dezodorantais antiperspirantais, yra tikimybė, jog sergate hiperhidroze. Tačiau pulti į paniką priežasčių nėra. Viena, ši liga gydoma. Antra, kol nepatvirtins gydytojas, tai tik tikimybė, ne garantija. Prakaituoja absoliučiai visi žmonės - tai visiškai natūralu.

Daugiau nei pusė litro

Kambario temperatūroje mūsų kūnas išskiria apie pusę litro prakaito per parą. Užėjus karščiams ir dar patirdami fizinius krūvius, prakaituojame dešimtis kartų stipriau.

Nereikia nė sakyti, kiek nepatogumų tai sukelia...

Kita vertus, kai peršąlame, darome viską - geriame liepžiedžių arbatą, supamės į šiltus apklotus, - kad tik išprakaituotume. Tai kokiais gi atvejais prakaituoti yra sveika, o kada tai tampa įspėjimu, jog organizmui kažkas negerai?

Skirtinga visiems

Tad kas gi yra toji hiperhidrozė, arba padidėjęs prakaitavimas?

Kai mūsų organizmas funkcionuoja normaliai, prakaitavimas pagausėja tik karštu oru, patiriant fizinius krūvius arba karščiuojant. Aišku, prakaitavimas gali būti ir reflektorinis reiškinys, t. y. pasireikšti dėl gilių emocinių išgyvenimų, skausmo. Taip pat jį gali sukelti pernelyg aštrus arba pernelyg karštas maistas, alkoholis, tam tikros cheminės medžiagos.

Reikėtų turėti omenyje, kad pomėgis vilkėti ankštus drabužius ir avėti sintetinę avalynę, buvimas troškiose patalpose, kur oras drėgnas, netinkamas skysčių vartojimas taip pat neapsaugo nuo gausaus prakaitavimo. Tačiau visa tai yra fiziologinė hiperhidrozė - apsauginė organizmo funkcija gresiant perkaitimui.

Patologinė hiperhidrozė - tai jau neadekvatus prakaitavimas, kurį nulemia įvairūs neuroendokrinologiniai sutrikimai ir kuris niekaip nėra susijęs su temperatūrų poveikiu organizmui. Be to, negalavimas šiuo atveju gali paliesti tik vieną kurią nors kūno dalį: veidą, delnus, pažastis, pėdas. Tuomet tai vadinama lokaline (vietine) hiperhidroze.

Be lokalinės, hiperhidrozė dar būna generalizuota (viso kūno), kai prakaitas išpila visą kūną.

Dažniausiai patologinė hiperhidrozė būna tik kitos - rimtesnės - ligos simptomas - jos pasekmė. Kai išgydoma pagrindinė liga, baigiasi ir prakaitavimas. Todėl tokios hiperhidrozės vadinamos antrinėmis.

Tačiau pasitaiko ir pirminės hiperhidrozės atvejų. Tuomet žmogus kenčia dėl prakaitavimo be jokių akivaizdžių priežasčių.

Išvada: drėgni delnai per pirmąjį pasimatymą - normalu ir gal net šiek tiek romantiška. Drėgnos dėmės ant marškinių per karštymetį - bjauroka, bet visiškai natūralu. Bet ką daryti, jeigu prakaitavimas prieštarauja visiems fiziologijos dėsniams ir gadina gyvenimo kokybę? Kur ieškoti jo priežasties ir į ką kreiptis pagalbos?

Ligos priežastys

Pirmiausia derėtų pasidomėti ligomis, kuriomis sergant būdinga antrinė hiperhidrozė. Nes būtent į šiuos negalavimus pirmiausia orientuos dėmesį šeimos gydytojas, nustatinėdamas diagnozę.

1. Endokrininės ligos ir būsenos. Padidėjusi skydliaukės funkcija (hipertirozė), feochromocitoma, cukrinis diabetas, akromegalija, klimaksas ir kt.
2. Nervų sistemos ir psichoemocinė patologija. Vegetacinė kraujagyslių distonija, panikos priepuoliai, fobiniai sutrikimai, Parkinsono liga, polineuropatija, insultas ir kt.
3. Infekcinės ligos. Tuberkuliozė, maliarija, bruceliozė, gelmintozės, sepsis, AIDS ir kt.
4. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Išeminė širdies liga, hipertonija ir pan.
5. Inkstų ligos.
6. Onkologinės ligos.
7. Genetinės ligos.
8. Alkoholizmas, narkotinių me-
džiagų poveikis, apsinuodijimas grybais ir organiniais fosforo junginiais.
Taigi sąrašas ganėtinai ilgas, tačiau net ir jis negali sutalpinti absoliučiai visų galimų pernelyg gausaus prakaitavimo priežasčių.

Galėjote ir paveldėti

Esant antrinei hiperhidrozei, dažniausiai prakaituoja visas kūnas, nepriklausomai nuo paros laiko, tačiau priklausomai nuo pagrindinės ligos tėkmės ir ūmumo: t. y. sveikstant prakaitavimas darosi nebe toks gausus.

Antrinės hiperhidrozės priežasčių ieškoma pasitelkiant standartinį sveikatos patikrinimą ir standartines diagnostikos priemones. Tačiau gali tekti apsilankyti pas kelis skirtingus specialistus: endokrinologą, neurologą, infektologą, ginekologą, onkologą, kitus.

Jeigu nė vienas jų akivaizdžios gausaus prakaitavimo priežasties nesuras, veikiausiai jums bus diagnozuota pirminė idiopatinė hiperhidrozė - prakaitavimas bus pripažintas savarankiška liga.

Pirminei hiperhidrozei būdingesnis lokalizuotas prakaitavimas. Ja sergantieji dažnai skundžiasi nevaldomai prakaituojančiu veidu, plaštakomis, pėdomis, pažastimis. Kadangi prakaitas upeliais srovena kūnu, dirgina odą ir skatina infekcijų bei grybelių atsiradimą.

Žmogui iškyla rimtų fizinių ir bendravimo problemų, tad apie jokią gyvenimo kokybę tokiu atveju jau neverta kalbėti.

Pirminė hiperhidrozė gali būti ir paveldėta - tarsi savotiška šeimos liga. Tuomet ji paprastai pasireiškia simetriškai ir visiškai išnyksta naktimis.

Jokios kavos - arba operacija

Nors šiuolaikinė medicina siūlo daugybę įvairiausių problemos sprendimo būdų, atsakymas į klausimą, ar hiperhidrozę įmanoma visiškai išgydyti, deja, daug ką nuvils.

Galima, žinoma, bet...

Pirmiausia, hiperhidrozės gydymas - ilgas procesas. Ir nėra jokios garantijos, kad neprireiks pakartotinių kursų. Antra, tai brangu ir reikia būti pasiruošusiems nemenkoms išlaidoms. Ir trečia: medikai neturi bendros nuomonės, kuriai hiperhidrozės gydymo metodikai derėtų teikti prioritetą, ginčai dėl to niekaip nesiliauja. O duomenų apie tokios ligos gydymo rezultatyvumą vis dar nėra sukaupta pakankamai. Todėl išvadas vienos ar kitos metodikos naudai tenka daryti remiantis daugiau teoriniais mokslininkų darbais ir tyrimais nežinant, kuri jų kiekvienu individualiu atveju pasirodys esanti optimali: maksimaliai veiksminga, maksimaliai saugi ir neprivesianti iki bankroto.

Štai tik keli hiperhidrozės gydymo būdai, iš kurių rinktis dažniausiai tenka pačiam pacientui nesitikint užtikrinto patarimo.

1. Dieta. Sergantiesiems hiperhidroze būtina iš raciono pašalinti visą maistą, kuriame yra kofeino ir teobromino - medžiagų, stimuliuojančių prakaito išsiskyrimą. Tokiems produktams priskiriama kava, arbata, kakava, šokoladas, kolos gėrimai ir pan.
Gerti daug mineralinio vandens ir kuo mažiau stiprių alkoholinių gėrimų.
2. Laikytis higienos taisyklių. Maudytis po dušu pageidautina dukart per dieną naudojant prausiklius be šarmų. Vilkėti patogius, nevaržančius judesių drabužius iš natūralaus arba dirbtinio pluošto (viskozės), avėti tinkamo dydžio odinę avalynę. Visais įmanomais būdais vengti sintetinių drabužių ir avalynės.
3. Kasdien naudoti antiperspirantus su aliuminio chloridu. Jie turi pakeisti įprastinius dezodorantus. Naudojant tokius preparatus pastebimai sumažėja prakaitavimas. Bet už tai, deja, dažnokai tenka mokėti sudirgusia oda ir gydymą nutraukti. Vidutinė tokių antiperspirantų kaina - apie 40 litų.
4. Elektroforezė. Ši procedūra gali būti atliekama įvairiais būdais, skirtingais prietaisais. Seansai vyksta kartą per savaitę ir efektas paprastai būna puikus, jei pacientui užtenka kantrybės sulaukti 8-9 seanso. Trūkumai - galimi nudegimai, odos sudirgimas, paraudimas, niežulys. Be to, būtina gydymo kursą nuolat kartoti.
5. Vaistai. Atropinas, propranololas, prozakas ir kiti anticholinerginiai vaistai bei beta blokatoriai. Kad vaistų dozės būtų veiksmingos, teks susitaikyti su šiokiu tokiu šalutiniu poveikiu - džiūstančia burna, mieguistumu, regos sutrikimais ir net glaukomos rizika, užkietėjusiais viduriais, pykinimu, vėmimu, tachikardija ir kt.
6. Botulino toksino injekcijos. Užtikrina bene geriausią ir stabiliausią rezultatą kenčiant dėl pažastų hiperhidrozės. Tačiau būtina kartoti injekcijas kas 6-8 mėnesius. Vienas gydymo kursas atsieina nepigiai: vidutinė abiejų pažastų botulino toksino injekcijos kaina - apie tūkstantį litų.
7. Simpatektomija. Operacijos atliekamos keliais skirtingais būdais, tačiau jų visų esmė ta pati: nervai, dirginantys prakaito liaukas, arba nutraukiami (negrįžtamoji simpatektomija), arba užspaudžiami (grįžtamoji simpatektomija). Pirmenybė šiam hiperhidrozės gydymo metodui teikiama, kai kenčiama dėl pernelyg gausaus pažastų ir delnų prakaitavimo. 40-80 proc. pacientų būklė po operacijos pagerėja, efektas išsilaiko kelerius metus. Tačiau šalutinis poveikis irgi yra: padidėjęs - kompensatorinis - prakaitavimas kitose kūno dalyse, prakaitavimas valgant, nukritę akių vokai, aritmija ir kt.
8. Pažastų kiuretažas. Tai odos išgrandymas iš vidaus atlikus nedidelį pjūvį - taip pašalinamos prakaito liaukos. Procedūra taikoma sergant izoliuota pažastine hiperhidroze. Daugumai pacientų problema išnyksta visiškai arba prakaitavimas pastebimai sumažėja. Tačiau laikui bėgant (dažniausiai po 6 mėnesių) hiperhidrozė gali sugrįžti.
Taip pat galimos ir komplikacijos: ant odos lieka randai, prasideda pažastų odos nekrozė arba oda nepakankamai išgrandoma.
9. Odos pašalinimas hiperhidrozės zonoje. Taikomas sergant pažastine hiperhidroze. Rezultatas - šimtaprocentinis, jeigu pašalinama daug odos. Tačiau dažnai viskas baigiasi negražiai užgyjančiais randais ir net rankų judrumo sutrikimais.