Sukurkime laimingą pelenės istorijos pabaigą

Šiandien gegužės 12-oji. Kalendoriuje - tarptautinė slaugytojo diena.

Slaugytojas yra tas žmogus, kuris arčiausiai paciento. Pirmasis jį priima, pamato. Tai pirmasis asmuo, kuriam pacientas patiki savo jausmus, perduoda savo skausmą, kančias ir neviltį. Būtent slaugytojai ir yra tie pirmieji žmonės, su kuriais susiduria pacientas patekęs į gydymo įstaigą ir tas pirmasis kontaktas yra ypatingai svarbus, tarsi veidrodžiu atspindintis visą ligoninės atmosferą, santykius ir požiūrį į pacientą.

Panašiai ir valstybiniu mastu. Valstybės požiūris į slaugos procesą, kaip į sudėtinę ir pačią svarbiausią sveikatos apsaugos paslaugų teikimo dalį, noras išklausyti slaugytojų rūpesčius, jų socialinių ir ekonominių reikmių sprendimas yra tarsi lakmuso popierėlis, padedantis įvertinti visą sveikatos apsaugos sistemą apskritai.

Šiuolaikinė sveikatos apsaugos paslaugų teikimo sąvoka yra neįsivaizduojama be svaraus ir reikšmingo slaugytojo indėlio. Paslaugos teikimo procese gydytojo - slaugytojo partnerystė yra esminis raktas į gerą šiuolaikinę sveikatos apsaugą.

Interneto svetainėse yra daugybė straipsnių apie gydytojus. Štai gydytojai jau penktą kartą nuo 2009 metų rudens grasina streiku, reikalauja kelti atlyginimus. Laikraščiuose mirga pasakojimai apie vyr. gydytojus, kurie ne tik sugeba vadovauti ligoninėms, bet tuo pačiu ir virtuoziškai operuoti arba sugeba būti ir ligoninių vadovais, ir nuostabiais mokslininkais viename asmenyje, stumdami į priekį nacionalinę mediciną.

Informacijos apie slaugytojas, jų vaidmenį sveikatos apsaugoje yra labai mažai. Interviu, reportažų apie slaugytojų kasdieninius rūpesčius, gyvenimą, išgyvenimus nė su žiburiu nerasi. Kodėl? Atsakymą į šį klausimą rasti nėra lengva. Taip pat nėra lengva atsakyti į klausimą, kodėl tiek mažai vaikinų renkasi slaugytojo profesiją? Slaugytojų vyrų proporcija Lietuvoje yra gerokai mažesnė nei Vakarų Europos valstybėse. Nejučia pradedi galvoti: nejaugi mūsų slaugytojos ir jų vaidmuo šalies medicinoje yra dar viena Pelenės istorija?

O kaip yra kitur? Jungtinėje Karalystėje specialistų konsultantų darbas yra organizuojamas taip, kad jie atliktų savo pagrindinį darbą, dėl ko jie mokėsi apie penkiolika metų: tikslios diagnozės nustatymas ir gydymo plano sudarymas. Tai yra labai svarbu. Tačiau tai yra tik kelio pradžia. Tolimesniame kelyje slaugytojų vaidmuo ir indėlis yra nepakeičiamas.

Mūsų ligoninė (Karališkoji Kornvalio ligoninė) didelė, apie 1000 lovų. Aptarnaujame 400 tūkst. gyventojų regioną. Iki išvažiavimo iš Lietuvos dirbau Klaipėdoje, kurioje gyvena apie 200 tūkst. gyventojų, tačiau Klaipėda teikia kardiologines paslaugas apie pusei milijono Vakarų Lietuvos gyventojų. Ir dydžiu ir procedūrų skaičiumi šie regionai (Kornvalis ir Vakarų Lietuva) yra labai panašūs.

Karališkojoje Kornvalio ligoninėje yra 50 kardiologinių lovų. Klaipėdoje yra 150 kardiologinių lovų. Mūsų ligoninėje dirba septyni kardiologai konsultantai bei penki specialybės rezidentai ar vyresnieji gydytojai. Galima sakyti, kad mūsų regione Anglijoje yra 12 gydytojų, teikiančių kardiologinę pagalbą. Vien tik Klaipėdoje yra apie 40 kardiologų, teikiančių kardiologinę pagalbą. Taigi Vakarų Lietuvoje yra tris kartus daugiau lovų ir tris kartus daugiau gydytojų, teikiančių kardiologines paslaugas.

Tai akivaizdus pavyzdys, kaip neefektyviai naudojami ir taip nedideli šalies finansiniai ištekliai. Anglai tą suvokė prieš keliasdešimt metų. Suvokė, kad slaugytojas yra visavertis gydytojo partneris.

Anglijoje slaugytojos atlieka daugybę tokių darbų, kuriuos Lietuvoje atlieka gydytojai... Aplink kiekvieną konsultantą specialistą sukasi labai daug aukšto lygio slaugytojų. Pavyzdžiui, Lietuvoje kardiologinę reabilitaciją vykdo gydytojai. Anglijoje reabilitacija užsiima specializuoti slaugytojai. Vien tik kardiologijos departamente mūsų ligoninėje tokių slaugytojų yra penki. Taip pat yra bendruomenės slaugytojos, kurios taip pat užsiima reabilitacija. Visiems reabilitacijos slaugytojams metodiškai vadovauja vienas iš mūsų konsultantų - bet daugiau ne iš reabilitacijos pusės, o jei reikia tam tikrų patarimų kardiologiniais klausimais. Pačią reabilitacijos pusę jie nepaprastai gerai išmano ir jų indėlis yra neįkainuojamas. Jie ateina prie paciento pačią pirmą hospitalizacijos dieną ir pradeda jam aiškinti apie tai, kas tai yra aterosklerotinė širdies liga, įtraukia pacientą į reabilitacijos programas po stacionarinio gydymo (jei buvo infarktas). Jos taip pat vykdo antinikotininę programą, skiria antinikotininius vaistus.

Taip pat yra širdies nepakankamumo slaugytojai. Mes turime vieną ligoninėje, greitai bus dvi. Jos mums padeda gydyti ligonius sergančius širdies nepakankamumu: aiškina apie skysčių balansą, apie skiriamus vaistus. Tokie patys širdies nepakankamumo slaugytojai yra ir bendruomenėje - jos rūpinasi pacientais namuose ir padeda jiems gydytis. Jie turi teisę skirti tam tikrus širdies darbą gerinančius vaistus ir reguliuoti jų dozę. Rezultatas - gera slauga ir hospitalizacijų skaičiaus sumažėjimas.

Ligoninėje taip pat dirba ir širdies skausmo slaugytojai - jie apžiūri visus pacientus su širdies skausmu ligoninėje, ir jei krauji tyrimai parodo, kad pacientas neserga infarktu, jie atlieka tolimesnius tyrimus. Nustatę, kad tokiam ligoniui hospitalizacija nereikalinga, jie nukreipia pacientą šeimos gydytojui.

Lietuvoje kardiologai implantuoja širdies stimuliatorius, vėliau kas šešis mėnesius juos tikrina. Stimuliatoriaus parametrai turi būti tikrinami kas šešis mėnesius. Per daugybę metų tokių pacientų srautas susidaro labai didelis, keliems gydytojams su tokiu srautu yra sunku susidoroti. Anglijoje stimuliatorių profilaktinius patikrinimus puikiausiai atlieka specializuoti slaugytojai (jie vadinami technicians - technikais). Tokiu būdu specialistai konsultantai savo darbo laiką gali nukreipti kitiems darbams, kuriems atlikti reikalinga jų kvalifikacija.

Anglai ir kita Vakarų Europa slaugytojų vaidmenį išplėtė prieš keliasdešimt metų ir šią koncepciją nuolat vysto. Atrodo, kad Lietuvoje po karo ėmė ir sustingo laikas. Sovietmečiu šį sustingimą galima paaiškinti. Tačiau kodėl tiek mažai nuveikta po nepriklausomybės atgavimo? Išlikę gajūs sovietinio mąstymo trafaretai išliko ir išlieka rimtu barjeru tolimesnei pažangai.

Kauno medicinos universiteto profesorė Zita Liubarskienė viename iš savo straipsnių analizuoja paciento ir gydytojo santykius Lietuvoje. Ji teigia: „Šis istorinis fonas (sovietinė okupacija- A. Š.) padeda suprasti, kodėl pacientas ligi šių dienų tėra mažai autonomiškas. Valstybės finansuojamose ligoninėse susiformavo nuostata, pagal kurią pacientas buvo prašytojas. Iš tiesų ji vis dar egzistuoja ir visų pirma tose sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose vyr. gydytojai išlaikė hierarchinę struktūrą ir kuriose į paciento nuomonę mažai tekreipiama dėmesio... Tokių etinių pažiūrų medicinoje viena iš svarbiausių ydų - žmogaus teisių nepaisymas - buvo nulemta visuomenėje vykusių pokyčių."

Gydytojai ne tik nekreipia dėmesio į pacientų nuomonę, bet lygiai taip pat jie elgiasi ir su slaugytojomis. Šis paternalistinis požiūris, kurio esmę lemia hierarchinė valdymo struktūra, yra giliai persunkęs Lietuvos gydytojų visuomenę. Slaugytojos jaučiasi Pelenėmis - būtent dėl tos priežasties vyrai ir nesirenka šios profesijos. Kadangi paternalistinėje logikoje Peleniaus mitas neegzistuoja.

Būtų klaidinga teigti, kad pastangų pasukti šį procesą nėra ar nebuvo. Daugiau kaip prieš dešimt metų Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje yra įsteigtos slaugytojų rengimo katedros, ruošiančios slaugytojus su aukštuoju išsilavinimu. Šių mokymo institucijų steigimo tikslas ruošti slaugytojus, aktyviau ir labiau įsitraukusius į sveikatos apsaugos paslaugos teikimo procesą. Tačiau realybė yra visai kitokia. Baigę šias mokymo institucijas, ligoninėse slaugytojai su aukštuoju išsilavinimu dirba tą patį darbą ir atlieka tas pačias funkcijas kaip ir slaugytojai, baigę kolegijas. Vienintelis tokio diplomo privalumas yra tada, kai slaugytojas pretenduoja į administracinius postus.

Valstybė investuoja milijonus į šių slaugytojų aukštuosius diplomus, išlaiko dėstytojus, profesorius, kurie skaito paskaitas, tačiau ligoninėse esančios struktūros, darbo organizavimo principai bei nusistovėję gydytojų - slaugytojų santykiai neleidžia slaugytojoms realizuoti to, ko jos išmoksta universitetuose.

Tad ar sugebėsime sukurti tokius paslaugų teikimo ir darbo organizavimo modelius, kuriuose mūsų slaugytojos nesijaus Pelenėmis? Raktas į šios dilemos sprendimą yra ne slaugytojose ir ne visuomenėje. Raktas yra gydytojų bendruomenėje, kiekvieno gydytojo širdyje. Kiekvienas savo širdyje turime iš naujo atrasti slaugytojų vertę, jų begalinį atsidavimą ir meilę mums - gydytojams.

Jos laukia jau dvidešimt metų. Lauks ir toliau nieko nesakydamos, nes Pelenės nesiskundžia...