Paciento teisė žinoti ir nemokėti, kai neprivalu

Pastaruoju metu pacientams gana dažnai iškyla klausimų, kodėl gydymo įstaigose neretai reikia primokėti už sveikatos priežiūros paslaugas, pirkti vaistus, medicinos pagalbos priemones, prašoma patarti, kur ieškoti teisybės, jei taip pažeidžiamos paciento teisės. Būtina žinoti, kad visus rūpimus klausimus pirmiausia reikia bandyti išsiaiškinti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje įstaigoje. Tai įteisinta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme: į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas jie turi teisę kreiptis tik, jei nepatenkina toks nagrinėjimas sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, pacientų manymu, jų teisės buvo pažeistos.

Iš ligonių kasų gaunamų elektroninių laiškų, skambučių telefonu, galima spręsti, kad gydymo įstaigose pacientai gauna nepakankamai informacijos apie jose teikiamas paslaugas (mokamas, nemokamas), jų tikslą ir pobūdį, padarinius ir kt. Suprantama, pacientai savo ruožtu turėtų tuo labiau domėtis, būti reiklūs. Informacijos reikėtų ieškoti gydymo įstaigos skelbimų lentose, teirautis ten dirbančių specialistų. Beje, ligonių kasos, sudarydamos sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis, reikalauja, kad jose matomoje vietoje - registratūroje, priėmimo kambaryje, laukiamajame, interneto svetainėse - skelbtų, kokias teikiamas paslaugas apmoka ligonių kasos, už ką tektų mokėti ar primokėti. Ten pat turi būti informacija apie paslaugų teikimo tvarką, sąlygas.

Netoleruotini atvejai, kai sveikatos priežiūros įstaigoje pateikus klausimą apie priemokas, aiškaus atsakymo negaunama, arba atsakoma: „todėl reikia, kad reikia". Kartais gydytojai neinformuoja (nors ir turėtų), ką ir kur privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas žmogus gali gauti nemokamai, o tik pateikia būtinų nusipirkti vaistų, medicinos priemonių sąrašą. Apsiginkluokite kantrybe: jei aiškaus atsakymo į tokius klausimus iš gydančio gydytojo nesulaukiate, kreipkitės į įstaigos administraciją. Mat informacijos teikimo tvarką pacientams nustato įstaigos vadovas, tad, jei svarbios informacijos nesužinojote, neradote skelbimų lentoje, - tai jau jo darbo brokas. Jeigu gauti atsakymai netenkina, reikėtų kreiptis į ligonių kasas.

Gydymo įstaigoje neskubėkite pasirašyti siūlomų sutikimų įsigyti vieną ar kitą priemonę, mokėti už paslaugą. Pirmiausia išsiaiškinkite, kodėl to reikalaujama. Tai padeda vėliau išvengti galimų nesusipratimų, nes praktika rodo, kad neretai pacientas, gydymo įstaigoje raštiškai sutikęs brangiau mokėti už vaistus ar paslaugas, vėliau nori susigrąžinti priemoką ir kreipiasi į ligonių kasą. Įsidėmėtina, kad priemokos gali būti grąžintos tik tuo atveju, jeigu gydymo įstaiga ligoniui suteikė brangiau kainuojančias ar papildomas paslaugas, medicinos priemones bei vaistus be jo sutikimo. Tokiu atveju pacientas dėl priemokų grąžinimo turi kreiptis ne į ligonių kasą, o į jį gydžiusios įstaigos administraciją. Vilniaus teritorinė ligonių kasa jau skelbia šiais metais sveikatos priežiūros įstaigose nustatytus pažeidimus: pacientai mokėjo už lašinę infuziją, už vaikui suteiktą konsultaciją, slaugos priemones, vaistus, biopsijos adatą, širdies operacijai būtinas priemones ir kt. Apie išaiškintus pažeidimus informuojamos įstaigų steigėjos, o pacientams nurodoma kreiptis į tikrintą įstaigą dėl pinigų grąžinimo.

Pagal Sveikatos draudimo įstatymą sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos visiems apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu gyventojams tose gydymo įstaigose, kurios yra sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl šių paslaugų teikimo. Šios įstaigos pacientams turi užtikrinti gydymo paslaugų teikimą, jų prieinamumą bei kokybę. Už apdraustiesiems suteiktas medicinos paslaugas gydymo įstaigoms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) moka ligonių kasos sveikatos apsaugos ministro įsakymuose patvirtintomis paslaugų bazinėmis kainomis. Neapdrausti (ar neapsidraudusieji) privalomuoju sveikatos draudimu už tokias paslaugas (išskyrus būtinąją pagalbą, kuri apmokama iš PSDF) turi mokėti pagal gydymo įstaigos nustatytus įkainius.

Žinotina, kad vadovaujantis teisės aktais gydymo įstaigose yra įteisinti kai kurie mokėjimo atvejai. Pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo ir kainų pacientai turi susimokėti už kosmetinės chirurgijos operacijas ir kosmetologijos procedūras, dantų protezavimą (išskyrus kai kurių kategorijų asmenis), akupunktūrą ir manualinę terapiją, sveikatos tikrinimą vykstant į užsienį, norint įsigyti ginklą, gauti vairuotojų ir aviatorių pažymėjimus bei keletą kitų paslaugų.

Pacientas turi susimokėti ir tuomet, kai nenori laukti jam siūlomo planinio tyrimo arba procedūros ir pageidauja gauti paslaugą ne eilės tvarka, o kuo skubiau. Jei pacientas nori patekti pas gydytojus specialistus be pirminės sveikatos priežiūros gydytojo ar gydytojo specialisto siuntimo, taip pat privalo mokėti. Siuntimo nereikia (taip pat ir mokėti), jeigu kreipiamasi dėl būtinosios medicinos pagalbos, taip pat kai yra numatytas ilgalaikis paciento stebėjimas. Be siuntimo galima kreiptis į gydytoją dermatovenerologą. Jei gydytojas specialistas nustato, kad pacientas kreipėsi pagrįstai, tolesnio gydymo išlaidos apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų.

Jei apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu pacientas savo iniciatyva (ar gydytojo patartas) pasirenka brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, vaistus ar medicinos pagalbos priemones, jis apmoka paties pasirenkamų ir gydytojo skiriamų paslaugų, procedūrų, vaistų ar medicinos pagalbos priemonių kainų skirtumą. Pats moka ir tada, kai pageidauja papildomų paslaugų ar procedūrų, nes ligonių kasos moka už gydymą, kurį skiria gydytojas, o ne kokius nors pageidavimus gauti vieną ar kitą paslaugą.