Kaip internetas griauna mūsų asmenybę?

Pasaulinis voratinklis - ne tik neišsemiamas informacijos lobynas, bet ir įvairių nestabilios psichikos asmenų prieglobstis. Internetas turi tam tikrą slaptą galią, kuri ir paprasčiausiame žmoguje gali pažadinti psichinius sutrikimus. Pristatome keturis, labiausiai paplitusius.

1. Internete neretai sutinkame anonimų, kurie gali bendrauti itin mandagiai, pokštauti, blizgėti sąmoju, tačiau tereikia menkos smulkmenos, kad trapi dvasinė pusiausvyrą sugriūtų ir jie virstų tikrais internetiniais monstrais - imtų plūstis, svaidytis prakeiksmais, grasintų atsekti jūsų IP ir pričiupti jus offline režimu.

Šis sutrikimas būdingas isterikams-psichopatams. Pagrindinis jos požymis - kraštutinė nuotaikų kaita. Tokio tipo psichopatai - žmonės, įnirštantys dėl pačių nereikšmingiausių priežasčių, jie linkę į nekontroliuojamą agresiją netikėčiausiose situacijose.

Kaip tai provokuoja internetas?

Visų pirma, realiame gyvenime mes slopiname agresiją, baimindamiesi fizinio atsako, o internete šios baimės nebelieka. Antra, tokią agresiją sukelia ir įsivaizdavimas, kad be pakelto tono ir ekspresijos virtualioje erdvėje liksime nepastebėti. Toks jausmas atsiranda todėl, kad internete žmogiška komunikacija netenka tokių svarbių elemntų kaip balsas ir neverbalinė - kūno kalba.

2. Egzistuoja tokia kategorija internautų, kurie palikę įrašą savo tinklaraštyje ar žinutę forume ima kas penkias minutes žvilgčioti, norėdami patikrinti, ar kas nors neparašė naujo komentaro ar atsakymo. Ir taip viskas užsitęsia keletui valandų.

Šis sutrikimas įvardinamas kaip "žema frustracijos tolerancija" arba "fanatiško tinklapio atnaujinimo sindromas". Žema frustracijos tolerancija pastebima tuo atveju, kai norėamas palaikyti psichologinį komfortą, žmogus turi nedelsiant patenkinti savo norus, tokiu būdu įgydamas priklausomybę.

Labai panašiai elgiasi ir trejų metų vaikas, kuris, norėdamas gauti žaislą, sukelia isteriją, šaukia ir verkia, kol negauna trokštamo.

Kaip tai provokuoja internetas?

Internetas - priemonė, greičiausiai žmonijos istorijoje patenkinanti informacinius ir emocinius poreikius.

Jeigu televizijoje laidos prasideda ir baigiasi tam tikru laiku, internete viskas vyksta čia ir dabar. Ir būtent dėl to mes tampame vis mažiau kantrūs. Mes norime nedelsiant sulaukti reakcijos.

3. Būna, kad forumuose koks nors dalyvis visiems užkrauna savo asmeninę nelaimę - mirė jo šuo, katė, paliko mylimasis/-oji. Visi jį draugiškai užjaučia, palaiko. Praeina kiek laiko ir tokį nelaimėlį vėl ištinka kokia nors bėda, kuria jis noriai dalinasi su kitais.

Šis sutrikimas vadinasi "pasakiškai" - Miunhauzeno sindromas. Jis pasireiškia tuo, kad žmogus simuliuoja ligą ar net ima pats įsivaizduoti jos simptomus, norėdamas atkreipti aplinkinių dėmesį. Miunhauzeno sindromo pagrindas - dėmesio poreikis, kai žmogus ieško užuojautos ir supratimo.

Kaip tai provokuoja internetas?

Internete nereikia iš tikro būti ligoniu, kad sulauktum užuojautos, niekas nereikalaus iš jūsų įrodymų, o ir patikrinti čia nieko neįmanoma.

Vienas žinomiausių Miunhauzeno sindromo pasireiškimų internete - Cassie Nicole , 19 metų merginos, neva sergančios leukemija, atvejis. Iš tiesų tai tebuvo personažas, kurį išgalvojo 40 metų netekėjusi moteris Debbie Swenson. "Cassie" kiekvieną dieną dvejus metus savo tinklaraštyje rašė apie tai, kaip kovoja už gyvenimą. Kai vėliau ji vis dėlto "numirė", ir išaiškėjo apgaulė - jos mirtis niekur nebuvo registruota.

4. Taip vadinami "troliai" - patys keisčiausi interneto vartotojai. Šiems žmonėms visiškai nebūdingi tokie jausmai kaip užuojauta, pagarba, mandagumas. Savo komentaruose jie atrodo šaltakraujiškesni už serijinį žudiką Čarlzą Mensoną.

Toks sutrikimas realiame gyvenime žinomas kaip Aspergerio sindromas - lengvesnė autizmo forma.

Aspergerio sindromą turintiems žmonėms būdingas "socialinis aklumas" - bendraudami su kitais žmonėmis jie nejaučia ribų. Jie nesupranta užuominų, intonacijų, kūno kalbos ir kitų neverbalinių bendravimo būdų. Jie nuolat įžeidinėja aplinkinius, patys to nepastebėdami. Taip yra todėl, kad tam tikra jų smegenų dalis, atsakinga už šiuos dalykus, yra pažeista.

Kaip tai provokuoja internetas?

Internete "gyvenantys" žmonės nebūtinai turi Aspergerio sindromą, tačiau geba profesionaliai jį imituoti, įvaldydami sutrikimus, būdingus sergantiesiems - jie nelaiko pašnekovo gyvu žmogumi ir tieisog bendrauja su monitoriaus ekrane mirgančiomis frazėmis.