Skausmo suvokimas – mūsų galvose

Kaip nutinka, kad kai kuriems žmonės nuskausminamųjų reikia jau vien tam, kad jie galėtų pasėdėti stomatologo kėdėje, o kiti tuo tarpu su lūžusia koja dar gali nužingsniuoti nemažai kilometrų nejausdami jokio skausmo? Sidnėjaus universiteto profesorius Lorimeris Moseley ilgai tyrinėjo, kaip žmogaus organizmas reaguoja į skausmą, kaip jį suvokia ir priima. Išvados, kurias jis padarė - ne naujos, bet vertos dėmesio.

„Mūsų smegenys gali daugybę nuostabių dalykų priklausomai nuo suvokimo, kaip jaučiamės ir pavojaus, kuris gali ištikti mūsų organizmą, - sakė mokslininkas. - Kuo daugiau sužinome apie skausmą tuo akivaizdžiau, kad tam tikri sužalojimai nėra nei būtini, nei pakankami, kad būtų sukeltas skausmas."

Paskutiniame savo su kolegomis atliktame tyrime L. Moseley teigia, kad sutrenktos ir skaudančios galūnės dydis gali nulemti, kokio intensyvumo skausmą žmogus pajus.

Tyrimo metu dešimt žmonių su skaudančiomis rankomis turėjo galimybę pažvelgti į sužeistą galūnę per stiklą, kuris vaizdą arba padidindavo, arba sumažindavo. Jei galūnė vizualiai atrodydavusi didesnė, nei buvo iš tiesų, paciento skausmo suvokimas būdavo perdėtas. Jei rankos sutrenkimas vizualiai atrodė mažesnis, žmonės teigdavo, kad jiems skauda labai nestipriai.

Tai, mokslininkų teigimu, tik dar kartą patvirtina, kad smegenys visų pirme reaguoja į informaciją iš išorės ir veikia pagal ją.

Taigi, kai kitą kartą susitrenksite, neskubėkite bėgti prie veidrodžio ir apžiūrinėti sužeidimo. Mažiausiai skausmingas sprendimas, regis, būtų kurį laiką apskritai pamiršti apie susitrenkimą.