Meilės panacėja

Žvalgantis sparnuotų frazių - negalėtum ir negali neužkliūti už šios: be meilės nėra gyvenimo. Ir iš tiesų - kaip besuprastume šiuos žodžius, žinant jų daugiaprasmiškumą, viena aišku - meilė pagrindinis variklis, gimdantis ir užvedantis naujai atėjusius gyvenimus bei duodantis paskatą atrasti prasmę ir gyvybės tikslingumą, jei apgaubiame vienas kitą dėmesiu ir šiluma.

Daugybė jausmų nusipelno ne ką mažesnio dėmesio nei meilė, tačiau kodėl būtent ji yra laikoma pagrindiniu viską sujungiančiu elementu bei svarbiausia dovana, kurią mes galime duoti bei gauti iš kitų savuose gyvenimuose? Juk tikroji meilė yra nei perkama, nei parduodama - skirtingai nei tarkim politiniai įsitikinimai ar pan. Ji kantri, atvira ir sujungianti. Taip pat kuo daugiau ją skleisime patys, tuo daugiau jos sulauksime ir iš kitų.

Meilę galime suvokti įvairiai ir ji gali būti suprantama nuo tarpasmeninio santykio iki visatos pagrindinio statybinio elemento. Tačiau patys nustebtume sužinoję kaip esame sunaikinę pirmapradę meilės esmę savo kalboje vartodami jai nusakyti visiškai priešingus jausmus ar emocijas nei turėtume įvardinti šiuo žodžiu. Mūsų laikais meilė tapo pernelyg sudaiktinta ir dėl to dažnai yra nuvertinama.

Kodėl taip nutiko? Visų pirmiausiai kaltas nuolatinis žmogaus noras viską užvaldyti arba kitaip sakant sužmoginti, t.y. pritaikyti sau taip, jog visą tai galima būtų vartoti arba suprasti pagal savo juslumo bei racionaliojo suvokimo duotąsias ribines galimybes. Tačiau akivaizdu, jog toks pasirinktas būdas yra netgi labai žalingas. Bet, tiesą pasakius, mažai kas yra išvengęs šio sužmoginimo - pradedant gyvūnais pasakose, spektakliuose ar filmuose prabylančius žmonių balsais bei turinčius visas žmonėms būdingas savybes iki negyvajam pasauliui priklausančių objektų ar net jausmų ir emocijų. Meilė neišvengė to paties likimo. Visaapimantis bei išlaisvinantis jausmas virto savininkiškumo bei komercializacijos sinonimu, o misticistiniai romantizmo įvaizdžiai - trivialumo bei seilėto sentimentalumo atitikmenimis - parodija to, kas iš tiesų yra. Meilė tapo įkaite suvešėjus abejingumui ir profaniškam paviršutiniškumui.

Šiais laikais tai itin opi problema, kadangi šis jausmas įgavo pernelyg fiziškai išreikštą veidą, kurį lengva parduoti bei iš jo daryti pinigus. Prie to, žinoma, labai prisidėjo erotika bei pornografija pateikianti moteris kaip tiesiog sekso objektus, skirtus susižadinti bei taip pat sekso revoliucija dar hipių laikais nuvilnijusi per vakarų pasaulį, kadangi ėmė šventą ir intymų dviejų žmonių meilės aktą rodyti kaip daiktą, kuriame taip pat, rodos, dalyvavo ne žmonės, o objektai - tie patys daiktai atliekantys tik vieną jiems priskirtą funkciją be jokios jausminės dalies. Meilės šventės ir paradai su stilizuotais širdžių - meilės simbolio įvaizdžiais taip pat davė savo toną. Blogiausia, kad tai atėjo ir į kasdienį gyvenimą, kur frazė „jei nesielgi taip kaip aš tau sakau/tavęs prašau, vadinasi manęs nemyli" tapo įprasta ir dažna mūsų bendravime. Reikalavimai bei kito žmogaus pririšimas prie savęs bei partnerio sudaiktinimas niekada neatitiks tikrosios meilės esmės - duoti šilumą ir gėrį kitiems, o ne savanaudiškai visu tuo naudotis, nes tai jausmas nukreiptas kitų link. Širdys negali susiliesti, jei meilė ne duoda, o ima, t.y. atlieka veiksmą nukreiptą savo pusėn, nes juk džiaugtis savais laimėjimais ir sėkmėmis galima tik dalinantis tuo su kitais ir tai daryti tik esant lygiaverčiam santykiui. Meilėje nėra viršesnių ar esančių žemiau - meilė yra lygybės ženklas. Norėdami būti pripažinti ir įvertinti patys turime nepamiršti tuo pat dėmesiu atsilyginti ir kitiems. Ir iš tiesų be meilės bet kokie pasiekimai ima atrodyti beprasmiai, nes be jos mes negalime visiškai atsiverti laimei, tuštuma neužsipildo daiktais, tikrajai pilnatvei reikia kito žmogaus ir iš jo sklindančio gilaus jausmo. Ji taipogi ir pats geriausias vaistas nuo vienišumo ir uždarumo. Meilės stoka ir įgalina blogio atsiradimą, kas savo ruožtu gimdo neapykantą, karus ir prievartą.

Bet pats svarbiausias dalykas yra tai, jog kad ir kaip mes desperatiškai besistengtume - meilės niekada negalėsime nuneigti ar ją nustumti kaip saulę į šešėlį, kad ir kaip kai kam to norėtųsi. Tamsa, kad ir kokia ji kartais atrodytų neperregima ir smaugianti nėra persmelkusi nė vieno iš mūsų taip negrįžtamai, jog vieną dieną nutilus aplinkinio pasaulio triukšmui neišgristume kito žmogaus širdies plakimo, kuris skambėtų garsiau už bet kokius kitus garsus nustelbdamas juos savimi ir tai pagaliau pažadintų mus iš sąstingio, sąstingio, kuris mus varžo savomis dogmomis ir pačių sugalvotomis taisyklėmis. Trumparegiška ne tikėti meile, o ją laikyti silpnumo ženklu - juk tik tas kuris nemyli ir yra nemylimas yra pats pažeidžiamiausias ir labiausiai silpnas.

Pabaigai derėtų pasakyti, jog tarp mūsų, deja, nėra tokių, kurie galėtų išgelbėti pasaulį, bet tą tikrai galėtų padaryti meilė - tikra, nesuvaidinta ir jaudinančiai intymi. Juk ji mus tokius atveda ir išsiveda iš šio pasaulio...