Priedais "praturtinta" aukščiausia rūšis

Lietuviams vis labiau „skauda", kad valgo gausiai maisto priedais prikimštą maistą. Visuomenėje kilęs didžiulis nepasitikėjimas gamintojais, pamažu verčia juos persiorientuoti - jie dabar kaip įmanydami demonstruoja, kad sugeba pagaminti gaminį be kai kurių maisto priedų.

Žinoma, sunkiai besiverčiančiam pirkėjui šiuo metu mažiausiai rūpi maisto gaminių sudėtis - kiek juose sintetinių maisto priedų, mėsos pakaitalų, ar krakmolo, - svarbu, kad tik būtų kuo pigesni. Ir kuo skurdesnė šalis - tuo daugiau maisto priedų jos produktuose. Tačiau kodėl nebeliko pasirinkimo? Net ir „aukščiausios kokybės" lietuviškuose mėsos gaminiuose galima rasti skonio stipriklių, dažiklių, ir konservantų! Paprastai, maisto priedai visame pasaulyje yra naudojami „ekonominės klasės" produktų gamyboje, o ne aukščiausios kokybės gaminiuose. Kokia ji „aukščiausia rūšis", jei yra padažyta ir įdaryta skonio ir kvapo stiprikliais?

Ką mums reiškia aukšta produkcijos kokybė?

Vartotojui „aukščiausia rūšis" yra nepriekaištingos išskirtinės kokybės gaminys - tai, ką Lietuvoje turime geriausio!

Jei pažvelgtume į specialius reikalavimus mėsos gaminiams, juose rašoma, kad aukščiausios rūšies mėsos gaminiai turi būti gaminami tik iš mėsos, nenaudojant augalinės ar gyvūninės kilmės mėsos pakaitalų, maisto užpildų bei mechaniškai atskirtos mėsos. Mūsų pačių susikurtame nacionaliniame standarte (LST 1919:2003 ) daug kalbama apie riebalų, baltymų, drėgmės, mėsos pakaitalų, užpildų kiekius, tačiau visiškai nieko nerašoma apie saugą - maisto priedų vartojimą.

Nuo 2004-ųjų balandžio 1 d., kai šis standartas įsigaliojo ir tapo privalomas, praėjo jau 6-eri metai, o visuomenės susidomėjimas maisto ir sveikatos ryšiu nuolat didėjo, tapome reiklesni. Šiandien vartotojas nori būti garantuotas, jog rinkdamasis ir brangiau mokėdamas už aukštesnės kokybės pirkinį, gaus iš tiesų kokybiškesnį produktą.

Išskirtinė kokybė

Prieš keletą metų Lietuvoje buvo sukurta Išskirtinės kokybės produktų (IKP) sistema. Perdirbant išskirtinės kokybės produktus, taikomi maistingumą išsaugantys perdirbimo būdai, nenaudojami sintetiniai maisto priedai (konservantai, saldikliai, aromato ir skonio stiprikliai, dažikliai). Šiuos produktus galime atpažinti, nes jie ženklinami specialiu ženklu - „Kokybė". Tačiau išskirtinės kokybės produktų gamintojų negausu: mėsiniai viščiukai - 1 gamintojas, morkos ir burokėliai - 1 augintojas; medus - 11. Nors ir gaunanti finansinę paramą, programa vis nesįsibėgėja ir šie keli sertifikuoti išskirtinės kokybės produktai tikrai nepatenkina vartotojo poreikių.

Ar įmanoma bent jau „aukščiausią rūšį" apsaugoti nuo maisto priedų?

Kreipiamės į Lietuvos standartizacijos departamentą prie LR Aplinkos ministerijos ir paprašė technikos komiteto narių, kompetetingų specialistų nuomonės - ar „Aukščiausios rūšies" mėsos produktai neturėtų būti maksimaliai apsaugoti nuo maisto priedų, ypač tokių, kuriuos pastaruoju metu medikai vis dažniau linksniuoja kaip vengtinus: dažiklių, skonio stipriklių?

Sulaukėme Standartizacijos departamento direktoriaus Brunono Šičkaus paaiškinimo, jog priedų vartojimo tikslingumą lemia gamybos technologijos, vartotojų poreikiai ir rinkos tendencijos ir priminimo, jog gaminant mėsos gaminius gali būti naudojami tik tokie maisto priedai, kurie leidžiami pagal galiojančius teisės aktus.

Kaip visada: jei nedraudžiama, vadinasi - leidžiama, o kai leidžiama - užsidega žalia šviesa gaminio savikainos mažinimui ir pelno didinimui. Ir vis dėlto, leidžiama - nėra privaloma, tad daugelio naudojamų maisto priedų „aukščiausios rūšies" gaminiuose technologinis poreikis tikrai galėtų būti patenkintas kitomis ekonomiškai ir techniškai įvykdytomis priemonėmis.

Maistas neturi „nekenkti"

Kai imdavome diskusijose apie maisto kokybę kalbėti apie iniciatyvą bent jau „Aukščiausios rūšies" mėsos produktus apsaugoti nuo maisto priedų, iškart susidurdavome su „atmetimo" reakcija: „priedų kiekis maiste leidžiamas naudoti toks, koks nekenkia sveikatai, jų reglamentavimas yra vieningas visoje Europos Sąjungoje, veikiant vieningai rinkai ir esant laisvam prekių judėjimui, maisto priedų draudimai atskirose valstybėse narėse negalimi".

Kitaip tariant - "dosis sola facit venenum" (viskas priklauso nuo dozės). Sukuriamos leistinos nedidelės net ir kenksmingiausių medžiagų normos tampa „nekenksmingomis". Tuo grindžiama visa cheminių medžiagų reguliavimo sistema. Bet ar maistas, o ypač - aukščiausios rūšies, - turi tik „nekenkti"?

ŽŪM atsakymas

Juk nacionalinius kokybės ir saugos reikalavimus būtent „aukščiausios rūšies" mėsos gaminiams (ne maisto priedų vartojimą apskritai visuose mėsos gaminiuose, o tik „aukščiausios rūšies"!) nusistato pati Lietuva standartu LST „Mėsos gaminiai". Šis standartas privalomas visiems Lietuvos gamintojams ir skiriasi nuo kitų šalių reikalavimų mėsos gaminiams. Tokių standartų neturi Latvija, Lenkija, Estija, Airija ir kt. šalys, tačiau Austrija ir Vokietija turi netgi griežtesnius.

Vienas nacionalinės standartizacijos principų - visuomenės poreikių tenkinimas. Seimo narė A.Zuokienė Sveikatos apsaugos ministerijai pateikė siūlymą - iš naujo įvertinti ir reglamentuoti maisto priedų naudojimą „Aukščiausios kokybės" gaminiuose, nustatant mažesnius maisto priedų kiekius juose, o geriausia - iš viso nerekomenduoti naudoti sintetinių maisto priedų (konservantų, saldiklių, aromato ir skonio stipriklių, dažiklių) „aukščiausios kokybės" produktų gamyboje, siekiant pagerinti „aukščiausios rūšies" mėsos produktų kokybę ir suteikti vartotojui galimybę pasirinkti, kad ir brangesnius, bet iš tiesų aukščiausios rūšies reikalavimus atitinkančius mėsos gaminius.

Lietuviška „aukščiausia rūšis"

Vos keletas gaminių lentelėje - ar tikrai „aukščiausia rūšis" atspindi tai, ką turime geriausio, tinkamiausio reprezentuoti lietuvišką prekę? O taip nesinorėtų nusivertinti...

Ar žinote, kad...

Mėsos gaminiai, kurių pavadinimuose yra žodžiai: „lietuviškas“, „auksinis“, „puikus“, „delikatesinis“, „ekstra“, „prima“ ar „liuks“ privalo atitikti tik aukščiausiai rūšiai keliamus reikalavimus.