Sveikatingumo mėnuo – ištisus metus

Nė dienos be sporto nepraleidžiantys Rasa ir Saulius Ališauskai stebisi: kam šovė mintis vasarį Lietuvoje paskelbti sveikatingumo mėnesiu? "Išvarykite niekada aktyviai nesportavusį žmogų į lauką bėgti kroso. Taigi iš karto susirgs", - svarstė sutuoktiniai, kuriems visi dvylika mėnesių yra sveikatingumo. Ir ne tik jiems, bet ir jų atžaloms: trylikamečiui Jonui ir šešiametei Gabijai bei dideliam būriui šeimos draugų.

Šluosto nosis profesionalams

Vasarą - dviračiai, baidarės, riedučiai, futbolas, tinklinis. Žiemą - slidės, pačiūžos, sporto klubas. Visais metų laikais - krosas, įvairios varžybos. Tai ne profesionalių sportininkų, o paprastos šeimos kasdienybė.

Kai susitikome pokalbio, Ališauskai vėl tepė slides - ruošėsi kelionei į Estiją, į Tartu slidinėjimo maratoną. Prieš akis - 63 km ilgio trasa.

"Su žmona bandysime ją įveikti per penkias valandas, nes šįkart nesame itin gerai pasiruošę", - kuklinosi 35 metų dviračių mechanikas Saulius, ne vienose varžybose nuskynęs prizines vietas.

Medalius savo amžiaus grupėje renka ir Ališauskų sūnus Jonas. Berniukas jau ketverius metus nesiskiria su irklais - visa galva "paniręs" į baidarių sportą.

Tačiau bene daugiausia diplomų už sportinius laimėjimus yra surinkusi Rasa. "Sporto pasaulyje moterys vis dėlto nėra tokios aktyvios kaip vyrai. Varžybose jų dalyvauja palyginti nedaug. Kur kas mažesnė konkurencija, tad ir tuos diplomus lengviau skinti", - ranka numojo 32 metų moteris, vadovaujanti vienam sostinės sporto klubų.

Ar sutuoktiniams niekada nebuvo kilę minčių pasukti profesionalių sportininkų keliu? "O kam? - klausimu klausimą atrėmė Saulius. - Ir taip tarp profesionalų neblogai atrodome. O sportas mums - tiesiog gyvenimo būdas."

"Ar visai suvaikėjote?"

"Kai ėmiau Saulių į vyrus, jis svėrė 120 kg, o dabar - 90. Skirtumas akivaizdus", - šyptelėjo Rasa. Ir nors vaikystėje S.Ališauskas sportavo gana aktyviai, ilgainiui treniruotes apleido. Štai tada ir pradėjo kauptis tie nelemti kilogramai.

"Kad reikia pradėti judėti, suvokėme gimus Jonui. Tiesiog prastai jaučiausi - sėdėti namuose tapo slogu. Nenorėjome pasiduoti šeimyninei rutinai: darbas, namai, televizorius, puodai. Nusprendėme - reikia kažko griebtis, - pasakojo R.Ališauskienė. - Paraginau: eime, Sauliau, į mokyklos stadioną pabėgioti. Apsukome vieną ratą ir pritrūkome oro... Štai tokia tada buvo mūsų sportinė forma."

Netrukus Ališauskai įsigijo dviračius ir pradėjo jais važinėti į darbą, į miesto gatves išriedėdavo ir vakarais. Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje tai buvo neregėtas dalykas. "Draugai vis pašiepdavo: jums visai ku-ku, ar visai suvaikėjote, kad su tais dviračiai duodatės? - prisiminęs praeitį šyptelėjo Saulius. - Tais laikais minti dviratį buvo nemadinga. Jais važinėdavo tik kaimo žmonės ir vaikai. Tačiau praėjo metai, kiti, ir visi aplinkui mus ant dviračių persėdo. O mes tiesiog buvome vieni pirmųjų, kurie pajuto permainų alkį."

Šeimos aistra

Minti pedalus taip ir liko vienas maloniausių šeimos užsiėmimų. Vasaros vakarais po darbų Ališauskai dažnai dviračiu lekia iš Vilniaus į Trakus nusimaudyti ežeruose. 26 km atstumą įveikia per 40 minučių, taigi vidutinis greitis - apie 30 km/val.

O kaip tokį tempą atlaiko šešiametė Gabija? Mergaitė mina vadinamąjį treilerį - tai dviratis be priekinio rato, kuris standžia vilktimi kabinamas prie tėčio dviratės transporto priemonės.

Ar šį Gabijos vienaratį galima pavadinti savotišku vežimėliu? "Neįžeidinėkite vaikų, - atrėmė Saulius. - Treileris turi pavaras, todėl Gabija mina kaip pilnateisis dviratininkas. Beje, taip dviese važiuodami lenkiame kitus dviratininkus."

Praėjusią vasarą visa šeima dviračiais įveikė 50 km atstumą, skiriantį Klaipėdą ir Nidą. "Aš net nepavargau", - kelionę trumpai pakomentavo Gabija, kuriai tąkart tebuvo penkeri. O per šešerių metų gimtadienį tėvai mergaitei padovanojo tikrą dviratį - dabar ji mins kaip didelė.

Paties Sauliaus, kaip dviratininko, sąskaitoje - kur kas ilgesni atstumai nei 50 km. "Buvo mano 33-iasis gimtadienis, - pasakojo vyras. - Su draugais nusprendėme, kad reikia iš Vilniaus nuvykti į Šventąją. Moteriškės - automobiliu, o vyrukai - dviračiais. 350 km ir 11 valandų mynimo."

Sauliaus 30-metį šeima taip pat sutiko sportiškai. Sukvietė pusšimtį draugų ir surengė bėgimo bei dviračių varžybas. Vėliau įvyko apdovanojimo ceremonija - gimtadienio dalyviai išsidalijo taures. Viskas kaip pačiose tikriausiose varžybose.

Kur rytoj lekiame?

Kuo žavus toks sportiškas gyvenimo būdas? "Gal mes tik taip pailsime? - svarstė S.Ališauskas. - Plušam plušam visą savaitę ir svajojam, kaip savaitgalį ilsėsimės, miegosime iki soties. Tačiau ateina penktadienio vakaras, o galvoje jau kirba mintis - na, kur rytoj lekiame? Organizuojame slidžių ar dviračių žygį, plaukiame baidarėmis, dalyvaujame kokiose nors varžybose?"

"O aš tampu tokia gera, kai išsibėgioju, - prisipažino Rasa. - Atsipalaiduoju ir viską užmirštu. Tai nėra pabėgimas nuo problemų - tiesiog poilsis nuo jų."

Ališauskai juokauja, kad kai kiti žmonės savaitgalius leidžia prie televizoriaus, jų šeimos "televizorius" - sportas. O labiausiai sutuoktinius džiugina tai, kad prie jų prisijungia vis daugiau bendraminčių.

"Žmonės pagaliau suprato, kad didžiausias jų turtas - ne piniginė, o sveikata. Draugų, propaguojančių mums priimtiną gyvenimo būdą, tikrai netrūksta. Ir vis naujų žmonių prisijungia, netgi tokių, kurie apie tai anksčiau nė negalvojo. Mato, kaip mes linksmai gyvename, "kaifuojame", ir nori patirti tą patį", - šypsojosi Saulius.

"Ir mato, jog taip linksmai gyventi maži vaikai visai netrukdo, - vyrui antrino Rasa. - Mes aktyvūs ir mūsų vaikai tokie patys. Stotis ant slidžių ar minti pedalus jų raginti nereikia, todėl beveik visada esame kartu. Kodėl sportui neabejingi ir vaikai? Nieko specialiai nedarome - viskas išeina savaime. Na, nebent jų aistrą dar labiau pakurstome nupirkdami geresnį dviratį ar patogesnę sportinę aprangą."

Dviračiu per Afrikos smėlynus

Prieš pustrečių metų S.Ališauskas metė sau tokį iššūkį, kokio neįmanoma pamiršti visą gyvenimą - dviračiu įveikti Paryžiaus-Dakaro lenktynių trasą.

Lietuvis su latviu Robertu Draugu važiavo kaip viena "Hawaii Express" komanda. Latvis dviratį mynė Europoje, o Sauliui teko sunkesnis lenktynių etapas - Afrika. Čia jis praleido pusantro mėnesio ir dviračiu sukorė 4500 km. Beje, iš trisdešimties varžybas pradėjusių dviratininkų tikslą pasiekė vos dvylika, o lietuvio ir latvio duetas užėmė ketvirtą vietą.

"Lenktynių trasą Paryžius-Dakaras įveikti man padėjo prie dviračio priklijuota šeimos nuotrauka. Kai jėgos važiuojant per karštį ir smėlio pūgas visai apleisdavo, pažvelgęs į ją vėl galėdavau judėti į priekį", - yra sakęs S.Ališauskas.

Kokius dar iššūkius Saulius ir jo šeima planuoja ateityje? "Nieko neplanuojame, tie iššūkiai patys ateina. O mūsų užduotis - palaikyti gerą sportinę formą", - atsakė vyras ir pusę lūpų užsiminė apie ateinančios vasaros planus dviračiais įveikti Alpes - palikti automobilį ir keliauti nuo vienos kalnų trobelės iki kitos.