Ką vartotojas turėtų žinoti apie apgyvendinimo paslaugų saugą?

Įsibėgėjant vasarai, kiekvienas pradedame planuoti savo atostogas. Žmonės, išvarginti kasdieninio miestų šurmulio, vis dažniau naudojasi kaimo turizmo sodybų teikiamomis paslaugomis. Prie poilsiautojų poreikių ir kintančių reikalavimų teikiamoms paslaugoms kaskart vis naujai prisitaiko ir sodybų savininkai. Didžioji jų dalis dabar jau neapsiriboja vien patalpų apgyvendinimui ar pirčių nuoma, o siūlo jau viešbučiams tinkantį servisą su maitinimu ir kitais malonumais. Visuomenės sveikatos centro specialistai įspėja, kad nevertėtų aklai pasitikėti internetine apgyvendinimo paslaugų reklama, o prieš perkant paslaugą iš patikimų šaltinių gauti informacijos apie paslaugos teikėją. Tai galėtų būti draugų ar pažįstamų rekomendacijos ar papraščiausiai situaciją įvertinti nuvykus į vietą.

Kokios yra vartotojo teisės?

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vartotojų teisių gynimo įstatymu (Žin., 1994, Nr. 94-1833; 2007, Nr. 12-488), vartotojas turi išimtinę teisę gauti tik kokybišką ir saugią paslaugą. Gerėjant gyvenimo kokybei, kartu didėja ir reikalavimai, keliami paslaugų ir produktų kokybei, todėl natūralu, kad paslaugos teikėjas yra suinteresuotas tai užtikrinti. Sakoma, kad informacija apie suteiktą nesaugią paslaugą paplinta kur kas greičiau ir plačiau nei informacija apie saugias ir kokybiškas paslaugas. Todėl kyla klausimas - kokios turi būti sąlygos ir kokia paslaugų teikėjo veikla, kad kaimo turizmo sodyboje paslauga būtų saugi.

Bloga kokybė kainuoja daug, nes prarandamas paslaugos vartotojas. Vartotojai reikalauja, jog paslauga ar produktas, už kurią jie moka, atitiktų jų lūkesčius ir būtų atliekami taip, kaip numatyta teisės aktuose. Pagal Produktų saugos įstatymą (Žin., 1999, Nr. 52-1673; 2001, Nr. 64-2324), saugi paslauga - tokia paslauga, kuri teikiama pagal numatytas sąlygas ir nepažeidžiant teisės aktuose paslaugai nustatytų saugos reikalavimų, jos teikimo metu ar po to nekelia jokios grėsmės vartotojų gyvybei ir sveikatai arba kelia ne didesnę grėsmę negu ta, kuri teisės aktuose nustatoma kaip leistina. Vadovaujantis šiuo apibrėžimu, kaimo turizmo paslaugų teikėjas turi žinoti visus teisės aktus, kurie reglamentuoja jo teikiamą paslaugą, nes tik žinodamas reikalavimus, jis gali sudaryti sąlygas ir organizuoti savo veiklą taip, kad paslauga nesukeltų grėsmės vartotojo sveikatai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymu (Žin., 2002, Nr. 56-2225; 2007, Nr. 64-2455; 2010, Nr. 57-2809), leidimai - higienos pasai būtini apgyvendinimo paslaugų veiklai (viešbučių, motelių, svečių namų, kurortų, sanatorijų, kurortų - reabilitacijos centrų, kempingų, turizmo centrų, poilsio namų, jaunimo nakvynės namų veiklai). Tačiau privalu žinoti, kad Lietuvos higienos norma HN 118:2011 „Apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimai" (Žin., 2011, Nr. 16-773) taikoma visoms apgyvendinimo paslaugoms, taip pat ir toms, kurioms nereikia leidimo-higienos paso, tokioms kaip kaimo turizmo sodybų paslaugoms.

2010 m. visuomenės sveikatos specialistai kontrolės metu išsiaiškino jog 5 iš 6 patikrintų Kaišiadorių rajone apgyvendinimo paslaugas teikiančių objektų savininkų nebuvo susipažinę su minėta apgyvendinimo paslaugų higieną reglamentuojančia higienos norma.

Be to, kaimo turizmo paslaugai yra taikoma ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos „Prievolių teisė" nuostatos, nes prievolė atsiranda iš sandorio, t. y. paslaugos gavėjas perka paslaugą iš paslaugos teikėjo. Pagal šį kodeksą, paslaugos teikėjas gali pats teikti visas sutartyje numatytas paslaugas, bet gali pasitelkti ir trečiuosius asmenis. Tačiau ir šiuo atveju už tinkamą sutarties su klientu vykdymą atsako paslaugų teikėjas, todėl paslaugos gavėjas neturėtų pamiršti pasirašyti minėtą sutartį ir su paslaugos teikėju aptarti visas sandorio sąlygas.

Vadovaujantis Lietuvos Produktų saugos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 52-1673; 2001, Nr. 64-2324) 10 straipsnio 3 punkto reikalavimais paslaugos teikėjas turi žinoti apie galimą su paslauga susijusią riziką vartotojui. O vadovaudamasis šio straipsnio 2 punkto reikalavimais vartotojui turi būti suteikta informacija apie siūlomą paslaugą tokiu būdu, kad vartotojas galėtų įvertinti su paslauga susijusią riziką per visą nurodytą, įprastą ar numatomą vartojimo laiką. Tai galėtų būti aprašyta bendros apgyvendinimo paslaugų teikėjo parengtose vidaus tvarkos taisyklėse, kurios turi būti pateiktos gerai paslaugų vartotojui matomoje apgyvendinimo paslaugų teikimo vietoje.

Apie nesaugią paslaugą turi būti informuojama

Paslaugos teikėjas, sužinojęs apie galimą riziką vartotojui, turėtų nelaukti kol vartojas pats pradės reikšti nepasitenkinimą ir skųstis paslaugos kokybe bei sauga, o nedelsiant imtis tinkamų veiksmų rizikai pašalinti. Sužinojęs, kad suteikta paslauga yra pavojinga, turi nedelsdamas nutraukti paslaugos teikimą ir informuoti vartotoją, Nacionalinę vartotojų teisių apsaugos tarybą bei atitinkamos srities kontrolės instituciją.

Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - Tarnybos) ir jai pavaldžių teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų 2010 m. vykdytos tiesioginės valstybinės kirpyklų, kosmetikos, tatuiruočių kabinetų, grožio salonų, soliariumų, baseinų, skalbyklų, pirčių, saunų, sporto klubų, apgyvendinimo paslaugų saugos kontrolės ataskaitos analizėje matyti, kad 2010 m. buvo gauti 58 skundai, iš kurių 33 buvo pagrįsti (57 proc. visų skundų).

Vartotojų nepasitenkinimas apgyvendinimo paslaugomis sudarė 15,5 proc. visų gautų skundų. Dažniausiai vartotojai skundėsi dėl netinkamos patalpų ir įrangos priežiūros, tai sudarė 33,7 proc. visų skundų, o dėl netinkamo patalpų įrengimo - 19,4 proc. visų skundų. Tarnybos duomenimis, vykdant visuomenės sveikatos saugos kontrolę pagal vartotojų skundus, už nustatytus teisės aktų pažeidimus buvo taikytos 29 administracinės nuobaudos (3,4 proc. visų taikytų nuobaudų).

Vartotojui pastebėjus, kad paslauga teikiama nesaugiai, jos reikėtų nedelsiant atsisakyti, o apie higienos normos pažeidimus raštu informuoti Tarnybą ar jai pavaldų teritorinį visuomenės sveikatos priežiūros centrą nurodant savo vardą, pavardę bei kontaktinius duomenis ir raštu išdėstyti nepasitenkinimo paslauga esmę.

Tvarkinga kaimo turizmo sodybos teritorija

Vartotojai patys turėtų atidžiau rinktis apgyvendinimo paslaugų teikėjus ir įsitikinti, kad vieta, kurioje numatoma teikti apgyvendinimo ar kitas paslaugas, yra tvarkinga, racionaliai įrengta, patraukli, įrenginiai bei kitokios priemonės pramogoms ir poilsiui organizuoti yra techniškai tvarkingi.

Teritorijoje turėtų būti numatyta gyvenamoji, ūkinė, aktyvaus ir pasyvaus poilsio dalys. Gyvenamųjų pastatų dalis turėtų būti bent iš dalies atskirta nuo ūkinės ir poilsio dalių. Teritorija paprastai apželdinama, todėl reikėtų pasiteirauti, ar joje nėra alergiją sukeliančių augalų. Pastaruoju metu, tai gana svarbi sąlyga, nes alergiškų žmonių kas metai daugėja.

Jeigu yra numatyta teritorija palapinėms, laikiniems ar mobiliesiems nameliams ir kitiems laikiniems statiniams statyti, ji turi būti saugiai įrengta ir paženklinta, sudarytos sąlygos higienos bei maitinimo poreikiams tenkinti bei aktyviam poilsiui organizuoti. Aikšteles reikia išdėstyti taip, kad į jas būtų galima laisvai patekti ir privažiuoti netrukdant kitiems.

Tinkamas atliekų tvarkymas ir kenkėjų kontrolė

Beveik visa žmogaus veikla yra susijusi su atliekomis. Daugelis atliekų nėra pavojingos sveikatai, bet tinkamas jų tvarkymas sumažina arba padeda išvengti galimo pavojaus. Atliekų skleidžiami kvapai patys savaime nėra kenksmingi, tačiau nemalonus kvapas apsunkina pastangas padaryti sodybą estetišką, jaukią. Triukšmas, susijęs su atliekų tvarkymu-dar vienas veiksnys, nuo kurio priklauso žmonių sveikata. Įrengiant sodybą, reikėtų laikytis praktikos patvirtintų ir valstybės institucijų įteisintų minimalių atstumų nuo gyvenamųjų namų iki potencialių teršėjų. Be to atliekos pritraukia parazitus ir vabzdžius, kurie perneša ligas ir sukelia realią grėsmę žmogaus organizmui.

Maisto produktų kenkėjų naikinimas gali sumažinti maisto nuostolius, taip pat užkirsti kelią infekcinių ligų plitimui. Graužikų, vabzdžių ir kitų kenkėjų bei ligų šaltinių naikinimas apsaugo žmonių sveikatą nuo tokių ligų, kaip salmoneliozė, pasiutligė, encefalitas, Laimo liga, histoplazmozė, trichineliozė, pseudotuberkuliozė, taip pat ir nuo alerginių sveikatos sutrikimų. Žmonių vartojami maisto produktai turėtų būti išmetami, jei paaiškėtų, kad jie galėjo būti užteršti graužikų šlapimu ar išmatomis.

Vienodos svarbos, bet sunkiau įvertinamas, yra kenkėjų naikinimo poveikis žmonių gyvenimo kokybei. Nuo 2006 metų įsigaliojo nauja kenkėjų kontrolės sritį reglamentuojanti Lietuvos higienos norma HN 90:2011 „Dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos bendrieji saugos reikalavimai" (Žin., 2011, Nr. 45-2113). Remiantis šia higienos norma, kenkėjų kontrolė arba privalomasis profilaktinis aplinkos nukenksminimas turi būti atliekamas visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose nepriklausomai nuo jų pavaldumo ir nuosavybės formos. Kenkėjų kontrolę gali atlikti juridiniai ir fiziniai asmenys ar juridinio asmens teisių neturinčios įmonės Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka gavę šiai veiklai licenciją. Eksploatuojančių objektų administracijos savo objektuose privalo laiku organizuoti kenkėjų naikinimą sudarant sutartis arba pateikiant vienkartines paraiškas specializuotoms įmonėms.

Saugus poilsis pirtyje

Beveik visose kaimo turizmo paslaugas teikiančiose sodybose yra teikiamos pirties paslaugos. Į pirtį dažniausiai einama grūdinimosi, poilsio ir/ar termoreguliacijos mechanizmo treniravimo tikslais. Pėrimosi ar kaitinimosi patalpoje smarkiai pakeliama oro temperatūra pilant vandenį ant įkaitusių krosnies akmenų ar vien juos kaitinant. Tokioje temperatūroje daug kraujo suplūsta į odą, prasideda gausus prakaitavimas. Karštoje patalpoje susidaro papildomas ir gana didelis krūvis kraujo apytakai, padažnėja kvėpavimas ir pulsas (iki 120 kartų per minutę), oda darosi hipertermiška.

Norint mėgautis pirties teikiama nauda, reikia žinoti, kaip ją įrengti. Kaimo turizmo sodybose, pirtys turi būti įrengiamos vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 39:2005 „Pirtys: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai" (Žin., 2005, Nr. 93-3483).

Tinkamas patalpų mikroklimatas

Nustatyta, kad vienas svarbiausių kokybės rodiklių yra oro kiekis gyvenamoje patalpoje, tenkantis kiekvienam gyventojui. Dėl žmogaus veiklos gyvenamosiose patalpose sumažėja deguonies ir pagausėja anglies dioksido. Jeigu atmosferos ore yra apie 21 proc. deguonies, tai iškvėptame ore - 16,4 proc., o anglies dioksido atitinkamai 0,04 proc. ir 4,4 proc. Patalpoje anglies dioksido padaugėja nuo 0,04 proc. iki 0,7 proc. (leidžiamas kiekis) ir daugiau. Kadangi yra siekiama sudaryti kuo palankiasnes sąlygas verslui, higienos normoje HN 118: 2011 „Apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimai" atsisakyta kai kurių reikalavimų, tiesiogiai nesusijusių su žmonių sveikatos sauga. Nereglamentuojamas kambarių ir kitų patalpų, teritorijos plotas.Todėl vartotojas pats turi įvertinti, ar tenkina jį siūlomas kambario plotas ir įrengtos vėdinimo bei oro kondicionavimo sistemos.

Tačiau gyvenamajai patalpai keliami daug didesni reikalavimai. Pagal Lietuvos higienos normą HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas" (Žin., 2009, Nr. 159-7219), šaltuoju metų laikotarpiu oro temperatūra gyvenamojoje ir viešojo naudojimo patalpoje turėtų būti 18-26°C, o šiltuoju metų laikotarpiu 22-28°C. Tyrimais įrodyta, kad nors ir nedidelė, bet ilgai trunkanti termoreguliacijos mechanizmų įtampa mikroklimato diskomforto sąlygomis silpnina bendrąjį organizmo atsparumą ir imunitetą. Tai viena iš ūmiomių kvėpavimo takų ligomų, anginos, reumato susirgimo priežasčių.

Patalpų mikroklimatas labai priklauso ir nuo jų valymo dažnumo ir kokybės. Todėl apgyvendinti kambariai (numeriai), bendro naudojimo patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti tvarkomi, valomi paslaugų teikėjo vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka (jeigu nėra kitokio susitarimo tarp apgyvendinimo paslaugų teikėjo ir vartotojo).

Geriamojo vandens kokybė

Apgyvendinimo paslaugų teikimo vietos turi būti nuolat aprūpintos geriamuoju vandeniu. Tiekiamas šaltas ir karštas vanduo turi atitikti geriamojo vandens kokybės reikalavimus. Karštas vanduo turi būti nuolat tiekiamas į vonios (dušo, prausyklų) patalpas, vartotojams skirtas maisto gaminimo patalpas. Atsižvelgiant į tai, kad per keletą pastarųjų metų Lietuvoje užfiksuota susirgimų legionelioze, nustatytas leidžiamas legionelių kiekis vandenyje bei legioneliozės profilaktikos priemonės: karšto vandens tiekimo sistemoje vandens temperatūra kas 3 mėnesius turi būti profilaktiškai pakeliama iki 66 °C ir išlaikoma ne mažiau kaip 25 min.; paslaugų teikėjas ne rečiau kaip vieną kartą per metus turi atlikti vandens (šalto ir karšto) mikrobiologinį tyrimą legionelėms nustatyti.

Saugios maudyklos

Jeigu apgyvendinimo paslaugos teikiamos šalia vandens telkinių, ten įrengtos maudymosi vietos (kurios nėra teisės aktų nustatyta tvarka įteisintos kaip paplūdimiai) turi atitikti šiuos reikalavimus: maudymosi vietos turi būti švarios, saugios ir pažymėtos; priėjimas prie vandens turi būti neslidus, neklampus, saugus; paslaugų vartotojams matomoje vietoje raštu turi būti pateikta informacija apie saugaus elgesio vandenyje taisykles, naudojimosi įranga (jeigu tokia yra) instrukcijos; prieš kiekvieno maudymosi sezono pradžią ir maudymosi sezono viduryje paslaugų teikėjas turi atlikti maudymosi vietos vandens mikrobiologinius tyrimus. Tyrimai turi būti atliekami akredituotose (atestuotose) laboratorijose.

Darbuotojų sveikata

Asmenys, kurie teikia apgyvendinimo paslaugas, turi pasitikrinti sveikatą Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka prieš pradėdami dirbti, o vėliau periodiškai kasmet tikrintis sveikatą ar neserga užkrečiamosiomis ligomis. Sveikatos sutrikimą pajutęs darbuotojas turi apie tai nedelsiant pranešti įmonės savininkui, kuris yra atsakingas už tai, kad sergantys darbuotojai nekeltų pavojaus paslaugos gavėjams. Asmenys, teikiantys apgyvendinimo paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka turi būti išklausę privalomojo sveikatos žinių higienos įgūdžių bei pirmosios pagalbos teikimo kursą bei turėti galiojančius sveikatos žinių atestavimo pažymėjimus: privalomojo higienos įgūdžių mokymo (6 val. mokymo programa) (pažymėjimas galioja 3 m.), o privalomojo pirmosios pagalbos mokymo (8 val. mokymo programa) (pažymėjimas galioja 5 m.).

Pirmosios pagalbos vaistinėlė

Įmonės pirmosios pagalbos vaistinėlė - ne vieta likusiems nuo įvairių ligų vaistams laikyti. Pristatydamas namus savo svečiams kaimo turizmo sodybos šeimininkas turi parodyti, kur yra vaistinėlė. Prie jos turėtų būti aiškiai užrašytas medicinos pagalbos telefonas, artimiausio gydytojo būstinė ir jo telefono numeris, taip pat tekstas, kurį turėtų pasakyti kviečiantis greitąją pagalbą asmuo (tiksli vietovė, aiškesni orientyrai, tiesiausias kelias ir pan.). Įmonės pirmosios pagalbos vaistinėlė turi būti pilnai sukomplektuota. Prieš sezono pradžią vaistinėlė turi būti peržiūrėta, įsitikinta ar nesibaigęs joje esančių priemonių galiojimo laikas, ar nepakitusi tvarsliavos priemonių spalva.