Kiaulpienė – ir vaistas, ir maistas

Pats kiaulpienių žydėjimo metas. Lyg mažomis saulutėmis jų žiedeliais geltonuoja laukai, kiemai ir pakelės. Matydami tokią grožybę dauguma nelabai gražiai apie tų laukų ar kiemo šeimininką pamąsto: girdi, apsileidęs, piktžolėmis žemę apleidęs. Tačiau į kiaulpienę galima ne vien kaip į piktžolę žiūrėti. Juk neatsitiktinai šis augalas liaudyje pačiais įvairiausiais vardais vadinamas. Diedukai, gyvybės šaknis, pienė, pūkenė, piktšašė, pukutė, snaudė - tai vis kiaulpienės (Taraxacum officinale Weber) liaudiški pavadinimai. Žinovai kiaulpienę labai aukština ir vertina ją vos ne kaip gyvybės ir žvalumo šaltinį. Ji, kaip ir dilgėlė, tinka ir vaistui, ir maistui.

Kiaulpienė gydo ir stiprina

Kiaulpienė - daugiametis, apie 5-30 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė, mažai šakota, siekia iki 30 cm ilgio. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais. Visose augalo dalyse yra daug pieno sulčių.

Gydymui naudojamos tiek kiaulpienių šaknys, tiek ir antžeminė dalis. Kiaulpienė yra kartaus skonio. Tačiau tai nieko nekenkia. Atvirkščiai - kartumynai yra naudingi. Kiaulpienėse gausu vitamino C, yra ir gyvybės palaikytojų vitaminų E ir A, turi geležies, kalcio, fosforo, inulino, jodo, dervos, vaško, organinių rūgščių ir net kaučiuko.

Tradicinėje medicinoje kiaulpienė buvo naudojama kepenų ligoms gydyti. Amerikos indėnai ją naudojo patinimams mažinti, inkstų ligoms gydyti, virškinimui gerinti, rėmeniui malšinti.

Kinijoje jau nuo VII amžiaus buvo žinoma apie antibakterines šio augalo sulčių savybes.

Pirmą kartą Europoje jis buvo panaudotas tik 1485 metais. Kiaulpienės pavadinimą (angl. dandelion) XV amžiuje pasiūlė chirurgas, kuris palygino kiaulpienės lapo formą su liūto dantimi (dens leoni). Senovėje kiaulpienė buvo vadinama visų piktžolių karaliene.

Kiaulpienė yra tokia vertinga medicinoje, jog yra sakoma, kad jeigu ji būtų tokia pati reta kaip ženšenis, tai jos kaina būtų ne ką mažesnė.

Šiandien yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, patvirtinančių kiaulpienės poveikį sveikatai.

Kiaulpienė skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojama kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams. Kiaulpienės privalumas lyginant su sintetiniais šlapimo išsiskyrimą skatinančiais vaistais - ji yra kalio šaltinis. Vartojant šlapimo išsiskyrimą skatinančius vaistus kartu pašalinamas ir organizmui reikalingas kalis. Vartojant kiaulpienę kalio praradimas yra kompensuojamas.

Kiaulpienė skatina skrandžio veiklą, tulžies išsiskyrimą, gerina apetitą.

Kiaulpienėse esantis lecitinas skatina acetilcholino susidarymą smegenyse, kuris palaiko smegenų funkciją. Tokiu būdu kiaulpienė sulėtina arba visiškai sustabdo Alzhaimerio ligos vystymąsi. Be to, lecitinas palaiko gerą kepenų funkciją, todėl žolininkai rekomenduoja vartoti detoksikuojant kepenis;

Vitaminai A ir C organizme veikia kaip antioksidantai, todėl jie vertingi norint pristabdyti auglio augimą.

Augalo sultimis mažinamas cholesterolio kiekis kraujyje. Jomis gydoma aterosklerozė, taip pat tulžies pūslės ir inkstų akmenligė, nes skatina išskirti tulžies sekretą, mažina uždegimus. Taip pat jos gydo egzemą, furunkulus bei pigmentines dėmes. Kiaulpienių sultimis gydoma trachoma.

Sergantiesiems cukralige vertėtų su kiaulpiene nesiskirti žiemą vasarą, prisidžiovinti lapų ir naudoti juos maistui ir vaistui.

Šaknys

Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį, iki pasirodant lapams, ar rudenį. Jos nuvalomos, nuplaunamos šaltu vandeniu, storos perskeliamos išilgai. Vytinamos tol, kol perpjovus nebeteka pieno sultys. Tuomet džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40-50 °C temperatūroje. Išdžiovintos šaknys - išilgai raukšlėtos, kartais persisukusios, paviršiuje rudos, lūžyje pilkai baltos, bekvapės, kartaus skonio.

Šaknyse yra karčiųjų glikozidų (laktukopikrinas, taraksacinas, amirinas), dervų, inulino (iki 40proc.), sacharidų, sterinų, vitamino C, karotinoidų, nikotino rūgšties, flavonoidų, organinių rūgščių.

Kiaulpienių šaknų nuoviras didina apetitą, gerina virškinimą ir medžiagų apykaitą, lengvina atsikosėjimą, skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą, yra puiki vidurius laisvinanti priemonė.

Nuoviru gydomas vidurių užkietėjimas, hemorojus, odos pūliniai, nudegimai.
Nevartoti esant tulžies pūslės akmenligei, neskirti vaikams, nes gali sukelti pykinimą, vėmimą.

Šviežios, paskrudintos šaknys gali būti vartojamos kaip kavos pakaitalas. Kiaulpienių kava puikiai grąžina jėgas, suteikia daug daugiau žvalumo nei kavos pupelių kava.

Kiaulpienės šaknų salotos vartojamos sergant diabetu, struma, sutrikus vyrų lytinei funkcijai ir kiaušidžių bei menstruacinei funkcijai moterims.
Suaugusiam rekomenduojama 3-5 gramai žaliavos per parą. Dažniausiai ruošiami kiaulpienės nuovirai: 1 valgomasis šaukštas džiovintų ir susmulkintų kiaulpienės šaknų užpilamas stikline verdančio vandens, 15 min. paverdama ir po 40 min. nupilama. Rekomenduojama gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.

Lapai

Kiaulpienės lapuose yra vitaminų C ir E, karotino, geležies, kalcio, fosforo, magnio druskų, šaknyse - inulino, dervos, vaško, organinių rūgščių.
Kiaulpienių lapų nuovirai skatina akmenų iš inkstų ir tulžies pūslės išvarymą. Preparatai su kiaulpienių lapais rekomenduojami esant inkstų nepakankamumui, celiulitui ir nutukimui, o taip pat esant odos susirgimams, avitaminozei, anemijai.

Šviežius kiaulpienės lapus galima rinkti nuo sniego iki sniego.

Žiedai

Kiaulpienės žiedų antpilas tinka pigmentinėms dėmėms ir strazdanoms gydyti. Žiedų nuoviras geriamas esant padidėjusiam kraujospūdžiui, nemigai.

Išoriniam naudojimui kiaulpienių žiedų antpilas gaminamas: į termosą įdėti žiupsnelį kiaulpienių žiedų, užpilti stikline verdančio vandens, palaikyti 1 -2 valandas, nukošti, tirščius išsunkti. Šiuo antpilu trinama oda, norint atsikratyti strazdanų ir pigmentinių dėmių.

Iš kiaulpienės žiedų gaminami medutis arba uogienė, kuri vartojama sergant peršalimo ligomis.

Jaunų žiedų dedama į salotas ir tyres, į uždarus ir sriubas. Žiedų butonai marinuojami, dažnai su česnakais, ir vėliau vartojami salotoms ir pirmiesiems patiekalams pagardinti, mišrainėms, žvėrienai ir paukštienai gaminti.

Kiaulpienių sriuba

Reikia: 0,5 litrų mėsos sultinio, 1 morkos, 1 svogūno, 2 bulvių, 100 gramų kiaulpienės lapų, truputį petražolių, pagal skonį druskos.

Į mėsos sultinį sudėti kubeliais supjaustytą morką, svogūną ir išvirti. Paskui įdėti smulkiai supjaustytų ir prieš tai šiltame vandenyje pamirkytų kiaulpienių lapų, petražolių, pagal skonį druskos ir 3-5 minutes pavirinti. Prieš paduodant į stalą sriubą pagardinti grietine.

Kiaulpienių lapų salotos

Reikia: 100 gramų kiaulpienių lapų, 1 kiaušinio, 2 ridikėlių, pluoštelį svogūnų laiškų, šaukšto majonezo, pagal skonį druskos.

Lapus užmerkti šiltame pasūdytame vandenyje ir palaikyti 30-40 minučių. Paskui smulkiai supjaustyti, įdėti susmulkintą virtą kiaušinį, svogūnų laiškų, ridikėlių, pasūdyti ir pagardinti majonezu. Tinka ir grietinė arba aliejus.