Mariola Kosowicz.Perkrautas gyvenimas

Su psichoonkologe MARIOLA KOSOWICZ kalbasi Ewa Wilk. Pokalbis skelbtas „Šiaurės Atėnuose"

- Šis pokalbis turėjo prasidėti kitokiu klausimu, tačiau prieš keliolika dienų sužinojote, kad nedidelis negalavimas gali pasirodyti esąs vėžys. Laimei, jau paaiškėjo, kad taip nėra. Dabar jau žinote, ką tai reiškia.

- Išgirsti ir laukti? Ligoninėje vienas kolega susijaudino, stipriai mane apkabino ir pasakė, kad tai neįmanoma, kad to negali būti. Supratau, kad taip mąsto daugybė žmonių: liga negali ištikti mūsų artimųjų, pažįstamų, draugų. Ir mūsų pačių.
Didžiausia viso to epizodo pamoka ta, kad nereikia bijoti eiti pas žmones ir pasakyti: man reikia tavęs.

- Vėžys iš pradžių neskauda, skauda vienatvė, tiesa?

- Žmogus - nors aplink jį daug žmonių - tam tikra prasme visada vienišas. Visa, ką patiriame - džiaugsmą, liūdesį, skausmą, abejones - patiriame vieni. Niekas už mus to neišgyvena. Kitas žmogus gali tik stengtis dalyvauti mūsų išgyvenimuose. Kai tai pamirštame, nepripažįstame fakto, kad esame vieniši, pradedame tikėtis, kad mums sunkiose situacijose kiti žinos, kaip elgtis.

- O tokios tinkamos reakcijos schemos nėra?

- Ne. Intelektiniu lygmeniu suprantame, kad kiekvienas mąsto skirtingai, kitaip jaučia, tačiau emociniu lygmeniu labai tikimės, kad aplinkiniai elgsis tam tikru būdu.

Prisimenu, kaip į mane kreipėsi nuo vėžio mirusio berniuko šeima. Berniuko motina atrodė sunkiai serganti, stovinti ant mirties slenksčio. Ją buvo apėmusi depresija, ji keletą savaičių nevalgė. O tėvas - ramus, rimtas - po sūnaus laidotuvių energingai kibo į darbą. Nusipirko sklypą, pradėjo kaupti medžiagas namo statybai, elgėsi taip, tarytum nieko nebūtų įvykę. Santuoka buvo per plauką nuo iširimo. Ji negalėjo jam atleisti, kad jis neišgyvena nelaimės taip pat kaip ji.

- Dauguma žmonių, išgirdę šią istoriją, tikriausiai paklaustų - kaip jis taip galėjo?

- Kai tas žmogus ryžosi papasakoti apie savo jausmus, jo žodžiai apstulbino sutuoktinę. Jis labai sielvartavo dėl tos tragedijos, tik savaip. Bėda ta, kad žmonės mano: jeigu neišgyveni taip kaip aš, vadinasi, nemylėjai taip kaip aš. Ir kaltina vieni kitus. Vienas vyras kiekvieną minutę bus šalia žmonos onkologijos centre, laikys ją virš unitazo, kai ji vems, o kitas nepajėgs net peržengti to pastato slenksčio. Tačiau tai visai nereiškia, kad tas antrasis myli mažiau. Nė vienas iš jų nėra nei geresnis, nei blogesnis.

- Kas dedasi tų šaltakraujų, atsiribojusių nuo artimųjų dramos sielose?

- Žmogui žinia, kad jis sunkiai serga, paprastai yra šokas. Pirmasis pasitelkiamas gynybinis mechanizmas dažnai būna atsisakymas tikėti. Kodėl šio mechanizmo negalėtų taip pat pasitelkti šeima, draugai, pažįstami? Jie priima žinią intelektiniu lygmeniu, tačiau emociniu nepajėgia įsivaizduoti, kad taip atsitiko. Kai artimuosius ištinka sunki liga, labai sunku kontroliuoti vaizduotę ir emocijas. Tokia informacija skausminga.

- Tai informacija iš intelektinio lygmens nepereina į emocinį?

- Aišku, kad pereina. Tik ją akimirksniu nustelbia mintys, kurios turi kur kas stipresnį emocinį užtaisą: ką darysiu, kai jis išeis? Žmonės dažnai neverbalizuoja savo baimių, nuogąstavimų, tačiau kaip tik taip galvoja.

Viena mano draugė sirgo išsėtine skleroze, o jos šeima elgėsi taip, tarsi visiškai neturėtų jausmų. Ji labai greit nebegalėjo vaikščioti, o jos paauglė dukra net neužplikydavo jai arbatos, sakydavo: užsiplikyk pati. Vyras nuveždavo ją į darbą, bet neatvažiuodavo pasiimti - girdi, paprašyk, kad kas pavėžėtų. Jie elgėsi taip, tarsi visai nepastebėtų, kad ji jau nebeįgali. Galų gale pasikviečiau juos į kavinę ir pasakiau: klausykite, ką jūs darote?

- Ir kaip jie paaiškino savo nejautrumą? Tikriausiai sakė, kad jeigu leistų suprasti, kaip smarkiai nerimauja dėl mamos ir žmonos ligos, ji dar labiau palūžtų?

- Kaip tik taip. Tačiau pirmiausia šešiolikmetė draugės duktė pradėjo verkti: jeigu aš jai plikysiu arbatą, - o juk ji pati visuomet virdavo arbatą, - tai turėsiu sau pripažinti, kad mama gali mirti, kad ji neįgali, kad jos liga progresuos. Draugės vyras sakė: kai važiuoju jos pasiimti, matau tą pačią moterį, kuri išeidavo šypsodamasi ir mojuodama ranka. Ir visuomet atbėgdavo prie automobilio. Todėl neturiu jėgų važiuoti jos pasiimti.

Kaip matote, tie žmonės nebuvo bejausmiai. Nėra bejausmių, visiškai blogų žmonių. Yra tik žmonės, kurie neparodo savo jausmų, bet ne todėl, kad jų neturi. Jausmų slėpimo mechanizmas mano draugės šeimoje pradėjo veikti ir todėl, kad kaip tik ji visada tvarkė šeimos reikalus, buvo visuomet pasirengusi veikti. Ir tokių šeimų labai daug.

- Tai kaip padaryti galą tokiems emociniams nesusipratimams?

- Būtų gerai, kad šeima susėstų ir pasakytų sau, ko bijo, kokia neįprasta ir sunki jiems yra susiklosčiusi padėtis. Net jeigu padėtis sunki, tai dar nereiškia, kad ji nepataisoma, ir kartais ji iš tiesų kažkaip išsisprendžia. Pakalbėjau su ta šeima, kartu paverkėme ir pasakėme sau, kokia yra tiesa. Dabar jie jau tvarkosi.

Vienatvė kyla iš mūsų kultūros. Jeigu mūsų namuose būtų daugiau gilesnių pokalbių... Deja, gana dažnai kalbamės saugiu lygmeniu: kaip laikaisi, kaip jautiesi? Nesijaudink, kaip nors viskas susitvarkys.

- Guodžiamės. Kuo tai blogai?

- Greitai viską sutvarkykime ir mažiau kentėsime, tiesa? Kaip tik čia ir slypi spąstai. Šiuolaikinis gyvenimas lemia, kad siekiame minimalizuoti kančias. Vos tik nors kiek sunegaluojame, tuoj siekiame tabletės. Nenorime jausti diskomforto. Tai uždėjo žymę visam mūsų psichiniam gyvenimui.

- Taigi, kai kas nors iš šeimos suserga, kiti šeimos nariai siekia autotabletės; tai nereiškia, kad jie nepaiso problemos, tik visaip stengiasi minimalizuoti dvasinį skausmą?

- Kaip tik taip. Juk liga, vėžys, mūsų nepakeičia. Ji tik gali išryškinti mūsų vienišumą šeimoje.

Dažnai grįžtame namo pasiryžę: pagaliau pasikalbėsiu su vaikais, vyru, pagyvenusiais tėvais - bet vėl neturiu jėgų, atidedu rytojui ir tai, kas gera, ir tai, kas sunku. Problemos auga, neišsakyti dalykai taip pat, ir staiga pasirodo, kad kažkam iš mūsų artimųjų gyventi liko tik metai. Galbūt mums visiems liko tik metai arba tik savaitė. Tačiau nenorime apie tai kalbėti, apie tai galvoti. Diagnozė vėžys - tai situacija, kuri priverčia tai suvokti. Išjudina baimes dėl savęs paties, parodo gyvenimo trapumą. Ligos ištiktam žmogui reikia atviro pokalbio. Ateina toks laikas, kai jis jau nieko nebevaidina, kai nebebėga nuo tiesos, tačiau kiti nėra pasirengę tokiam susitikimui su tiesa apie gyvenimą, ligą ir mirimą. Ką tada daro šeimos nariai? Bėgioja kaip pašėlę, ieškodami naujų gydymo būdų, ir sutelkia dėmesį į veiksmus, atidėdami pokalbį ir artumą vėlesniam laikui. Ir elgiasi taip ne todėl, kad jie šalti žmonės, o iš baimės, bailumo, uždarumo.

- Ligotas žmogus mažai susimąsto apie kitos pusės jausmus. Išsekęs, nusivylęs, jis linkęs manyti, viena vertus, kad yra apleistas, vienas, kita vertus - kad pats yra dėl visko kaltas.

- Toks požiūris turi socialinį pamatą. Neseniai perskaičiau labai svarbią mintį, kad reikia sakyti „sergu vėžiu", o ne „man vėžys".

- Nes „man vėžys" reiškia, kad manyje yra kažkas bloga, kažkoks prakeiksmas, stigma?

- Taip, o juk galima apie auglį kalbėti taip pat kaip apie ausų uždegimą, kai jį reikia gydyti.

- Apibendrinkime: vienatvę, kylančią iš žmogaus apibrėžimo, geriausia būtų tiesiog priimti?

- Svarbu, koks tos vienatvės dydis. Daugelis jaunų žmonių šiandien laksto, dirba po septyniolika valandų, visai neturi laiko asmeniniam gyvenimui. Kai toks žmogus suserga - patiria neįtikėtiną vienatvę. O apskritai reikia susitaikyti, kad tam tikra prasme esame vieniši, tačiau su savo vienatve reikia kovoti.

- Padėti kitiems, gyventi jų gyvenimu, kad jie padėtų ištikus bėdai?

- Viskas ne taip paprasta. Turiu pacientę, visuomeniškai labai aktyvią moterį. Namuose - visiškas balaganas, pasibaisėtinai nenusisekęs asmeninis gyvenimas. Kai kartą pavartojau žodį „pseudoaltruizmas", ji baisiai įsižeidė. Supratau, kad pataikiau tarsi į to žmogaus šaknį. Mums reikia jaustis svarbiems, gerbiamiems, reikalingiems - tai vienas iš pamatinių žmogaus poreikių. Ji nepatenkindavo jo namuose. O jeigu mums ko nors trūksta, turime užpildyti spragą.

- Buvo pasinėrusi į visuomeninį darbą ir gal nematydavo, kad jos asmeninis gyvenimas eina šuniui ant uodegos?

- Matydavo. Taip ji kompensuodavo savo vienatvę. Ir tokiais atvejais kaip jos kyla klausimas: kas kam labiau padeda - mes kitiems ar kiti mums?

- O koks skirtumas?

- Jeigu esu žmogus, realizavęs save daugeliu lygmenų, tai padedu žmonėms nuolankiau, pripažindamas, kad mano pagalba gali būti priimta arba ne. Siekiu suprasti kitų žmonių poreikius, o ne įgyti jų pripažinimą ir taip kompensuoti tuštumą savo gyvenime. Kai liga pristabdė vienintelę mano pacientės gyvenimo veiklą, ją apėmė nepaprastai stipri depresija. Ji neteko savo tapatybės.

- Įdomu. Juk žmonėms, kurie mums atrodo pernelyg susirūpinę savo problemomis, pernelyg ištižę, dažnai esame linkę patarti: susiimk, padėk kokiai nors senutei. O jūs sakote: žmogus pirmiausia turi išsiaiškinti vidinius dalykus. O kaip pasielgė jūsų pacientė?

- Nepaisydama ligos, ji vėl ėmėsi intensyvaus visuomeninio darbo. Psichologas negali padėti žmogui per prievartą - tai ne jo vaidmuo. Juk žmogus gali jaustis visiškai laimingas su tuo įvaizdžiu, kokį apie save susikūrė, o tiesa jį gali padaryti nelaimingą. Tačiau bėda ta, kad kada nors vėl galime atsibusti vieniši.

- Ar tai reiškia, kad žmonės šiandien nemoka būti patys su savimi? Kad kai lieka vieni, jų viduje atsiveria tuštuma?

- Nežinau, kaip jūsų pažįstami, o manieji nepajėgia, pavyzdžiui, važiuoti atostogauti be kokių penkių kitų šeimų kompanijos. Važiuojame šeimų būriu; paskui vyrai būna sau, moterys sau, vaikai sau. Neįstengiame būti šeimoje. Televizorius, radijas, žiniasklaida atlieka vienatvės slopintojų vaidmenį. Retai kada susėdame ir kalbamės apie tai, kur link eina mūsų gyvenimas. Ir net jeigu žmogus apie tai susimąsto, tai tuoj atsikelia ir sako: ko čia sau galvą kvaršinti, vis tiek niekas nepasikeis, verčiau einu skalbti.

Pasineriame į darbus, kad sumažintume savo skausmą, vienatvės skausmą. O po chemoterapijos žmogus guli namuose vienas, jis negali pabėgti nuo minčių, o mintys kartais kelia skausmą, žeidžia. Ypač tos, nuo kurių anksčiau bėgome.

- Ar ekstremaliose situacijose šeimoje kartais neišryškėja tokia gili, tokia toksiška vienatvė, kad šeimos tiesiog neverta gelbėti? Juk tokiose situacijose atsitinka, kad vyrai palieka žmonas, rečiau - žmonos vyrus.

- Nė vienas vyras, nė viena žmona nepaliks sutuoktinio dėl to, kad šis susirgo vėžiu. Pamenu tokią istoriją, kai vyras iš tiesų paliko vėžiu sergančią žmoną. Tačiau ne todėl, kad ji susirgo, nes tai atsitiko po keleto metų. Ji atėjo pas mane ir paklausė: kaipgi taip, juk mudu buvome puiki pora? Kai pradėjome analizuoti, kiek iš tiesų jie gebėjo paremti vienas kitą, kiek iš tiesų buvo kartu, kiek iš tiesų priėmė vienas kito trūkumus, mums išeidavo tik minusas, minusas ir minusas. Galop mano pacientė suprato: buvau su tuo žmogumi todėl, kad bijojau gyvenimo. Su vyru man nereikėjo prisiimti atsakomybės. Nenorėjau kelti sunkių temų, paklusdavau tam tikroms taisyklėms, ir iš esmės tarp mūsų vykdavo mainai. Santuoka iširo, nes ligos ištikta moteris pradėjo norėti kažko daugiau. Tai nereiškia, kad tas vyras negalėjo duoti to, ko ji norėjo. Tik anksčiau niekada neduodavo.

- Ar išeitis iš tokios krizinės situacijos yra tiesiog suvokti, kad sutuoktinis nėra tobulas, kad jis paprastas, geras, turi šiokių tokių trūkumų ir daug pranašumų?

- Kaip tik taip. Įsitikinimas, kad santykiai turi būti idealūs, yra didžiulė klaida. Dažnai sakome: mano namai bus geresni, mano partneris nebus toks kaip mano tėvas, ir nepastebime, kad idealizuojame savo gyvenimą, save ir partnerį. Reikia didžiulės drąsos pripažinti sau, kad nei tu, nei tavo gyvenimas, nei partneris nėra ypatingi. Esame vidutiniški žmonės ne ta prasme, kad nieko negalime pasiekti, o ta, kad kažkuriuo santuokinio gyvenimo aspektu esame verti dešimtuko, o kitu - dvejeto. Tai santuokos abėcėlė, bet žmonės jos nemoka.

- Gal todėl sutuoktiniai nelabai moka kalbėtis ir vienas kito klausytis?

- Papasakosiu vieną istoriją. Ateina kartą pas mane moteris po mastektomijos ir skundžiasi: jaučiuosi nemylima, atstumta, žinau, kad vyras dabar žvalgosi į kitas moteris. Paskui ateina abu su vyru ir šis kalba taip: nieko nesuprantu. Sugrįžusi iš ligoninės liepei man persikelti į kitą kambarį. Norėjau miegoti ant grindų, siūliau tai, bet tu neprisimeni. Ir vyras pradėjo po truputį tolti nuo tos moters. Tai ji sakė: aš jau nebe moteris. Taip įtikėjo tuo, kad pradėjo perkelti savo baimes į jo mintis.

Didžiausias meilės išbandymas turėjo būti momentas, kai ji netikėtai pareikalavo: ateik, pažiūrėk, kaip atrodo mano randas. Jis atsakė - ne. Ji išgyveno dramą. Mūsų pokalbio metu jis sako: jeigu tik mano žmona būtų norėjusi išgirsti, ką tada iš tiesų pasakiau! O pasakiau štai ką: Basia, visą gyvenimą, net kai mūsų vaikas įsipjaudavo pirštą arba prasiskeldavo kelį, negalėjau žiūrėti į žaizdas, man iš karto darydavosi bloga iki sąmonės netekimo. Aš juk net negaliu duoti kraujo. Man reikia laiko, kad prie to priprasčiau. Bet ji išgirdo tik „ne". Ištikti ligos, kitam žmogui kartelę iškeliame labai aukštai.

- Gal tokį požiūrį lemia kultūra, kurioje žmonės tuokdamiesi prisiekia mylėti ir gerbti vienas kitą visą gyvenimą ir laimėje, ir nelaimėje?

- Neginčiju tam tikrų ypatingų kenčiančio žmogaus teisių. Tačiau viskas atrodytų kitaip, jeigu jau anksčiau jų gyvenimas būtų buvęs deramai sutvarkytas. Grįžtu į namus iš darbo, mane slegia rūpestis, bet vyras žiūri futbolo rungtynes. Įsiuntu ant jo, nepaisau to, kad jis labai mėgsta futbolą. Galiausiai jis jau pasirengęs mane išklausyti, o aš jam atšaunu - dabar jau nebereikia. Reikia pažinti savo partnerio tapatybę, o didžioji jos dalis yra tėvų namai, iš ten pasiimti įgūdžiai. [...]

- O kaip su tikriausia vienatve, kai reikia mirti?

- Tai labai sudėtinga problema. Kiekvienas žmogus miršta savaip. Dabar prisiminiau vieną moterį - jai teikiau pagalbą paprašyta kolegės psichoterapeutės, kuri per vieną seminarą skundėsi: neįsivaizduoju, kaip jai padėti. Priėmiau tai kaip iššūkį, paskui mudvi labai susidraugavome. Tos moters vyras, kai jai pasirodė pirmieji ligos simptomai, jau buvo sukūręs naują šeimą ir pasiėmė jų jauniausią vaiką. Ji pasiliko su vyresnėliu ir visą laiką kovojo, kad atgautų jaunesnįjį. Liga greitai progresavo, tačiau ji gyveno nepaisant logikos. Nuo teismo iki teismo, nuo proceso iki proceso. Buvo aišku, kad ji nėra pajėgi auginti mažą vaiką, bet buvo galima kaip nors išmintingai išspręsti problemą. Tačiau ta moteris netrukus supyko ant viso pasaulio. Įsileisdavo į namus tik vieną kaimynę.

- Galbūt tai ją tuo pat metu ir žudė, ir laikė šiame pasaulyje?

- Žinoma. Man sunku apie tai kalbėti, tačiau kai liga jau buvo labai pažengusi, ji pasakė: noriu nusižudyti. Pradėjau jai aiškinti, ką tai reikštų jos sūnums, ypač vyresniajam. Ir tada ji man paaiškino skaudinanti kitus dėl to, kad baisiai bijanti pati būti įskaudinta.
Ačiū Dievui, ji nenusižudė. Prieš pat mirtį susitaikė su šeima, tačiau kai žmonės taikosi mirties akivaizdoje, tai visada atrodo truputį apgailėtinai. Kai ji merdėjo ir mano draugė paprašė, kad kas nors iš šeimos pabūtų su ja, visi atsisakė. Prie jos buvome tik mudvi su drauge. Ji gulėjo susirietusi į kamuoliuką tarsi kūdikis motinos įsčiose. Ir tada tikrąja šio žodžio prasme pajutau, kokia gali būti vienatvė mirtyje. Tai buvo sunaikintas žmogus, kuris leidosi naikinamas ir pats naikino. Pritrūko supratimo, artimųjų meilės, viso to, kas leidžia ištverti sunkiausias valandas, net tokias, kai iš tavęs atima vaiką už tai, kad esi ligonis. Iki savo dienų pabaigos nesiliausiu kartojusi: mirštame taip, kaip gyvename.

- Tačiau žmonėms iš prigimties būdinga vyti mintis apie mirtį. Nežinau, ar kas nors įsivaizduoja, kaip tai bus.

- Taip yra todėl, kad tokia jau mūsų kultūra. Neseniai sąmoningai pradėjau pirkti spalvotus laikraščius. Ir supratau stulbinantį dalyką: šiuolaikinis žmogus siekia patirti išimtinai tik malonumus. Šiandien paskelbiau ligonių piešinių konkurso pradžią ir ten taip pat buvo sakoma: pieškime romiai, pieškime viltį. O aš pasakiau: nupieškite taip pat ir savo baimę. Įtikinėjame žmones, kad sergant vėžiu galima puikiai gyventi, kad po skyrybų galima puikiai gyventi. Bet juk tai netiesa. Pasaulyje yra ir kančia. Galime ją įveikti viltimi. Tačiau kančia yra.

- Kaskart vis daugiau žmonių yra auklėjami ir bus auklėjami kaip vienišiai; gal jie atsparesni vienatvei...

- Prisimenu vieną berniuką, kuris merdėjo mūsų ligoninėje. Gražus buvo berniukas. Jam jau buvo amputuotos kojos. Pro ašaras šypsodamasis pasakė bijantis grįžti namo. Ilgai neįstengė paaiškinti kodėl, bet pagaliau pasakė, kad jam skaudės. Aiškinome jam, kad suleisime vaistų, kad net nejaus, jog važiuoja. Jo tai kažkodėl neįtikino. Galiausiai jis pasakė: man ne tai rūpi. „Ar norėtumėte visą laiką būti namie tokia vieniša?" - paklausė. - „Kodėl manai, kad būsi vienišas? Juk turi mamą, tėtę, senelę, tetą, sesę..." - „Taip, bet nėra vaikų", - paaiškino jis. Nuo to laiko, kai jam amputavo kojeles, jo neaplankė nė vienas vaikas. Susitikau su jo motina, ji pradėjo raudoti. Prisipažino patyrusi gūdžiausią vienatvę pasaulyje, kai per to vaiko klasės tėvų susirinkimą pasakė, kad jam labai reikia vaikų. Klasėje stojo tyla, o paskui viena motina pareiškė: atleiskite, tačiau negalime leisti savo vaikams išgyventi tokią traumą. Aplink ir taip tiek daug baisybių. Mudvi su drauge paskambinome į skirtingas vietas ir pakvietėme savanorius. Jie atnešė mašinėlių, net katiną. Kai prisimenu tą istoriją, man širdį suspaudžia. Papasakojau ją per vieną konferenciją, kur visi postringavo, kad turime suprasti kitus žmones. To berniuko bendraklasiai, kurie jo neaplankė, bus užkoduoti, kad liga ir mirtis - tai vienatvė. Kad jeigu esi ligonis, reikia tai slėpti, kad liga - tai vienatvė ir kančia. Ką mes, žmonės, darome su savimi?!

- Daugelis iš mūsų vengia kontakto su sunkiais ligoniais tokiu pagrindu: ir ką gi aš jam po galais pasakysiu? Negana to, daugelis įsivaizduoja tokias sunkias situacijas ir mano: jau aš tai esu brandus žmogus ir atsidūręs tokioje situacijoje neapsunkinčiau kitų.

- Brandus žmogus yra tas, kuris eina padėti kitam žmogui, pasirengęs tam, kad tas kitas gali nenorėti priimti jo pagalbą. Kartais užtenka vieno žodžio. Ir nebūtinai tai turi būti didi atodanga.

- Ką turime sakyti ligoniui? Ir ko klausti?

- Galima paklausti, ar valgei, ar gėrei, kaip miegi. Bet pirmiausia derėtų paklausti, ar yra kas nors, ką galėčiau tau padaryti.

- Aš visada labai nenoriai atskleidžiu savo silpnybę. Žmonės, regis, yra įsitikinę, kad kalbėjimas apie ligą yra neskoningas ekshibicionizmas, o kelti ligos problemą ligonio akivaizdoje - netaktiškumas, kuris privers jį pasijusti bjauriai.

- Viena pacientė uždavė man klausimą, kuris mane apstulbino: ar sakyti partneriui, kad jai bus atlikta ginekologinė operacija? Ar jis jos neatstums? Čia kvintesencija visko, apie ką kalbamės. Kokiame pasaulyje šiandien gyvename?! Kaip apie jį mąstome?! Jeigu turiu dvi kiaušides, tai būsi su manimi, o jeigu ne...

- Taigi, jūs norite pasakyti, kad tas diskretiškumas ir santūrumas - tai kažkoks katastrofiškas mūsų laikų nesusipratimas?

- Ir mūsų laikų tragedija. Po diskretiškumo skraiste slepiame savo baimes: nežinau, ar jis norės apie tai kalbėtis, ir jau turiu pasiteisinimą nepradėti pokalbio, neskambinti. Tai taktiškumas ar bailumas?

Esame bandos gyvūnai. Vienas iš veiksnių, kurie sustiprina reaktyvios depresijos riziką, yra socialinės paramos stoka. O jos trūksta dėl to, kad mūsų kultūra kuria stiprių žmonių pasaulį. Pažįstate mane, dirbome ligoninėje, bendravome profesiniais reikalais. Taigi toje sunkioje situacijoje galėjau pagalvoti: jeigu dabar paskambinsiu, tai ką ji apie mane pamanys - kad esu silpna? Bet aš visai nenorėjau būti stipri.

- Tačiau ligonis iš pat pradžių girdi iš savo artimųjų: turi būti stiprus, turi kovoti. Apie tuos, kuriems pavyko pasveikti, sakoma: nugalėjo ligą.

- Tai taip pat kyla iš šiuolaikinės kultūros. Žmonės yra psichiškai išvargę. Ir ne todėl, kad nemiega po devynias valandas kasdien. Psichinės sveikatos požymis yra suvokimas, kada reikia pasakyti sau „stop".

- Tačiau dažniau sakome sau: nenoriu, bet privalau. Ir didžiuojamės tuo.

- Akivaizdu, kad kartais peržengiame savo galimybių ribas, tačiau tai reikia daryti sąmoningai. Yra toks dalykas kaip sveikas egoizmas.

- O kuo skiriasi sveikas egoizmas nuo egoizmo?

- Sveikas egoizmas, kai sakai sau: tegu šįkart šeima pakremta duonos su dešra, bet nevirsiu pietų, nes man reikia gulti ir išsimiegoti, nerašysiu kas mėnesį po penkis straipsnius ir nerengsiu dvidešimties pranešimų, nes neturiu tiek jėgų. Neprivalau visiems viską daryti. O nesveikas egoizmas, kai sakai sau: turiu būti puiki žmona, puiki motina, puiki darbuotoja.

- Tačiau daugelis žmonių mano, kad tik taip verta gyventi.

- Pasitelksiu prozišką palyginimą: net kai nusiperkame automatinę skalbyklę, atsižvelgiame į jos būgno talpą.

- Kodėl žmonės kemša į gyvenimo skalbyklę vis daugiau - kad kiti geriau apie juos galvotų?

- Dažnai tokia pozicija padeda mums gyventi geriau galvojant apie save. Kurti savo įvaizdį. Tačiau labai trapų, nes pakanka vieno smūgio ir viskas subyra.

- Jeigu žmonėms viskas taip priklauso nuo kitų nuomonės, matyt, jie jaučiasi esą nevisaverčiai.

- Juos kamuoja nevisavertiškumo jausmas. Kuo žemesnis tas tikrasis, vidinis savosios vertės pojūtis, labiau siekiame egzistuoti pasaulyje bet kokia kaina ir visu šimtu procentų. Deja, tai toksiškas gyvenimo būdas. Diena po dienos mus nuodija mintis, kad kažką vis darome nepakankamai gerai, kad kažko vis per mažai.

- Vadinasi, kuo geriau žmogus apie save galvoja, tuo jam geriau?

- Reikia apie save galvoti ne kuo geriau, o kuo sveikiau. Kuo tiksliau žmogus vertina savo būgno talpą, tuo geriau.

- Ir apie tai jūs kalbatės su pacientais, atsidūrusiais ekstremaliose situacijose - apie klaidingą savo įvaizdį, apie tai, kad jie patys sau priešai, apie vienišumą?

- Stengiamės paliesti gyvenimo tiesą. Kalbame apie gyvenimo trapumą. Vėžys ir apskritai ekstremalios situacijos sukelia žmonėms tokią būseną, tarsi jie būtų užsidėję akinius ir pagaliau praregėję: o Dieve, aš pamačiau pasaulį!

- Ir visi tampa išminčiais su tais stebuklingais akiniais?

- Ne, kai kurie tučtuojau juos meta šalin: beprasmiška, to neištversiu, negaliu to matyti.

- O kokį pasaulį matote jūs?

- Sveikatingumo prognozėse sakoma, kad depresija tampa XXI a. liga. Ji plinta ne tik todėl, kad žmonės pernelyg aukštai sau iškelia kartelę, bet ir dėl paramos stokos, iš vienatvės. Žmonės yra vieniši, nes tokį sukuriame pasaulį. Išmokome sakyti kaip amerikiečiai: viskas OK. Tačiau niekada nebūna taip, kad viskas būtų gerai.

Kai skambiname žmonėms norėdami pasidalyti savo bėda, tie puola į paniką: ką aš turiu daryti? Bet juk tai nebūtina. Nors vyrauja priešingas įsitikinimas, veikti yra lengviausia - organizuoti priėmimą pas gydytoją, užsakyti tyrimus. Sunkiausia susėsti ir išklausyti. Klausyti, kai kažkas sako: aš bijau.

- Taip, nes ką gi jam atsakysi?

- O ką galima atsakyti? Nei tu, nei aš dabar neišmąstysime, kas bus. Tačiau ko tu bijai? Kodėl laidoji save pirma laiko? Ir tegul tas žmogus atsako.

- Jūs verkėte, kai išgirdote tą, kaip dabar žinoma, neteisingą diagnozę?

- Žinoma. Visą naktį traukinyje į Ščeciną, kai važiavau skaityti paskaitos apie ligą ir mirimą.

- O kodėl verkėte?

- Nes maniau, kad ligai dabar netinkamas momentas mano gyvenime.

- Tarsi kada nors būna tinkamas.

- Na tai toks iracionalus mąstymas, tačiau nuo jo niekaip nepabėgsi. Svarbu, kad tada nelikau viena.

- Ir žmonės žinojo, ką daryti?

- Taip. Žinojo, ką sakyti, ką rašyti, kada tylėti. Mano artimieji, net kai nieko nesakydavo, buvo su manimi. Jaučiau tai. Jums irgi apie tai pasakiau, ir jūs parašėte man SMS, kad esate su manimi, ir tai man buvo nepaprastai svarbu.

- O ar patyrėte sunkių emocijų, pavyzdžiui, nuoskaudą - kodėl aš? Jausmą, kad neteisinga, jog tai ištiko mane? Kaltės jausmą? Kartėlį, kad štai šalia manęs liko sveikųjų pasaulis, o aš esu įstumta į nuskriaustųjų pasaulį? Tikintieji mano, kad liga yra savotiška Dievo bausmė, netikintieji - kad biologija išstūmė juos į paribį, nes, girdi, jau yra niekam tinkami. Ar patyrėte tokių jausmų?

- Ne.

- O ar nekilo mintis: kam gydytis, jeigu ir taip aišku, kaip gali būti?

- Žinoma, kilo. Prieš akis šmėkščiojo įvairūs vaizdai. Gydytojas sakė: juk net jeigu tai auglys, jis gali ir nesiplėsti, tik atsinaujinti. Įsivaizdavau skirtingas situacijas, ne tik geras. Iš to niekaip neišsivaduosi.

- O ar nėra taip, kad ištikus tokiai nelaimei žmogus iškiša radarą ir trokšta pagauti signalą, jog viskas baigsis gerai, išsikapstysi, susitvarkysi. Ar galima sakyti, kad viskas bus gerai?

- Sakyti galima, bet nedera. Niekas negali parodyti mūsų tolesnio likimo. Pasakę, kad viskas bus gerai, užkertame kelią pokalbiui. Tikras pokalbis yra toks, kai esi pasirengęs išgirsti apie tokias baimes, kurios yra ir tavo baimės.

- Guosdami žmogų, girdi, viskas bus gerai, guodžiame ir patys save?

- Taip. Tačiau guodimas paviršutiniškas. Mūsų kūno kalba prieštarauja tam, ką taria lūpos. Guodimas labai apgailėtinas, iš jo „iškirpta" didžioji dalis tiesos.

- Tačiau aš visgi nesistebiu, kad žmonės bėga į tokį lygmenį. Juk liga atima iš mūsų prasmės jausmą, argi ne taip? Argi neturime net ne kultūrinio, o biologinio poreikio gintis nuo minties, kad turėsime mirti? Negalvojimas apie mirtį yra tarsi gyvenimo sąlyga.

- Jeigu pažvelgtume į kitas šiuolaikines kultūras, tai daugelyje jų mirtis yra tik etapas. O dabartinėje Vakarų kultūroje, taip pat ir katalikybėje, užkoduota stipri mirties baimė. Nenoriu nieko užgauti, tačiau tikėjimas dažnai būna paviršutiniškas.

- Gal ta visuotinė mirties baimė kyla kaip tik iš netikėjimo?

- Ją sukelia pasitikėjimo, kitaip tariant, tikėjimo stoka. Kitose kultūrose žmonės džiaugiasi, kad mirusysis iškeliavo į geresnį pasaulį. Dabar nesiaiškinkime, ar tai tiesa, ar ne. Tačiau atkreipkite dėmesį, kaip pasitikima Dievu ar dievybe. Mes nepasitikime. Nepasitikime net savimi ir savo gebėjimu susidoroti su sunkiomis situacijomis. O susidoroti su mirtimi tiesiog privalome.

- Ar ta galinga baimė nėra onkologijos specifika? Manau, žmonės bijo ne tiek mirties, kiek kančios. Vaizdai, kurie ir jums atėjo į galvą, iliustruoja pasibaisėtiną kančią. Kai žmogus nebegali valdyti savo kūno, jis jaučiasi pažemintas. Mano tapsiąs našta, tik žmogaus nuolauža. Štai ko bijome!

- Kodėl taip manome? Tai mūsų pasaulio tragedija.

- Nes mirštantysis nuo vėžio yra našta!

- O kodėl turėtų nebūti?

- Netikiu, kad kai susidūrėte su vėžio diagnoze, negalvojote, jog štai esate graži moteris, galėtumėte būti miela senutė, o dabar prasidės šuoliuojantis irimo procesas...

- Ne.

- Ir kaipgi jums pavyko apie tai negalvoti?

- Tai dar viena nesveika kartelė, kurią šiuolaikinis žmogus išsikelia. Nuolankus susitaikymas žymi vidurio kelią. Negalima pulti į kraštutinumus: girdi, arba atitinku tokias ir tokias sąlygas, arba iš viso esu niekam tikęs.
Viena gydytoja neseniai man sakė, kad jeigu ji sunkiai susirgtų, tai atiduotų visus pinigus, kad tik ją prižiūrėtų profesionalai. Kad tik to nereikėtų daryti jos vaikams. Atsiprašau, tai, ką pasakysiu, tikrai kyla man iš vidaus: aš norėčiau, kad mane prižiūrėtų ne kas kitas, tik mano vaikai. Ir visai nemanau, kad jiems bus lengva, visai nenoriu apsaugoti jų nuo tos kančios ir nesitikiu, kad nebūsiu jiems našta.

Ligonio priežiūra apsunkina gyvenimą. Tačiau jeigu žmonės myli vienas kitą, kodėl turėtų vengti sunkumų?

Mano tėtis keletą mėnesių serga vėžiu. Gyvena pas mane. Prieš keletą dienų, kai vežiau jį tirtis į onkologijos centrą, jis tarė: vaike, aš jums apsunkinu gyvenimą, keliu tiek rūpesčių. Valandėlę patylėjau ir atsakiau: tiesa, tėti, mums nelengva, iš tiesų sunku, bet ar gali būti lengva? Tai nereiškia, kad tavęs nemylime. Galėjau pulti jį raminti, sakyti, kad viskas OK, girdi, nesirūpink, mūsų gyvenimas dėl to nė kiek nepasikeitė. Taip sakydama būčiau šiurkščiai melavusi, ir mano tėtis būtų supratęs, kad meluoju.
O priimti save tokią, kokia esu, išmokau dirbdama slaugos ligoninėje.

- Slaugos ligoninėse žmonės priima save tokius, kokie yra?

- Jeigu žmogus nepriėmė savęs tokio, koks yra, prieš ligą, tai nesugebės to ir ligai ištikus. Įpročius, savo ribas, momentus, kai prastai jautiesi - tai reikia priimti. Aš moku pasakyti: šiandien negaliu dirbti.

- Įsivaizduoju, kaip pasišiauštų mano šefas, jeigu pasakyčiau jam, kad šiandien nedirbsiu, nes nesijaučiu darbinga.

- Mano manymu, pirmiausia reikia būti drąsiam pačiam su savimi - turėti drąsos pasakyti: šiandien esu silpnesnė, nenoriu kažko daryti. Jeigu mane ištiks liga, galbūt eisiu iš proto, tačiau priimsiu save tokią, kokia būsiu.

- Tai ir yra būdas kurti adekvatų savo įvaizdį?

- Kaip tik taip.

- O kas labiau lemia šį įvaizdis - įgimti polinkiai, kultūra ar galbūt auklėjimas?

- Auklėjimas, o auklėjimą lemia kultūra.

- Mūsų karta - tai vaikai tėvų, tvirtai tikinčių, kad gyvenime reikia save formuoti, veržtis į priekį, siekti prasimušti. Gal tai kartos sindromas?

- Taip. Jis ypač stipriai pasireiškia žmonėms, dirbantiems didžiųjų korporacijų kultūroje. Ačiū Dievui, šiuolaikinis jaunimas pradeda kalbėti apie problemas, įvardija jas. Tačiau pasaulis ir toliau juos įtikinėja, kad turi būti stiprūs. Mus tuo įtikinėjo tik namuose, tais laikais dar nebuvo reklamos, televizijos, spalvotų laikraščių.

- Ir psichologijos vadovų „Kaip padaryti karjerą per savaitę".

- Arba „Pažadink savyje milžiną". Jau pats pavadinimas sako - turi būti didis, stiprus, nepalaužiamas. Tai pasaulio rykštė, nuo kurios smarkiai kenčiame. Kiekvienas žmogus yra stiprus, bet kartu ir silpnas. Slėpdami nuo savęs silpnybę patiriame nuolatinį stresą.

- Yra tokia graži frazė, kad kančia sukilnina. Kokią naudą galima gauti iš kančios?

- Ne visai sutinku su požiūriu, kad tai, kas mūsų nenužudo, sustiprina.Manau, kad gyvenime yra tokių kančių, kurios niekada nesibaigia ir pamažu žudo žmogų. Kai kurie visą gyvenimą kankinasi dėl to, kad vaikystėje buvo apleisti. Kiti - dėl vaikų mirties. Nedrįsčiau pasakyti žmonėms, kad tokie dalykai juos sustiprins. Jie palieka žaizdas, o paskui randus. Žmogus turi teisę į kančią. Sumenkiname kitų kančią, sakydami, kad jiems tai išeis į naudą. Nors sunkūs išgyvenimai gali sustiprinti, jie turi ir šalutinį poveikį. [...]

Kartą pas mane atėjo pacientė, serganti gimdos vėžiu. Liga ištiko ją praėjus 22 metams po aborto. Ji tada jau turėjo kitą, dabar suaugusį, sūnų. Žinoma, ligą ji siejo su abortu. Visus 22 metus gyveno slegiama baisios kaltės jausmo. Paskui ji niekada nebebuvo suartėjusi su vyru, ir ne tik seksualiai, bet ir bet kokio kito artumo požiūriu. Ji gyveno apsimetinėdama, kad žaizdos nėra, tačiau ši skaudėdavo nuo menkiausio prisilietimo.

- Žinoma, medicininių įrodymų nėra, tačiau galima teigti, kad toks stresas galiausiai jai ir sukėlė ligą.

- Nusikėlėme 22 metus į praeitį, į tuos laikus, kai ji buvo dvidešimtmetė mergina ir neturėjo įgūdžių pasielgti kitaip. Nors psichoterapijoje nežaidžiame Viešpaties Dievo ir negalime atleisti - girdi, nieko baisaus neatsitiko, - vertinti situaciją iš dabarties perspektyvos nesąžininga savo atžvilgiu. Reikia mokėti pažvelgti taip: aš, kaip Mariola Kosowicz, padariau klaidą, nes buvau dvidešimtmetė Mariola Kosowicz. Tada mokėjau daugybos lentelę iki trijų, o dabar esu gudruolė, nes moku ją iki dešimties. Ir galiu išspręsti išties sudėtingus uždavinius.

- Na tai ką daryti, kad kančia sustiprintų?

- Pirma: neneigti to, kas atsitiko, neapsimetinėti, kad nieko nenutiko. Negyventi bet kokia kaina vienatvėje. Galima pabūti vienam dieną, gal net savaitę, bet paskui reikia eiti pas žmones. Ir nesitikėti, kad visi bus tau atsidavę ir atras tinkamus žodžius, nes tai neįmanoma. Antra: negilinti kaltės jausmo. Netraktuoti ligos kaip bausmės, nes tada žmogus atsiduria tarsi priverstinių darbų stovykloje ir emociškai miršta. Trečia: padaryti kažką sau, atskleisti, kad pamažu, žingsnis po žingsnio tvarkausi. Vėžiu sergantys žmonės dažnai pradeda švęsti gyvenimą. Sustoja ir klausia: ar tai, ką darau gyvenime, tikrai yra tai, ką norėjau daryti?

- Ar daug žmonių priima radikalius gyvenimo sprendimus?

- Labai sunku pasakyti, kas kam yra radikalu. Viena moteris šešiasdešimt aštuonerių ištekėjo. Kitas žmogus išėjo iš darbo didelėje firmoje ir įkūrė senienų parduotuvę. Žmonės dažnai sako ligoniui: tik neapleisk to ar kitko. O juk kai žmogus kažką meta, tai irgi būna perversmas jo gyvenime.

- Aš manau, jog didžiausia nauda iš kančios yra ta, kad ji skatina autorefleksiją. Kentėdamas supranti, kad - atsiprašau už banalybę - žmogus net nelaimėje gali būti laimingas.

- Tai tiesa. Tačiau nebūtina susirgti vėžiu, kad pamatytum pasaulį. Nereikia ir patirti nelaimę, kad jį pamatytum. Pakanka apsižvalgyti aplink save. Jeigu galvotrūkčiais bėgame nuo gyvenimo, nuo tiesos, tai negalime būti nei iš tiesų laimingi, nei iš tiesų gyventi. Gyvename vaidindami.