Džiaugsmas lengvina ligą

Kelmės rajone Karklėnuose gyvenanti Dovilė Garalevičiūtė nuo kūdikystės serga cerebriniu paralyžiumi. Nepaisant ligos, 23 metų mergina pilna džiaugsmo. Piešia, siuvinėja, daro iš popieriaus gulbes. Geros nuotaikos Dovilei galėtų pavydėti sveikieji.

Nuvažiavę Karklėnus Dovilę randame su mama besidarbuojančią darželyje. Ji labai prisirišusi prie mamos.

Dovilė pasitinka su šypsena, nusijuokia. Mama Virginija Garalevičienė sako, jog Dovilė visuomet tokia džiaugsminga. Neaimanuoja dėl savo ligos. Turi daug mėgstamų užsiėmimų.

Svetainėje sutupdytos Dovilės padarytos gulbės. Popieriniai paukščiai atrodo lyg gyvi. Vieną Dovilė padaro per dieną, jeigu turi iš anksto prisilanksčiusi popieriukų. Juos lanksto spausdinti ir kopijuoti skirtų baltų lapų. Iš vieno paketo popieriaus išeina trys gulbės.

Ji rodo savo siuvinėtus paukščius, įrėmintą siuvinėtą paveikslą, kurį dovanojo mamai. Atneša krūvą pačios pasiūtų žaisliukų. Viso to išmoko kursuose Radviliškio reabilitacijos centre. Ten išbuvo tris mėnesius. Išmoko visokiausių dalykų - netgi pasiūti chalatus, sijonus, kelnes, patalynę.

Dovilės kaimynė pasakojo gulbę iš mergaitės pirkusi ir dovanojusi jaunavedžiams. Ji stebėjosi sergančios mergaitės tėvų pastangomis ją pagydyti ir tikėjimu, kad viskas bus gerai. Rezultatas - stulbinantis. Nežinodamas nepasakytum, kad Dovilė serga sunkia liga. Jos kojos ir visas kūnas - tiesūs. Jeigu neskubėdama eina, gali pagalvoti, kad Dovilė fiziškai visiškai sveika. Tik kalba truputį sutrikusi. Tačiau suprasti, ką ji kalba, įmanoma.

Reabilitacijos centre Dovilė susipažino su panašaus likimo vaikinu. Jiedu bendrauja, rašinėjasi elektroniniais laiškais, kartais susitinka. Tai 23 metų merginą taip pat įkvepia gyvenimui ir džiaugsmui.

O džiaugsmas lengvina jos ligą. Mergaitei jau nebereikia vaistų nuo cerebrinio paralyžiaus. Pakanka tik vitaminų.

Gydė nuolatinis dėmesys ir rūpestis

V. Garalevičienė pasakoja, jog vidurinioji jos dukra Dovilė - viena iš dvynių, kurie gimė neišnešioti - septynių mėnesių. Dovilė svėrė 1800 gramų. Jos broliukas neišgyveno. Dovilė vėliau negu kiti vaikai pradėjo vaikščioti. Iki pustrečių metų vaikščiojo tik įsikibusi. Beveik nešnekėjo.

Tėvai konsultavosi su pediatrais, vežiojo mažylę į Kelmę. Reikalai pagerėjo, kai čia dirbti atvažiavo vaikų neurologė Virginija Juškienė. Specialistė negailėjo tėvams pagalbos ir patarimų.

Tėvai mažylę vežiojo į specialųjį darželį Telšių rajone. Čia su ja dirbo logopedai. Buvo daromi masažai. Mergaitės gydytoja tėvams patarė ją leisti į bendrojo lavinimo mokyklą. Kad geriau vystytųsi jos protiniai gebėjimai. Dovilė mokėsi drauge su sveikais vaikais Karklėnų mokykloje. Pagal adaptuotą programą. Daugiausia dėmesio buvo skiriama, kad neįgali mergaitė išmoktų pagrindinių, gyvenime labiausiai reikalingų dalykų: rašyti, skaityti ir skaičiuoti.

Kalbos defektus taisė Šiaulių logopedai. Tėvai Dovilę konsultacijoms vežiodavo kas savaitę. Vėliau, kai logopedas atsirado Kražių mokykloje, pradėjo vežioti ten. Porą kartų per metus Dovilė gydydavosi ir ilsėdavosi sanatorijoje.

Gydytojos Virginijos Juškienės dėka mergaitė su mama nuvažiavo net į Švediją. Ten mokėsi nugalėti savo neįgalumą. „Stebėjomės, kaip visiškai nei kojų, nei rankų nevaldantys vaikai, kakta rašo kompiuteriais,"- mena Virginija Garalevičienė.

Virginija ir Aleksas Garalevičiai iš viso augina tris dukras. Tėvai sako nė nepajutę, kaip užaugo mergaitės. Gal todėl, kad daugiausia dėmesio teko skirti Dovilei.

citata: „Dovilė visuomet tokia džiaugsminga. Neaimanuoja dėl savo ligos."