Laikas skyrybų traumų neišgydo

Ar pajėgia ir išdrįsta sutuoktinio neištikimybę, skyrybų krizę patyrusi moteris kam nors pasakyti, kad dabar ji skausmą malšina alkoholiu, rauda kasnakt iš bejėgiškumo, paguodos ieško atsitiktinių vyrų glėbyje, įniršį lieja ant vaikų? Santuokos griūtį išgyvenusios moterys sako, kad jei apie tai pasakytų draugams, daugelis pamanytų, kad jos tiesiog pasileidėlės, alkoholikės ar šiaip nepilno proto. Kad tokias moteris ir reikėjo palikti.

Vis dėlto šiaulietės moterys apie skyrybas, jų sukeltus jausmus ir destruktyvų elgesį po skyrybų išdrįsta kalbėtis - jau šešerius metus Šiaulių vyskupijos Šeimos centre rengiami užsiėmimai "Nebūk vienas". Čia, dalyvaujant psichologams, kalbėdamos apie savo išgyvenimus moterys pamažu gyja, nes supranta, kad skyrybų krizės etapus visos išgyvena panašiai ir nieko nuostabaus bei smerktino jų poelgiuose nėra. Ne bejėgiškai bėgantis laikas, o pagalba sau, jausmų atpažinimas ir jų išgyvenimas padeda susigrąžinti save ir vėl rasti laimę.

Sunkiausia pasitikėti ir atsiverti

Kai trisdešimtmetė Liudvika sužinojo, kad jos vyras jai yra neištikimas, jos pasaulis griuvo. Tik ji viena žino, kokį skausmą ir pažeminimą ji jautė, kai dėl šios neištikimybės subyrėjo jos šeima ir sūnaus tėvas išėjo pas jaunesnę moterį.

"Mano gyvenimas buvo toks: grįždavau namo, įsijungdavau televizorių ir bejėgiškai į jį spoksodavau be perstojo valgydama. Priaugau svorio tiek, kad svėriau 100 kilogramų. Įniršį liejau ant sūnaus, su juo pašlijo santykiai. Gėriau, gastroliavau, keičiau vyrus", - dabar jau ramiai pasakoja 37-erių daili liekna moteris.

Liudvika sako, kad skyrybas ji išgyveno labai skaudžiai. Bandydama susivokti, nusiraminti ir rasti atsakymus į klausimus, ji kelerius metus "rijo" psichologinę ir ezoterinę literatūrą, netgi vaikščiojo pas ekstrasensus, burtininkus. Po penkerių metų nurimo ir manė, kad jau viskas gerai, kad skausmo ji nebejaučia ir išsivadavo iš kankinančios skyrybų traumos. Ieškodama kuo užsiimti ir kur leisti laiką, nusprendė nueiti į Šiaulių vyskupijos Šeimos centrą, kur renkasi skyrybas išgyvenusios moterys.

"Nuėjusi ten supratau, kad laikas man visai nepadėjo. Skyrybų krizės jausmus nukišau kažkur giliai, tarsi pridengiau lapais. O iš tikro vis pykau ant savo buvusio vyro, kaltinau jį. Mano pyktis niekur nedingo, tik išsiliedavo kitokiomis formomis ant kitų žmonių. Nekenčiau aplinkinių, žmonės man atrodė kvailiai, o kiti vyrai - kažkokie ufonautai. Jei su manimi kas nors norėdavo nuoširdžiai bendrauti, man visada kildavo įtarimas, kad jis nėra nuoširdus, kad tenori manimi pasinaudoti ar šiaip jam iš manęs ko nors reikia", - atvirauja Liudvika.

Pirmieji apsilankymai Šeimos centre jai nepatiko, buvo svetima, kad moterų susitikimuose meldžiamasi - Liudvika buvo netikinti. Vis dėlto ji suvokė, kad sunkiausias dalykas, kuris jai ir nepatinka - atsiverti ir papasakoti, ką ji išgyveno ir išgyvena. "Kalbėjau apie prisiminimus, pasakojau kažkokius gyvenimo su vyru momentus. Supratau, kad vis dėlto negaliu apie skyrybas ramiai kalbėti, bet man buvo labai naudinga išgirsti, ką pasakoja kitos moterys. Viena grupės moteris buvo ką tik išgyvenusi skyrybas ir nuolat verkė. Suvokiau, kad iš netekties stadijos jau seniai esu išėjusi. Visos mes tą patį išgyvenome - ir kaltę, ir gėdą", - sako Liudvika.

Susiklostė taip, kad kartu su Liudvika į užsiėmimų ciklą "Nebūk vienas" susirinko moterys, įgijusios aukštąjį išsilavinimą. Medikės, bibliotekininkės, mokytojos. Liudvika skyrybų dramą buvo išgyvenusi anksčiausiai. Klausydamasi kitų pasakojimų, ji atpažino save, suprato, kaip keitėsi jos jausmai, kokius jausmus ji užgniaužė, kokius ignoravo.

Išsiskyręs žmogus nėra brokuotas, jis yra traumuotas

Liudvika sako, kad psichologijos žinios, kurias ji įgijo skaitydama knygas, taip ir liko žiniomis. Atsigauti po skyrybų jai labiausiai padėjo pokalbiai su likimo draugėmis ir... atrastas Dievas, ypač - liturginė atleidimo malda ir rekolekcijos.

"Niekuo nepasitikėjau: nei kitais, nei savimi. Užsiėmimų lankymas ir po jų toliau tęstas dvasinis kelias leido išmokti pasitikėti, atleisti sau ir mane įskaudinusiam vyrui, kitiems asmenims. Nebekaltinu buvusio sutuoktinio, bendravimas su juo dabar manęs niekaip nebeveikia. Po skyrybų vis stengdavausi visokiais būdais vyrui apie save priminti, ieškojau jo dėmesio. Dabar jis jau skiriasi su moterimi, dėl kurios mane paliko. Man jo gaila, bet nežadu jo gelbėti. Kiekvienas turi surasti ir nueiti savo kelią sveikimo link", - sako Liudvika.

Moteris kalba, kad kiekvienas išsiskyręs žmogus yra psichologiškai traumuotas. Jis yra sužeistas, nepasitikintis ir piktas. Nors ir atrodo, kad pasveikai, esi susigrąžinęs save, iš tikro negali būti nuoširdus aplinkiniams, atviras jiems. Negatyvūs jausmai tik užblokuojami, jie niekur nedingsta. Laikas skyrybų žaizdų negydo.
Dažniausiai po skyrybų tik moterys ieško pagalbos, o vyrai teigia, kad jiems viskas gerai. Neišgyventus jausmus, kilusius dėl skyrybų, iškilus nemaloniai situacijai jie linkę "perkelti" naujam partneriui.

Susitikimus su likimo sesėmis Liudvika vadina mažu žingsneliu gyti nuo traumos, atverti pūlinį. Toliau gali padėti gal psichoterapija ar kitos priemonės. "Man asmeniškai padėjo atrastas tikėjimas ir dvasinės priemonės. Kai pradėjo keistis mano vidus, mano gyvenime ėmė atsirasti daugiau žmonių, vyrų. Dabar turiu vyrų tiesiog draugų. Bendrauju ir su išsiskyrusiais vyrais ir įdomu tai, kad juose atpažįstu save. Matau, kaip jie bijo artimesnių santykių, yra praradę viltį, bijo atsiverti ir pasitikėti moterimis, nes gali vėl būti įskaudinti. Todėl jie ir negali įsipareigoti rimtiems santykiams, jaustis saugiai, būti mylimi ir mylėti. Jie tampa lovelasais, mergišiais, nes iš tikro pyksta ant moterų, bet deklaruoja, kad jiems viskas gerai. Išsiskyręs žmogus nėra brokuotas, jis yra traumuotas. Išsiskyrus būtina ieškoti pagalbos ir tai - vienareikšmiška", - sako Liudvika.

Moterį liovėsi persekioti mintys, kad kiti ją nori nuskriausti, ji pasijuto vertinga ir laiminga, gyvenime atsirado tvarkos. Kaip ir visiems žmonėms, jai būna liūdnų akimirkų, tačiau optimizmo ir vilties jos gyvenime gerokai daugiau. Jos asmeninis gyvenimas susitvarkė: santykiai su sūnumi tapo geri, moteris tapo verslininke, atsikratė antsvorio, atsirado daugiau laiko ir įvairių naujų pomėgių, tikrų draugų.

"Kai esi piktas, tavo širdyje nėra vietos meilei. Dabar aš esu atleidusi ir sau, ir savo vyrui. Tikiuosi, ir jei bus tokia Dievo valia, kada nors mano gyvenime atsiras žmogus, su kuriuo galėsiu sukurti naują šeimą", - šypsosi Liudvika.

Pagalba ir tikintiems, ir laisvamaniams

Programos "Nebūk vienas" užsiėmimų cikle dalyvaujančias moteris ir jo vadoves, Šiaulių vyskupijos Šeimos centro savanores, sieja bendra patirtis - jos yra patyrusios skyrybas. Šis bendrystė principas yra svarbus, nes skatina pasitikėjimą, tarpusavio supratimą.

Viena iš keturių užsiėmimų vadovių, psichologė-psichoterapeutė Loreta Dieliautienė sako, kad skyrybos yra viena skaudžiausių psichologinių traumų. Neretai ir paties žmogaus, kaip asmenybės, krizė ir jo vertybių krizė. Skyrybos gali sukelti panašias emocijas kaip ir artimo žmogaus netektis, tai yra išgyvenami visi netekties krizės etapai. Tai labai aktualu, ypač tuo atveju, kai žmogus būna paliktas sutuoktinio. Kartais, jei žmogus neieško išeities, dėl šių krizinių išgyvenimų gali kilti įvairių sveikatos sutrikimų, išsivystyti chroniška depresija, neretai sutrinka bendravimas su aplinkiniais. Gili krizė neištinka tik labai retai, tačiau dažniausiai žmogaus vidinis pasaulis labai pasikeičia.
"Žmogus nuo savo išgyvenimų negali pabėgti. Jei jausmai būna užslopinami, jie nuolat gali iškilti - "sprogti" netikėtai, juos tiesiog būtina išgyventi ir vienu ar kitu būdu išreikšti... Problema niekur nedingsta, todėl žmogus atsiduria tarsi užburtame rate, visuose santykiuose susiduria su tomis pačiomis bėdomis", - kalba psichologė.

Kai žmogus ieško pagalbos, jis išmoksta sau atleisti, sužino, kad nėra smerkiamas, nėra atstumtas, nėra nemylimas. Dešimties užsiėmimų ciklo metu diskutuojama šiomis ir kitomis temomis: "Skyrybų krizės etapai", "Kaip padėti sau ir vaikams?", "Kaip rasti naują gyvenimo prasmę".
"Iš pradžių susitariama dėl konfidencialumo, tolerancijos vieni kitiems. Kiekvieno užsiėmimo pradžioje pasidalijame kaip jaučiamės, po to būna teorinė temos apžvalga, tada dalyviai dalijasi savo patirtimi. Užsiėmimą baigiame malda ir vėl pasidalijame mintimis, kaip jaučiamės, su kokiais jausmais išeiname. Beje, maldoje kiekvienas dalyvauja laisvai, tiek, kiek nori ir gali. Mes priimame visus, ieškančius pagalbos: ir tikinčius, ir netikinčius žmones", - sako Loreta.

Pasibaigus užsiėmimams dalyvėms rengiama stovykla. Vienos užsiėmimų dalyvės atranda Dievą, kitos renkasi psichoterapijos užsiėmimus ir pamažu gyja, susitaiko su savimi ir vėl atranda gyvenimo džiaugsmą.
Kursų ciklo pavadinimas "Nebūk vienas" nereiškia, jog čia žmonės ateina, kad rastų partnerį. "Išsiskyrus svarbiausias dalykas - nebūti vienam su savo skausmu", - sako psichologė-psichoterapeutė Loreta pridurdama, kad šiais metais į pirmąjį užsiėmimą atėjo ir vyrų. Vadovės tikisi, jog pavyks surengti dvi - ir vyrų, ir moterų - grupės. Taip yra kituose šalies miestuose, vykdančiuose panašias programas.