Naujausi straipsniai
Vienas gydytojas guodžiasi kitam...Vienas gydytojas guodžiasi kitam:
Vaistų paieška
|
Depresija, del ko gyventi?
2009, Spalis 11 - 11:29
sveiki as esu Laurynas 22 metu givenimas mane zudo nuo pat mazu dienu ir nesuprantu kodel givenime as is vis atsiradau jai neturiu jokio tikslo net nesuprantu ka as darau is vis nezinau ar gerai darau kad ce rasau apie savo givenima viesai is tiesu noriu pasitraukti is givenimo bet tuo paciu metu labai sunku suprantu kad tai skamba durnai ir kiti sako kad viskas bus gerai kam to reikia ir vis tai nukeliu toliau galvoju kad givenimas pasitaisys ir stengiosi giventi toliau bet blin atsibodo stengtis stengiosi kaska pasiekti bet nesigaua ,aisku nekaltino kitu del to ,esu del kai kuriu daliku pats kaltas bet ne del visko jaucios prakeiktas kad mano givenimas turi buti vien tik skausmo blogu daliku misynys neturiu nei draugu nei seimos esu iklimpes i skolas neturiu nieko aplamai nieko ir galvoju kad man laikas iseiti nezinau ar ten bus geriau ar blogiau bet nebegaliu daugiau giventi pavargau nuo visko atsiprasau uz klaidas nesu jau rasytojas tai tiek |
Literatūra, forumas, komentarai
Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.
fross — 2017, Sausis 13 - 19:40
Sveikas ''Nezinau'' perskaiciau tavo zinute cia ar galetume pasikalbeti? parasyk man jankauskas100@gmail.com arba 869140566. Laukiu.
Depresija — 2017, Sausis 6 - 16:18
Labas, yra daug žmonių kovojančių su depresija. Aš lygiai taip pat kovoju :) Linkiu stiprybės ir nepasiduoti!!!! :)
Gytis — 2017, Sausis 3 - 17:43
Na ką. Štai ir atėjo ta diena, kai pagaliau galiu prisipažinti. Man yra tik 20 metų, dar tikrai esu labai jaunas, tačiau mano vidus pasakytų visai ką kitą... Esu studentas (na bent jau kol kas) drovus ir nešiojantis kaukę visą savo gyvenimą. 18-kos metų praradau savo tėvą, kurį labai mylėjau. Žmogus mane statė ant kojų visą laiką, rodė gyvenimo grožį ir jo kitą pusę, kuri neretai būna baisi. Po tėčio mirties praradau ir dalelę savęs. Jaučiuosi labai kaltas, kad kai jam manęs labiausiai reikėjo, aš buvau paauglys su savo ''principais''. Pajutęs kaltę pradėjau rizikuoti vis labiau ir labiau savo gyvenimu...Kol galų gale supratau, jog pats gyvenimas yra paradoksas ir žmogus negali statyti jokių ribų be atsako Visatai. Esu mylintis žmogus, bet mano meilė yra kitokia... be jokių žmogiškų įsipareigojimų. Daugelis sako, kad mano pasaulėžiūra iškreipta ir neatitinku žmogiškumo faktoriaus.
Visų pirma noriu papasakoti apie savo požiūrį į gyvenimo prasmę, kad mane labiau suprastumėte:
Kiekvieno individo ideologija skiriasi. Visi turim savo idėją, tačiau ne visi prabyla ir ne visi išdrįsta pakeisti žmogaus sukurtą tvarką, kuri yra ne ko kito, o tik paties žmogaus rankų darbas. Vienam tai utopija, kitam - paranki socialinė ir teisinė sistema. Nieko neturiu prieš kūrybą (tiek Dievo, tiek žmogaus), nesvarbu, kokia ji bebūtų, ar tinkama asmeniškai ar ne, bet su ja visi ''privalo'' susigyventi. Yra unikalumas, tačiau vėl gi - ribotas. Žmonija stato sienas be jokios atsakomybės ir už tai nebando net atsakyti prieš Visatą... Galbūt esame vienintelė ir unikali rūšis, tačiau patys taip nusprendėme, kad esame ''tokie''. Mūsų unikalumas, nemeluosiu, - ribotas, besisukantis ratas, kuris, pripažinkime, išties yra nesustojantis ciklas, susidedantis iš trijų dalykų - Klestėjimo...Karo...Žlugimo. Tobulos apgaulės idėja - progresas su atlygiu į priekį, kad įvykus žlugimui atsistotumėte ant kojų su motyvacija toliau klestėti ir bandyti laimėti karą. Vienas žudo vardan idėjos, kitas - gindamas savo šeimą, trečias - vardan meilės ir tėvynės. Ir galų gale be jokios kaltės toliau apsimeta tyru ir skaidriu kaip krištolas. Akivaizdi idėja užtušuojama pinigais ir materialinėmis vertybėmis, o menkos ir nereikšmingos detalės iškeliamos kaip svarbiausia problema. Tačiau ne visus papirksi plastine šypsena ir ''velnio popieriuku''. Nepaisant pykčio žmonijos padermei, pavyksta įžvelgti klastingą žaidimą be Dievo leidimo ( tik neklausinėkite apie Jo egzistavimą - laikas parodys). Pinigai yra įrankis išgyventi šioje brutalioje įstatymų ir taisyklių raizgalynėje, kur blogis viešpatauja prieš pat tavo nosį ( blogį kiekvienas supranta savaip, iš savo pozicijų ir iš savo ''bokšto''). Ši ''unikali'' rūšis, kaip mirtininkai eina link prarajos, patys to nesuprasdami. Žmogui duota unikali galimybė išgyventi, ir jis priima tai, kaip dovaną nežinodamas, kas slypi ten, kur žmogus nėra prikišęs savo nagų... Sėkmingai skatinamas tikslas - ideologija stumti visus į tą pačią ( neduok Dieve, tik ne į kitą) pusę. Mes esame unikalūs, bet ribotai... Tiek to mano supratimo apie žmonijos egzistavimo ''prasmę'' (ar ji iškreipta, ar ne, vargu, ar žmogus gali atsakyti į šį klausimą. Visata yra per daug plati, kad žmogaus tiesa prilygtų Visatos visumai).
Klausite ''ką bendro tai turi su nenoru gyventi?''. Atsakymas vienareikšmiškas - aš nenoriu keistis. Esu kas esu, bet jeigu nesikeisiu, žinau, kad pražūsiu. Pasitraukti iš gyvenimo yra skaudu ne tik dėl to, kad pats prarasiu daug galimybių, bet tuo pačiu įskaudinsiu kitus artimus žmones. Tuo pačiu negalėsiu kitų išmokyti mylėti kitaip... Tuo pačiu nepamatysiu grožio.
Daug norų turiu, bet jie neprilygsta socialiniam reikalavimui... Tai kaip aš įgyvendinsiu savo mažo pasaulėlio stebuklus? Ačiū už dėmesį.
Parasyk man — 2017, Gegužė 2 - 14:34
Sveikas, parasyk man i anglu.alygis@gmail.com jeigu dar lankaisi siame puslapyje. As irgi turiu problemu su drovumu. Butu smagu susipazinti.
fross — 2017, Sausis 15 - 19:32
Labas Gyti. Jei gali parasyk man, noriu pasikalbeti. jankauskas100@gmail.com , 869140566
jauciuosi beviltiskai — 2016, Gruodis 28 - 22:57
Sveiki, as irgi labai sunkiai jauciuosi ir jau labai ilga laika. Man 29 eri metai bet jauciuosi visiskai nezinantis ko noriu is gyvenimo. Mokiausi keliuose universitetuose bet nieko nebaigiau iki galo. Paskui baigiau dar vienus kursus taciau is ju irgi jokios prasmes. Galiausiai vel istojau mokytis i nauja specialybe ir jauciu kad kankinuosi, kad to visiskai nenoriu ir nezinau ar ir sita sugebesiu baigti. Mane apemusi depresija ir tokia baisi neviltis. Man jau 29 eri o as jauciuosi kaip vis dar tas abiturientas ka tik baiges mokykla. Negi man visa gyvenima taip bus?? Pradejau labai nepasitiketi savimi, gedytis tokiu savo veiksmu ir kad as sitaip blaskausi gyvenime, nerandu kelio. Jauciu geda gatveje bijau kazka sutikti. Jauciuosi ikalintas. Tiesiog nebepakeliu siu jausmu, be to esu toks vienisas neturiu nei draugu, nei pinigu, nei darbo. Apemusi baisi neviltis niekas nedziugina. Irgi kartais pamastau apie savizudybe. Bet bijau, noriu tiketi kad iseitis yra. Tiesiog nebegaliu pakesti to krypties nebuvimo, to tikslo neturejimo tos beprasmybes. Jauciuosi kartais kaip prakeiktas. Ir taip man skaudu del to. Einu gatve uzsidedu kapisona ir jauciuosi toks nevykelis, su tokia geda einu per gatve ir baime kad kazka sutiksiu kad kazkas mane toki nevykeli pamatys ir atpazins. Ir kiekviena diena taip jauciuosi. Siandien ejau gatve ir asaros riedejo veidu. Kaip noreciau zinoti ka daryti kad is to isbrisciau.
xxx — 2016, Gruodis 10 - 19:39
Sveiki, man 28 metai esu is kauno. Turbut kaip ir daugelis cia rasanciu zmoniu turiu prisipazinti, sergu depresija kokie 7-8 metu. Ieskau nauju draugu, merginos su kuriais butu galima susirasineti per skype, susitikti mieste kartu leisti laika ir t.t. Jeigu atsibodo vienatve, pastoviai sedeti namie ir nieko neveikti, tuomet parasyk savo skype i pliusminus001@gmail.com
Gintaras — 2016, Spalis 7 - 08:36
Matyt čia tinkama vieta pasidalinti sunkiomis mintimis, nors ir tai nieko nekeičia. Tiesiog gal kažkam bus naudinga apmąstyti ar patarti. Metu turiu jau pakankamai, o vilčių mažai, tiesiog nebeliko dėl ko kovoti, bandyti, niekas neveikia, beprasmybė. Nelikus artimų žmonių, iškeliavus jiems anapilin, liko tuštuma, kurią turėtų užpildyti tik šeima, bet to nėra. Kažkada gal padaryta pasirinkimo klaida, o norėjosi skubėti gyventi...Tiesiog antroji puselė kad ir gera buityje, bet nevirpa dėl jos širdis, taip jau nuo pradžių.
Visai atsitiktinai lydėjau pas gydytoją kitą žmogų, o daktarė man pačiam išrašė antidepresantų, nors ju ir negėriau. Manau reikia spręsti priežastis, o ne pasekmes. O priežastis yra meilės trukumas, pirmiausiai dvasiškai. Todėl žinau, man padėtų tiesiog draugės turėjimas, tik apsikabinti, pasikalbėti. Bet jau žinau, to nebus. Visos moterys bijo prasidėti su vedusiu, jei be paramos... Dalis nori kurti šeimą, kita dalis gal pinigų. Bet palaikyti žmogų nenori niekas. Nors esu labai švelnus, jaučiantis kitą, neturiu su kuo pasidalinti, o tai letai, bet greitėjančiai žudo. Mintys blogos. Šiuo metu pabendravau su nuostabia moterim, kurią pro langą stebėjau kelis metus, o ji pradėjo vengti manęs, netgi neišklausiusi. Aš gal per greitas... Išgasdinau. Ir labai išgyvenu, nes nebeturiu jokių vilčių daugiau nenoriu mėginti, labai pavargau, perdegiau. O gyvenimas galėjo būti nuostabus, susitinkant trumpam apsikabinimui. Pasimatymai...tai šitaip nuostabu... Ir vedusiam negalima to drausti. Emocinė išdavystė? Kai nebėra emocinio ryšio šeimoje, tai ne išdavystė. Kai nėra dėl ko gyventi, apie ką svajoti, tai gyventi pasidaro labai sunku. Tik dėl vaikų? Tai daugiau moterims. Vyras nori pažinti iš naujo ir iš naujo. Ir neprivalo išduoti. Bet to matau niekas nesupras. Iš tiesų, geriausia būtų užmigti ir kartą nebeprabusti, nes skausmą kentėti nėra gyvenimas. Vaistai neatnes mylinčio zmogaus, o kam save apgaudinėti. Gyvenimas žiaurus, tik ne visiems vienodai.
Mielos moterys, pagalvokit apie tai, galbūt kažkas laukia jūsų šypsenos, o jūs ignoruojat žmogų ir stumiat jį į bedugnę, net nesuprasdamos, kad išklausyti žmogų, kai jis to prašo, reiktų. Jūs taip galit išgelbėti žmogų. Juk dėl to ir gyvenam. Nenoriu liūdėti, bet taip išeina... Mano gyvenimas eis žiūrint pro langą ir laukiant tos moters- gal ji praeis pro šalį, nors darosi nepasiekiama, o ji nuostabi, tik to nespėjau jai pasakyti...Labai dėl to pergyvenu...
— 2016, Spalis 30 - 02:06
Sveikas, Gintarai, norėčiau paklausti, kaip tu jautiesi (nors į šį klausymą ir atsakei savo laiške) taip pasielgdamas galėtum dar geriau viską apmąstyti... Taip pat patarčiau užsiimti mėgstama veikla,sportuoti,kurti..rašyti dienoraišti... Būki... Kas tave slegia?
Gintaras — 2016, Lapkritis 2 - 12:20
Pirmiausiai - čia radau, kas man daug padėjo, tai gerai. Kita vertus dėl emocinės vienatvės nepadės nei mėgstama veikla, nei sportas, kai sunku net iš lovos atsikelti. Tik norėjau pasidalinti, kad kartais sutiktas žmogus taip traukia, o jo atstūmimas taip slegia ir kai tai tampa sistema, būna sunku. Ir niekas čia nepadėtų geriau, kaip reali draugystė, bet mūsų visuomenė sustingusi ir tai nepriimta. Turės daug laiko praeiti, kad žmonės eitų vien pasivaikščioti susipažinti, kaip lyg populiaru Australijoje... Pažintys, bendravimas yra geriausia išeitis. O man lengviau, kol kas turiu į ką atsiremti...Bet visi geri dalykai baigiasi... O gaila, kad nėra arti mielo žmogaus, to, apie kurį svajoji, šalia. Nelabai išeina apsiriboti vien šeima. Norisi praplėsti bendravimo ratą, nors nedaug, pabėgti nuo rutinos, ji įtraukia ir nelieka jėgų kažkuo užsiimti.
Mieli žmonės, nepasiduokit, reikia ieškoti išeities. Tik tai nėra paprasta. Bet verta. Štai aš ieškojau ir netikėtai radau, ieškokit ir jūs. Depresijos priežastis manau ne biocheminė, tai dėl visuomenės susvetimėjimo. O visuomenės nepakeisi, reikia suktis patiems. Sėkmės visiems.
Domas — 2016, Rugsėjis 19 - 00:35
Sveiki, esu 23 metų vaikinas vardu Domas. Depresija mane kankina jau nemažai metų ir vis stiprėja. Pirmuosius rimtus požymius pastebėjau mokyklą. Draugų ratas sumažėjo ir jį minimaliai sugebėjau padidinti. Gyvenime sėkmės fortūna senka vis labiau ir nesuprantu kodėl. Atrodytų slysta visas gyvenimas iš po kojų ir nebesugebu nieko pakeisti, kad ir kiek stengčiausi. Nusiminimas ir liūdesys dažnas reiškinys, aplinkui irgi beveik nėra artimų žmonių, vos keli belikę, ir su jais atvirai neįmanoma pakalbėt. Visą laiką turiu visur būti su linksma kauke, bet man tai pabodo, tokia visuomenė tampa nepriimtina, bet apie patį baisiausią sprendimo būdą stengiuosi nemąstyti, nors kartais ateina tokios mintys. Ypač padėtis pablogėjo persikrausčius į didmiestį - Kauną, čia esu išvis vienas. Jei kas norėtų pasikalbėti beviltiškomis temomis ar pasidalinti mintimis, rašykite maciunskis@gmail.com ir gal nušvis šviesos spindulėlis :)
— 2016, Spalis 5 - 02:16
Labas, Domai. Pasikalbėkime:)
Depresante — 2016, Rugpjūtis 17 - 18:20
Sveiki, esu Viktorija man 18 metu ir pastaruoju metu pasidariau verksnė... Ir Nemiga kankina jau 3 diena kaip dar nemiegojau bijau.Bijau kad, man kažkas blogai, geriu raminamuosius, nepadeda, nesuprantu kas man yra.. O kartais imu manyt kad, greit mirsiu... :/
~~~~~~~~~ — 2016, Rugpjūtis 19 - 08:06
Sveika, Viktorija, galbūt tave nemiga kankina todėl,kad dėl kažko jaudiniesi...? Dėl kažko tau labai svarbaus... Pamėgink atsakyti į klausymus (jei nori gali atsakyti tik sau, o jei nori gali ir čia, mielai tave išklausysiu.) ,,Kaip tu jautiesi? Kodėl taip jautiesi?" Ar galiu tau padėti? Nes tavo mintys apie mirtį kelia nerimą. Prašau pasistenk nenustoti tikėti, kad yra žmonių, kuriems tu rūpi, o jei aplinkui tokių žmonių nematai, nenusimink, tu rūpi man Kornelijai.
Austeja — 2016, Liepa 19 - 00:19
Sveiki. As tai pat labai noreciau pasipasakoti. Man nera prasmes gyventi. taip as labai jauna man tik 18. nezinau kaip pavadinti mano situacija. as gyvenu kaime, su tevais seima, vasarom isvaziuoju pas Sese padirbeti. na o kaip sia vasara isvaziavau ir gryzau, man kazkas pasidare.. Visi namiskiai nervuona tiesiog budami salia. galvojau iseiti gyventi savarankiskai, isidarbinti, su mokslais derintis. bet neturiu prasmes jokios. dirbt mokintis, kas is to? kas veliau ? taip pasenti? turiu drauga, kuri atrodo myliu, bet ir jis mane nervuoja. jauciu per mazai demesio, ir kaip viskas susikaupe issilieju ant jo ir mes susipykstam. pries rasydama cia norejau tiek daug parasyti o kaip pradejau nezinau ka rasyt, tiek daug visko . jauciuosi beviltiska...
laurynas — 2016, Rugpjūtis 7 - 22:38
labas austeja jai tau vis dar sunku noreciau su tavimi pabendrauti apie givenima galetum isipasakoti vienas kitam gal iseis kaska suprasti kodel tu esi sem pasaulije :] viskas bus gerai jai noretum pabendrauti mano fb laurynas Markunas
nvm — 2016, Liepa 27 - 15:55
As irgi panasiai jauciuosi, noreciau pabendraut
HopeDiesTheLast4 — 2016, Liepa 19 - 15:49
Sveika, aš norėčiau su tavimi pabendrauti.
Liudas — 2016, Liepa 6 - 21:19
Sveiki visi. Paskaitau as zinutes ir pamatau kiek cia kencianciu zmoniu yra, tikrai baisu. Niekada negali zinoti kada ims tavo gyvenimas ir pasibaigs ir negali zinoti kas uzeis i galva paciam depresijos apimtam zmogui. Rasau as zinute todel, kad po vasaros manes nebebus (pasitrauksiu savo ranka is gyvenimo) nusprendziau tvirtai. Per sia vasara noriu tikrai nuveikt daug ka gero smagaus ir prasau jusu pagalbos kad suteiktumet proga susitikti su manimi, pakeliauti kur nors kad ir prie juros ar dar kur, galbut mano buvimas prie kazkokio tai zmogaus padarytu teigiama poveiki jums, galbut pries iseidamas kazkam suteikciau motyvacijos kibtis i gyvenimas ar kazkas panasaus. Noriu nugyventi sia vasara linksmai tarp zmoniu kompanijos :) taigi tie kas nera abejingi parasykite man. Dekoju.
SilvijaS — 2016, Rugpjūtis 4 - 00:58
Labas, Liudai,
Isgyvenu sunku laikotarpi, bet siuo metu neturiu laiko konkreciai nupasakoti. Esu 22 m. Mergina, gyvenime kaip ir reiketu daaug ka nuveikti, taciau nera nei noro, nei jegu. As tikiu, kad galime vienas kitam bent siektiek padeti savo buvimu. Butinai grysiu i foruma rytoj ar uz keletos dienu. Labai tikiuosi, kad perskaitysite mano zinute ir susisieksite su manimi silvijasar@gmail.com.
Atkentėjas, atrades ir sunkiai įtikimas. — 2016, Liepa 31 - 23:33
Gyvenime tiek teko kentėti, kad ne kartą buvau susimastes dėl savižudybės. Skausmas ir kančia būdavo tokia įtempta jog kartais atrodydavo nebeįmanoma bus pakelti. Nuo ryto iki vakaro buvau spaudžiamas, žinojau jai pasiryšiu tam, tai eisiu iki galo, jai pradėsiu tai tikrai tai užbaigsiu sėkmingai. Kaskart bemastant apie pasitraukimą iš gyvenimo, begalvojant apie įvairius scenarijus, kaip ir kas, sąžinės spausdavo mane. Sąžinė ar kažkas dar, bet esmė, kad kažkas viduje šaukte šaukė jog tai ką galvoju padaaryti nėra gerai. Kažkodėl nėra tai gerai, kad ir kaip bebandžiau rasti susitaikimą ir romumą dėl šio sprendimo, man nepavykdavo. Kažkas negerai.
Praėjo apie dešimt metų, nesu religingas, niekada stabiliai nelankiau bažnyčios, net nėra aplinkui mane tikinčių žmonių, bet visoje toje kančioje radau Dievą. Ir jis paėmė visa tai nuo manes. Tikriausiai tai mane vis ir laikė nuo savižudybės. Klausimas, kas laukia po mirties? Ar kančia pasibaigs ar tesis? Kodėl vis jaučiu, kad nėra man gerai atimt sau gyvybe?
Taigi pradėjau šauktis, melstis Dievui ir užsiimti visokiom kitokiom apeigom, kaip meditacija, mantru kalbėjimas ir t.t. visame tame skausme tikėdamasis rasti patvirtinimą, kad galiu išeiti, o jai nerasiu patvirtinimo, tai gal visos neigiamos emocijos pranyks? Emocijos ir ne tik.
Kai širdis buvo visiškai palūžus, kai buvau nusižemines iki pat žemumos ir pasiryžes bet ką padaryti, kad tik rasčiau TIESĄ, tada ją ir radau, dabar pamenu, kai vis šaukdavaus Dievo "kad ir kokia ta tiesa bebūtu prašau tik ją man parodyk, čia tiek daug painiavos"
Vieną vakarą Dievas palietė mane, pajutau Jo artumą, begaline meile ir visa kas buvo negera pamažu pradėjo nykti ir keistis.Jis parodė man Tiesą, Jis atsakė į tas maldas, per tas penkias minutes kol Jėzus buvo mano kambaryje jis tarsi atsiuntė į mane šimtus tiesos minčių kurios nutraukė tiek metu mane kankinančius pančius.
Kad ir kas tu bebūtum kuris skaitai tai, tu žinai, kaip ir aš, kad iš gyvenimo gyvas neišeina nei vienas. Viskas ką aš bandau čia sudėlioti ir pasakyti tau skaitytojau, tai kad Dievas egzistuoja ir kaip rašo Biblijoje žmogui skirta kartą gyventi ir teismas. Taip pat rašo, jog Dievas įkvėpe gyvybe į mus. Mes neturime teises atimti sau gyvybės.
Mes NETURIME teisės atimti sau gyvybės.
Tikriausiai tai paskutinis dalykas kuri norėtum išgirsti, bet aš privalau tai parašyti. Nesu aš protingas, gudrus ar dar kažkoks, Dievas kaip tik tolsta nuo tokiu nes jie išidūds. Tiesiog keletas dalyku kuriuos žinau užtikrintai ir sakau tau, gali ir tu juos sužinoti, nes Dievas neatsižvelgia i asmenis. Taip jo Žodis rašo. Kam jis nori tam tiesą apreiškia, o kam nori paklydimą siunčia. Kas artinasi prie Dievo, tai Dievas artinasi prie to asmens.
Žmogus atimantis sau gyvybe automatiškai nepriima Jėzauas aukos. Jam išgelbėjimas nebeįmanomas. Neivienas nebus išgelbėtas gerais darbais, nes Biblija pati taip sako. Mūsų darbai jam, kaip purvini skudurai, dėl to turėjo ant kryžaius mirti Jėzus.
Kiekviena nuodėmė verta mirties. Kraujyje yra gyvybė, kadangi Jėzus buvo be nuodėmės Tobulas ir Šventas, todėl Jo auka, kraujas nuplauna visas nuodėmes tų kurie tiki. Tame išgelbėjimas ir amžinas gyvenimas.
Savižudžio laukia tiktai pragaras. Yra krūvos tikrų liudijumų apie klinikines mirtis, kaip žmonės patenka tenais. Ir tai yra amžina bausmė. Skaistykla neegzistuoja, tai katalikų išmislas pinigam krauti, indulgencijom. Biblijoe neįmanoma rasti apie ją nieko.
Jėzus sakė aš esu gyvenimas tiesa ir kelias. Jis yra amžinas gyvenimas ir išeitis.
Tas kuris išpažysta Jėzu liežuviu, kaip Viešpati ir tiki savo širdimi bus išgelbėtas.
Taigi tai nėra kažkas neįmanomo.
Jai dar iki čia skaitai, tai mano paraginimas būtu klausytis vidinio balso. Dažniausiai jų būna keletą. Pagal bibliją, depresija ir saavižudybė yra dvasia. Taigi siūličiau klausyti sažinės balso, nes Dievas davė mum visiem tai. Tam tikras morales normas, giliai giliai viduje jaučiame kas yra gerai ar nelabai gerai.
Žmonės mes esam karštakošiai, taip kartais skausmas būna begalinis ir nieko daugiau tik ji tejauti ir atrodo vienintelė išeitis mirtis, bet tai melas. Po mirties niekas nepraeitu, po tokio tipo mirties. Po to amžinybė.
Kas tas šimtas metų? Kas tie keli mūsų metai? Kodėl žmonės taip priešinasi Dievui? Aš negaliu net isivaizduoti kas tikinčiūjų laukia amžinybėje, kas per grožis ir laisvė. Mes dauk ko nesuprantam.
Neskubėkit žmonės nes po kaikurių sprendimų išeities atgal nebėra, Rašte rašo būsim teisiam už kiekvieną tusčia žodį, net jai turi netiki Biblija, nors sekundei susimastyk, o kas jai tai tiesa. Žinai aš nei karto nemačiau beždionės iššokančios iš krūmo ir šaukiančios "aš jau žmogus"
Dievas begalo myli kiekvieną, bet mes nesam robotai ir turim laisvas valias ir už viską reikės atsakyti. Jis žino kiek sveria mūsų skausmai. Jis žinojo ir manojo skausmo svorį, bet Jis atsakė tik tada kada Jo šaukiausi. Jia užkietini savo širdi ir nieko neisileidi į ją, nieko ir neivyks. Net pats visatos kūrėjas neprasibraus pro tavo akmens širdi jai tu Jam neleisi.
Po savižudybės, tik viskas prasideda.Dievo i dėže neigrūsi, galbūt šiandieną galvoji, jog Jam pasiteisinsi savo gerais darbais ar Jis kadangi yra geras atleis tai ką padarei, teja tai melas. Geras ir teisingas teisėjas elgiasi ir teisia teisingai ir pagal savo Žodį duotą.
Dievas nori ir gali paimti visą nerimą, stresą, depresiją ir visą kitą kas yra nuodėmės vaisiai.
Jis gali paimti ir pakeisti viską ir gyvenimas nušvies visiškai kitom spalvom. Jo meilė, nėra tokio jausmo gyvenime.... čia ne drugeliu pilve jausmas kai isimyli... jo meile pajutus tai didesnio kaifo jai galima taip išsireikšti nėra pasaulyje.
Bet Jis negali jos apreiškti kol tu ir aš Jam neleisim to padaryti.
KAIP AŠ DŽIAUGIUOS, KAD NENUSIŽUDŽIAU. NE KARTĄ NE VIENAM ŠEIMOS NARIUI VIS UŽSIMINDAVAU APIE TAI.
Šiandieną prisiminus tas dienas ir visą ką patyriau savo gyvenime tai tiesiog atrodo, kad tos dienos kaip košmaras kažkoks. Dabar tik rašant šitą žinute prisiminiau jas ir kiek mano gyvenimas yr pakites.
Kad ir koks šitas gyvenimas bebūtu, jis begalo trumpas, mano akys žiūri į amžinybe. Amžiną laime ir buvimą su Dievu, nes Jėzaus kraujas padarė mane švariu ir priimtiną Dievui. Ne viską suprantu, bet žinau ką žinau ir niekas manes to neišmokė, jokia tai bažnyčia, sekta ar kokia grupelė žmoniu. Visa apreiškė man Dievas, man vienam mano kambary. Mėnesis po mėnesio vis keistadamas mano pasaulėžiura ir antgamtiniais varijantais kalbėdamas man.
Aš garantuoju jai šauksiesi Dievo, Jis atsakys. Tik nepasidarykim kvaili ir nepradėkim nurodynėti Dievui, kada Jam mum atsakyt.
Per ilgai čia kažkaip gavos.
Norėjau tik parašyt, mirtis dar nepabaiga ir neturim teisės nusižudyti. Juk ne patys nusprendėm gimti? Kas davė gyvybe tas ir atims.
Mary k baxter, ŠIMTU PROCENTŲ TIKRAS PASAKOJIMAS APIE POMIRTINI GYVENIMĄ.
Stiprybės.
HopeDiesTheLast4 — 2016, Rugpjūtis 7 - 20:19
Skaitant Jūsų parašytą, nuoširdų ir kupiną vilties, pasidalinimą savo patirtimi, jausmais, mintimis=) Apemė keistai malonus jausmas=) Jūsų žodžiai tikrai labai nuostabūs. AČIŪ=) už suteiktą viltį=)
HopeDiesTheLast4 — 2016, Liepa 17 - 18:06
Sveikas, norėčiau Jums/tau padėti... Juk savižudybė nėra išeitis. Pati apie tai galvojau... Tiesiog Jūs/tu prarasite/si galimybę susikurti savo svajonių gyvenimą, jei taip pasielgsite/si. Be to, kaip pasijaus Jūsų artimieji? Jūsų savižudybė jiems suteiks begalinį skausmą, kurio slegiami mylimi žmonės gali pasirinkti tą patį kelią... Galbūt Jums kyla mintys, kad niekas Jūsų nemyli ar nesirūpintų jei pakeltumėte ranką prieš save, bet taip nėra. Jūs rūpite jei ne savo artimiesiems, tai man. Patikėkite Jūsų gyvenimas gali būti gražesnis, skausmas nebeslėgs, o draugai atsiras... Tik svarbiausia tikėti tuo, kad viskas susitvarkys, jei ne viskas tai bent kažkas ir Jūs turėsite drasos gyventi savo gyvenimą, nes pasiduoti, lengva, bet ar verta?... Prašau Jūsų nesielkite taip... Kai skauda eikite pasportuoti ar užsiimkite kita mėgstama veikla. Aš tikiu Jumis;) Stiprybės ir drasos būti...
HopeDiesTheLast4 — 2016, Birželis 27 - 10:57
Sveiki visi, kas galite padėkite!!! Prašau. Nebenoriu gyventi... Tiesa, man tik 16 metų ir galbūt sakysite mąstyti optimistiškiau, bet nebegaliu, viskas per sudėtinga... Vos nepakėliau rankos prieš save, bet išgąsdino šuo, tad neiššokau iš 4 aukšto... Tačiau daugiau nebegaliu, aplinkiniai laiko mane pačiu laimingiausiu žmogumi, pavydi nebūtos laimės ar džiaugsmo, tad ir nesupranta, kad man reikia pagalbos, beto nėra žmogaus, kuriam galėčiau pasipasakoti, nes juk viskam yra priežastis, bet dažniau, net kelios priežastys... Tačiau jei jums reikia pagalbos, tai parašykite padėsiu kuo galėsiu:)
Liudas — 2016, Liepa 6 - 20:32
Labas, parasyk man i 869140566 arba jankauskas100@gmail.com
JŪS ESATE NUOSTABŪS IR TURITE GYVENIMO TIKSLĄ! — 2016, Birželis 19 - 20:10
BRANGIEJI, JEIGU NETURITE ŽMOGAUS, KURIAM GALĖTUMĖTE IŠSIPASAKOTI, RAŠYKITE MAN: oksana.karataj@gmail.com PASIDALINSIU SAVO ISTORIJĄ IR PADĖSIU KUO GALĖSIU! NIEKADA NEPRARASKITE VILTIES, JŪSŲ NAUJAS PRASMINGAS IR LAIMINGAS GYVENIMAS DAR PRIEŠ AKIS, KIEK METŲ JUMS BEBUTŲ 13 AR 83! :) Visiems siunčiu savo meilę ir apkabinimus <3
P.S. Caution! Meilė gyvenimui, sau ir kitiems yra užkrečiama ;)
Kristi — 2016, Birželis 5 - 21:25
Esu ištekėjusi 35 metų,turiu nuostabią dukrytę,vyrą,tačiau nuolat jaučiuosi vieniša ir nelaiminga.Atrodo turiu viską,o kartu nieko,nieko nesinori,nei dirbti,nei gyventi,darau viską per prievartą,dėl dukrytės...Vyras mano ne iš tų kuris paguostų,ar apkabintų,kai tau sunku,kuris pasitiktų tave po darbo,ar nupirktų be jokios progos gėlių,pragyvenom kartu jau 14 metų,o jaučiuosi taip lyg būčiau vienui viena,tvarkausi namuose viena,dukrytės reikalus irgi tvarkau viena,aplamai man atrodo,kad aš nykstu būdama kartu su tuo žmogumi,nebemyliu savęs,nesinori rūpintis savo išvaizda,atrodo kam ir dėl ko,svoris auga akyse,o man atrodo na ir gerai,gal nors numirsiu nuo kokios ligos ar ką.Turim bendrą būsto paskolą išsiskyrusi,neturiu pas ką įšeiti,o ir išsilaikyti viena taip pat neišgalėsiu,gyvenimas toks sunkus,nežinau ką daryti,o kartu bijau,kad taip daugiau nebeištversiu ir...Atrodo negaliu negyventi,juk turiu rūpintis dukrytės gerove,bet tos mintys,kad nenoriu gyventi mane nuolat persekioja ir kartais man pačiai pasidaro baisu.Esu buvusi net pas gydytoją,ji sakė,kad turiu nuolat gerti vaistus,nes kiek supratau man depresija,bet taip nesinori "farširuoti" savęs tais vaistais,nors pastebėjau,kad kai gėriau juos sumažėjo alkio jausmas,turiu matomai problemų dar iš vaikystės nepasitikiu savo jėgomis ir jaučiuosi taip lyg būčiau niekam tikusi,lyg gyvenčiau gyvenimą vien tam kad gyventi
Gintaras — 2016, Spalis 6 - 12:18
Miela Kristi, jeigu apsilankysite cia, prasau man parasyti zinute adresu slaptasis@rambler.ru , pabendrautume. Jauciu panasius jausmus (nors gal netureciau...), manau suprasciau, isklausyciau...Butu malonu pabandyti dalintis. O ir noreciau kazkaip padeti.
Ksiuha — 2016, Birželis 19 - 19:58
Sveika, Kristi. Kartais pasipasakoti nepažistamam žmogui yra lengviau, negu tam kurį ilgai pažįsti. Jeigu nori, galėtume susitikti kur nors prie kavos puodelio ir pasikalbėti, arba gali rašyti man į elektroninį paštą ( oksana.karataj@gmail.com ), gal galėčiau kuo padėti. Vaistai gali šiek tiek slopinti skausmą, bet problemos jie tikrai neišspręs, taigi tai nėra išeitis. Pati anksčiau nemylėjau savęs, kompleksavau, irgi turiu vyrą, kuris yra godus švelniems žodžiams, bet dabar esu nežmoniškai laiminga,(ir su malonumu pasidalinčiau savo laime ir meile) nes žinau, kokia yra mūsų buvimo čia prasmė=) Oksana
— 2016, Birželis 23 - 09:49
O ta prasmė, tikriausiai, yra padėti kitiems? Ar ne... - Kornelija;)
marsiete — 2016, Birželis 4 - 00:52
Sveiki, kokie pazystami jausmai ir ta neapykanta sau. su neviltim ir noru iseiti- gyvenu jau 25 metus... Vis stumiu dienas, bandau uzsimirsti ir kartais tai pasiseka...
Turiu sunu, buvau istekejusi...deja viskas zlunga....ir del visko kalta as. as nemyliu saves, tai kaip galiu mylet ka nors kita?
Palikau vyra, iskaudinau ji... Dabar skaudinu kita zmogu, kuris yra salia ir atrodo bando mane traukti is tos duobes.
Deja, truksta drasos viska pabaigti...As tik menkysta, verksne nesugebanti uzciaupti saves.
Samanta — 2016, Gegužė 30 - 22:10
Aš esu Samanta (vardas pakeistas). Ir aš turiu problemų. Turbūt taip turėtų prasidėti šis laiškas. O rašau jį todėl, kad jaučiu, jog jau viskas - „perdegiau“, išsekau ir man žūt būt reikia kažkur išsilieti, nebegaliu visko laikyti savyje, nes pasiekiau tokią ribą, kad nežinia kas man gali nutikti. Rašau šį laišką ir dar nežinau kam jį adresuosiu. Atrodytų yra keletas artimų žmonių su kuriais galėčiau pasikalbėti apie savo problemas, kažką išsipasakoti, jie tikėtina išklausytų, bandytų paguosti ir įrodyti, kad viskas yra gerai, kad nėra čia ko man pergyventi, na kaip ir visada tokiais atvejais „ turi stogą virš galvos, turi darbą, vairuoji automobilį, esi sveika, jauna, dar viskas prieš akis , o pasaulyje yra tokių, kurie neturi rankų, kojų, neturi namų ir bla bla bla...“ Ir taip, visi jie teisūs! (Dabar net jaučiuosi kalta, kad iki tiek nusiritau su savo „kvailom“, „juokingom“ problemom). Bet šiuo metu man savyje nežmoniškai sunku, tos tipinės žmonių paguodos tikrai nepadės, o jiems sukelčiau tik tai gailestį, nuostabą ir žinoma už nugaros prasidėtų viso to aptarinėjimai, komentavimai, smerkimai. Nenoriu to, todėl saviem ir nebesipasakoju. Taip norėtųsi turėti tokį artimą žmogutį šalia, kuris galėtų suprasti kaip aš jaučiuosi, kuris nekartotų tų nuvalkiotų banalybių, kuris nefilosofuotu, kad va toks tas gyvenimas. Norisi tokio žmogučio, kuris galėtų duoti realių patarimų esamoms situacijoms, kuris būtų šalia, kuris padėtų surasti tą kelią, kurio gale dega šviesa, kuris sakytų „MES visa tai įveiksim“.... Man tiesiog reikia DRAUGO (ĖS). Tos artimos sielos. O jos deja, nėra....
Vis bandau save motyvuoti, vis bandau save pakelti ir vaidinti, kad esu stipri. Bet tai laikina. Viskas susikrauna ir vėl palūžtu, vėl krentu žemyn.
Tai va, rašau čia aš apie tas savo problemas, o kokios jos turbūt Jums ir neaišku. Na sakyčiau realiai jų kaip ir nėra. Tiksliau jos psichologinės, gal net mano pačios sukurtos, bet jos yra mano viduje. Ir neišeina man su jomis susidoroti, kad ir kiek besistengiu. Vis dažniau pasiekiu tokią ribą, kad kaip aš sakau – mane vieną dieną išveš, tik dar neaišku kas.... (ar psichuškė, ar greitoji, ar policija, ar katafalkas...)
Nežinau kokia šio laiško (tiksliau padriko minčių kratinio) esmė... Turbūt tiesiog tylus pagalbos šauksmas....
Gintaras — 2016, Spalis 6 - 12:26
Miela Samanta,
Gaila jau senokai rašyta Jūsų žinutė, bet jei čia apsilankysite, prašau, parašykit man slaptasis@rambler.ru , norėčiau pabendrauti, nes išgyvenu tą patį jausmą... Galvoju, kartu būtų lengviau.
— 2016, Birželis 27 - 10:37
Man panašiai... Gal norėtum pabendrauti?
akva — 2016, Gegužė 4 - 18:54
daug metu sergu depresija. bet tokio sunkaus laiko atrodo dar nebuvo. aplink mataud daug laimingu, paprastais zemiskais dziaugsmais, besidziaugianciu zmoniu. Pati niekaip negaliu prisiverst noret gyvent, viduje kazkoks vakuumas, tustuma, beprasmybe. man virs 30..bet jauciu, kad sioj zemej niekas manes nelaukia, viskas kas galejo nutikti geriausia gyvenime, liko praeityje. is ateities naivu kazko tiketis - depresija, visiskai blokuoja nora bedrauti, jauciuosi visiskai neatradusi saves, nerealizavusi ir nezinanti kas bus toliau. baisu ir tiek. atstumiu artimiausius zmones ir del to dar didesne grauzatis..pati saves nekenciu
Samanta — 2016, Gegužė 30 - 22:15
Jaučiuosi panašiai, tik nežinau ar man ta tikroji depresija, nors labai to nenoėčiau pripažinti sau... bet dažnai užvaldo tas beprasmybės jausmas, sunku bendrauti su žmonėmus, irgi nerealizavau savo vilčių ir savojonių...
Liudas — 2016, Birželis 3 - 21:00
Sveika Samanta. Parasyk man i el. pasta jankauskas100@gmail.com arba dar geriau 869140566, pasnekesim. Nusiramink.
Hipatija — 2016, Balandis 18 - 21:10
Sveiki, man dar tik 13 metų, bet negatyvūs jausmai mane jau plėšo iš vidaus. Viskas prasidėjo kai mama išvažiaavo dirbti į užsienį, palikusi mane su tėčiu ir broliu. Kelias savaites viskas buvo lyg ir normalu, buvo vasara, kaip visada buvom pas močiutę, todėl lyg ir nieko netrūko. Bet kai atėjo mokslo metai , pasidarė labai sunku, susirgau depresija. Neužilgo ir tėtis pradėjo smarkai gert. Mano tėvai iki šiol apie mano depresiją nežino. Bandau gydytis pati, bet man nekaip išeina. Gal kas gali padėt, man labai sunku, bet vis laikausi su mintimi, kad rytoj viskas bus geriau...
Atas — 2016, Birželis 21 - 13:46
Pabandyk paskambinti I nemokama ,,Jaunimo linija" 8-800-28888
depresike — 2016, Balandis 26 - 21:33
Labas man taipat yra 13 metu turiu ta pacia problema sergu depresija ir net gulejau kauno klinikose psichiatrijos skyriuj kai uzejo savizidybes jausmas bet ji man vel uzejo ir nieks to nexino nezinau koks jausmas kai neturi mamos ar kazko ko tau truksta bet manau mes rastum bendra kalba
Gali parasyt man i skype : emkamiau69
Victoria — 2016, Balandis 3 - 17:19
Sveiki.. Man 14 metų.. Joa žinau, kad esu dar jauna.. Ir man jokios depresijos ar kažkas tokio neturi būti.. Žodžiu.. Tiesiog noriu paprašyti patarimo kaip nusiraminti.. Tai va.. Prieš kelis mėnesius.. Susipykau su man labai svarbiu žmogumi.. Ir dabar aš jo labai pasiilgau.. Nežinau ką daryti.. Dažnai apie tą žmogu galvoju.. Ir tiesiog.. Sapnuoju netgi.. Labai to žmogaus pasiilgau.. Dėl to žmogaus nebenoriu gyventi.. Viskas pasikeitė.. Kai to žmogaus nebeliko mano gyvenime.. Viskas patamsėjo.. Nebeliko nė mažo saulės spinduliuko kuris seniau švietė įvariomis spalvomis.. O dabar tik juoda.. Žodžiu.. Man viskas pasunkėjo.. Pradėjau blogai mokytis, pažymiai labai suprastėjo.. Tai pat pradėjau pjaustytis.. Nenoriu to slėpti.. Nebenoriu nieko lankyti.. Tėvam to nesakau,nes man jie neatleistu už tai, kad pjaustausi.. Bet dabar to stengiuosi nebedaryti.. Tėvais iš tiesų labai nepasitikiu.. Vienintelis žmogus kuriam galiu nuoširdžiai išsipasakot yra mano močiute.. Bet irgi jai daug ko nebepasakoju.. Žodžiu.. Noriu užmigti.. ir nebepabusti.. Bet žinau,kad turiu žmonių kuriem esu reikalinga ir stengiuosi dėl jų gyventi.. Nū ždž.. Tai tiek..
Ačiū!
Amanda — 2017, Vasaris 6 - 15:22
sveika gal noretum pasikalbet? esu irgi ne ypac laiminga... Panasi ir viena is mano istoriju i tavaja, galetumem pakalbet :)
kazkas 21n — 2016, Kovas 28 - 18:16
Sveiki, kiek paskaiciau sita foruma ir susidariau nuomone jog cia rasantys zmones yra tiesiog iskaudinti, nusivyle savimi, turintys tam tikru kompleksu del ko labai isgyvena ir t.t betka daryti jeigu esi zmogus, kuriam niekas nerupi per visa gyvenima nuo vaikystes, net pats gyvenimas perdaug nerupejo, nuo mazens esi apsuptas mylimu zmoniu, kurie yra labai sunkus ligoniai, gyveni tik del ju, aukoji visa gyvenima, leidi dienas , savaites , menesius ligonineje kartu su tau brangiausiu zmogum sioje zemeje atiduodamas visa save del , kurio gali atiduoti gyvybe ir suzinai, kad diagnoze mirtina, neisgydoma, o per tiek metu tas zmogus del, kurio ir kabinaisi i gyvenima, kurio gerove tau tapo gyvenimo, egzistencijos prasme ir be , kurio tu geriau mirtum gali tave palikti? kaip tai isgyventi? kaip padeti jai, kaip padeti sau? meldziu Dievo sveikatos, pagalbos, bet viskas tik blogeja, jauciuosi del visko kaltas, sau meldziu tik staigios mirties, nes nebegaliu su tuo gyventi, negaliu matyti kaip ji kankinasi, bandziau gerti, visais budais siektiek uzsimirsti, niekas nepadeda ar beliko tik savizudybe? daug metu apie ja galvoju, tikrai sugebeciau pakelti pries save ranka, bet pasimeciau tarp gyvenimo ir mirties, vaikstau atbrailom, skraidau su masina milzinisku greiciu, tikedamas avarijos , bet iki siol dar gyvas, nebezinau ka daryti, gal yra kam buve panasiai, pragyventas toks etapas?
Danas — 2016, Kovas 27 - 18:18
Labas, visiems,
Kenčiate nuo depresijos, gyvenimas jau visai visai nebemielas?
Nerandate kam išsipasakoti? Žinau, ką reiškia, kai išties ilgai yra nežmoniškai sunku.
Parašykite man į : moljeras@gmail.com
Savo paštą tikrinu kiekvieną dieną po kelis kartus.
Mano vardas Danas
Danius 22m — 2016, Kovas 13 - 06:01
Viskas nusprendziau siandien baigti gyvenima paluzau nenoriu nieko daugiau su drauge susipykau per savaite koki simtaji karta. Ji siandien pasirinko geriau drauge ne mane. O drpresija igavah kaip isvazrvau i Vokietija. Ji mano kad as tai iskentesiu bet ne per daug ja myliu kad galetau toliau gyventi. Sekmes jums visiems. Nesirinkit mano kelio bet as jau neistveriau myliu ja labai
Marius — 2016, Kovas 10 - 06:45
Sveiki. Aš didelį laiko tarpą savo būseną laukiau paslapyje ir apie ją niekam nesakydavau. Niekam apie tai nepasakodavau. Močiutė tą suprato seniai, o aš tą neigdavau. Bet pripazinau tai. Man gili depresija. Sprendžiu pagal tai, nes jin ne metus tęsiasi, o keletą. Pastaruoju metu nebemiegu, gal 4-5 valandas per parą ir nueinu miegoti 5 ryte. Dieną iš dienos , ypač vakarais mintys pesimistiskos aplanko. Seni prisiminimai. Vis pradedu ilgėtis žmonių iš praeities ir kaltinu save dėl visų klaidų, visų praradimų ir nesėkmių. Iki šiol kamuoja jausmai merginai, pirmajai meilei, kuri man buvo abejinga ir nieko nejautė. Jau 9 mėnesiai taip, o jin buvo laisvo elgesio mergina ir naudojosi manimi laiką prastumti. Ištisai dienom būnu be nuotaikos, paniures, piktas ant visų, viskuom nusivylęs, nepasitikintis savimi.Gyvenimą mąstau savo keisti, bet neturiu valios, nei motyvacijos tą padaryti. Nerukau, bet dažniau isgeriu tam, kaip aš mėgstu sakyt, skandinti neviltį alkoholyje. Tikslų gyvenime neturiu, bet lyg ir noriu įstoti į universitetą, bet jaučių, kad vėl nepasiseks... Esama padėtis nekokia, skolos ir nepasitenkinimas išvaizda. Retai sypsaus, iš reikalo. Stengiuos atrodyti rimtas, kad niekas manęs neperprastu. Pastaruoju metu uždaras pasidariau, daug su kuom nutraukiau bendravimą, apime pesimizmas mane. Pamegau frazę: "visur gerai, kur manęs nėra". Buvau laimingas būdamas tik su tą mergina, o dabar netekau prasmės. Dažniau prie kompiuterio sėdžiu ir persikeliu į virtualų pasaulį pabėgti nuo bėdų realybėje, bet nesėkmingai. Nebezinau ką daryti, savižudybės mintys apniko mane.. Nematau tikslo egzistuoti, jaučiuosi nevykėlis, prastesnis už kitus.. Nesėkmės viena po kitos, prarastas geriausias draugas, geriausia draugė, pirmoji meilė, išeiviją.. Nežinau ar skaitysite, bet nezinau ką daryti jau. Nemaniau niekad, kad rasysiu kažką panašaus..
arunasss — 2016, Vasaris 29 - 01:14
kiek zmoniu nespeja su musu dabartinio gyvenimo standartais, serga depresija ir nenori gyvent.. kam labai sunku ir ieskot, su kuo pasikalbeti, galite parasyti man justarunas@yahoo.com
23m mergina — 2016, Vasaris 10 - 01:21
Sveiki, as gyvas irodymas, kad egzistuoja kazkas paranormalaus, bet tuo visai nesidziaugiu ir net nebandau to irodyti. Rankas nuleidau po pokalbiu su daktarais, zmonemis, patirtimi psichiatrijos skyriuje. Be to nebeesu tas zmogus, kuris gali uz save pakovoti, protingai, bei nuosekliai papasakoti kas man istiesu yra ir kas vyko, kadangi sia minute viska prisimenu, kaip epizodais, iskarpomis. Psichiatrijos skyriuj atsiduriau beveik jau pries puse metu. Pragulejau pusantro menesio ir mano diagnoze buvo umine psichoze. Tokie dalykai, kas man nutiko nera moksliskai paaiskinami, is mano pasakojimu galima man pripaisyti ligas, kaip psichoze, sizofrenija... bet to kad zmogus tapo visiskai bejausmis, bejegis, neemocialus, bevalis, bedvasis ir dar jauciantis svetimkunius po savo oda, bei snekantis nebe savo balsu, vaiksciojantis, bei judantis nebe taip yra nepaaiskinama. Viskas prasidejo mazdaug pries metus laiko, kai pradejau jausti daugiau nei jaucia kiti matyti dalykus ko nemato kiti girdeti mirusius bei pazistamus, artimus zmones, uzuodziau juos, kapus, pradejau nekontroliuoti savo liezuvio jis tiesiog pats vartesi burnoje lyg kazkas ji judintu, skonio receptoriai taip pat pakito, mano plaukai skraide lyg mane butu supusi elektra,dar dabar girdziu keistus garsus kylancius is mano skrandzio.... tiesiog po gydymo vaistais viskas kitaip lyg butu tai brokuota , beje kai vartojau medikamentus jais springau dar iki dabar nurineju seiles lyg tureciau antra gerkle, mano akiduobes pacios pajuda nors ju nejudinu, nebegaliu svajoti tiesiog tai nebeieina i mano funkcijas. O as buvau is tu zmoniu kurie mego sokti, dainuoti, svajoti, atiduoti visa savo sirdi, klausytis muzikos ir t.t..t. visu siu dalyku nebegaliu daryti. Vaistu vartoti negaliu, jie viska dar labiau jaukia ir kelia man didziuli diskomforta jie tikrai negydo. vaisto nuo to, kas man nutiko nera. Vieno dalyko is Jusu noreciau tai patarimo ka galetumet man patarti, kaip gyventi toliau su tokia busena.Jau 5 kartus bandziau zudytis taciau nepavyko, aisku galit sakyt noretum pavyktu ir pan bet tai nera taip lengva, man atrodo patys tai suvokiat, skandinausi dar esant ledui saltyje tik pasiekus smeli isnirau ir grizau visa meslina namo nesugebejau toliau pluduriuoti pasroviuj tai butu uztruke viskas atrode paprasciau kol nepabandziau, geriau didelias kiekiais vaistus du kartus migdomuosius bei kitu tableciu nuo kuriu yra rizika mirti , taciau pirma karta nieko neivyko, antra karta pastebejo mama kuri iskviete medikus, jie priverte issivemti, geriau deguji skysti skaiciau, kad Ispanijoje trys Lietuviai nuo to mire, taciau viska isvemiau tuom ir baigesi, geriau tuoleto gaivikli nuo to mire artimas man zmogus taciau man vel tai nesuveike. Siandien gavau siuntini i namus, tai virve galvojau karsiuos bet ir tai skausminga as jau atrodo nebegaliu saves kankinti ir ivarineti sau dar didesnio soko. Tai gi nusprendziau prakalbeti ir paklausti ka Jus darytumete mano vietoje ir kaip gyventumete toliau? Kur kreiptumetes? Mokytis nebegaliu sunkiai pasakoju, bei isisavinu informacija, slubuoja atmintis, bei praeiti prisimenu, lyg iskarpas is zurnalo, o buvau istiesu gabi asmenybe, nors manau mes visi tokie tik reikia tam noro. O kad Jums dar butu aiskiau paziurejau filma The secret ir pradejau keisti savo mintis elgesi mastyma vizualizuoti daug dalyku ir puf viena diena taip nutiko paranormalybes.
VILTIS_YRA — 2016, Lapkritis 8 - 08:53
Aš žinau, kas tau gali padėti!!!! Parašyk Man į oksana.karataj@gmail.com
Ieskau prasmes gyventi — 2016, Balandis 29 - 13:51
Su paranormaliais, kitaip sakant antgamtiskais, dalykais savo jegomis nepakovosi. Jei jau medikai ir chemija nepadeda, reikia kreiptis i tos sryties specialista - kuniga-egzorcista. Jis su tokiais dalykais dazniau susiduria ir zino niuansus, kur baigiasi liga ir prasideda dvasiu pasaulis. Ir, jei tai ne liga, jo uztarimo malda butu tikrai paveikesne nei paties ar artimuju malda. Nesakau kad paciam nereikia bandyti melstis, ieskoti Dievo ir kviestis ji i savo gyvenima yra labai geras dalykas. O siaip manau, kad jus esate isrinktoji, kuri savo kune nesiojasi zenklus, kad egzistuoja ne tik materialus kunas, bet yra ir dvasinis. Taip pat ir kitu dvasiu yra. Ir dazniausiai pagal padarinius mes pastebim bloguju dvasiu veikima, nes Dievas ir jam tarnaujancios dvasios veikia incognito ir mes ju net nepastebim, net nesusimastom, galvojam, kad mums viskas patiems taip puikiai pavyksta. Manau, kad jus esat isrinktoji, kurioje turi apsireiksti Dievo galybe. Jums spresti. Dievas yra arba VISKAS, arba NIEKAS. Jei Dievas yra VISKAS, tai reikia kreiptis pagalbos i ji paciam ar per jo mums paliktus tarpininkus-kunigus, ir pan. O jei Dievas yra NIEKAS tai tada (iseitu),kad galit pasikliaut tik savimi, nes net ir kitu zmogumi vargu ar galima pasitiket, nes nera kas uztikrins, kad kitas zmogus nores mums gero, nes ir jis neturi rysio su Dievu-absoliuciu geriu, ir jis nores gerio sau, o tai gali nebuti geris mums. Pagal jusu pasakojima, jums sau padeti nepavyksta, dakterai irgi nelabai susitvarko su jusu problema, vadinasi liko isbandyti tik Dieva, jei jis jums nera niekas. Linkiu susipazinti su Dievu is visos sirdies. Tepalaimina Dievas jusu kelia pas Ji.
Skelbti naują komentarą