Patarimai moterims: 150 etiketo klaidų

Kaip damai padėti apsirengti paltą? Kiek papuošalų puoštis? Ar gražu sakyti „būkite sveiki"? Žymiausia Vokietijos etikos žinovė Nandine Meyden savo knygoje pasakoja apie dažniausiai šioje srityje daromas klaidas.

Moteris neturėtų laukti

Svečias, atsinešęs butelį vyno, turi iš karto jį atidaryti ir pastatyti ant stalo. Vyras pirma paduoda paltą moteriai, o tik po to apsirengia pats. Jeigu kas nors šalia nusičiaudėjo, dera palinkėti jam: „Būkite sveiki."

Pasirodo, visa tai klaidinga ir liudija prastą išsiauklėjimą. Bent jau taip teigia N.Meyden, pagrindinė Vokietijos etikos ekspertė, vedanti kursus verslininkams, politikams ir šou žvaigždėms. Vokietijos nacionalinio transliuotojo „Deutsche Welle" interneto svetainė pristato jos „Etiketo klaidų žodyną".

Kai kurios iš 150 taisyklių, aprašomų šioje knygoje, žinomos beveik kiekvienam. Pavyzdžiui, kad eiti link savo vietos kino teatre reikia veidu į kitus žiūrovus arba kad restorane negalima mirkyti duonos į lėkštėje likusį padažą. Tačiau klausimui, ar vyras pirma turi paduoti paltą moteriai, o po to apsirengti pats, ar atvirkščiai, knygoje skirti net keli puslapiai. Pasirodo, atsakymas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti.

N.Meyden tvirtina, kad vyras turi pirma apsirengti pats, o tik po to paduoti paltą savo damai. Nes kitaip jai tektų prakaituoti prie drabužinės ir laukti, kol vyras pagaliau pataikys ranką į rankovę ir užsivynios šaliką. Dėl tos pačios priežasties atėjus į teatrą vyras turi elgtis priešingai - pirma padėti nusirengti moteriai, o po to nusirengti pats.

Aplinkiniai turi jaustis patogiai

„Elkitės taip, kad kiti jaustųsi patogiai, ir niekada nesuklysite. Tuomet užsitikrinsite gerai išauklėto žmogaus reputaciją", - rašo N.Meyden.

Ši „geležinė" taisyklė galioja beveik visuomet. Pavyzdžiui, visai nebūtina spausti visiems rankų, jeigu susitikimas vyksta restorane, nes vyrams, sėdintiems prie stalo ir galbūt jau pradėjusiems valgyti, teks atsistoti. Tokiu atveju geriau apsiriboti galvos linktelėjimu.

Rūpinimasis aplinkinių patogumu lemia ir etiketo draudimą pūsti į sriubą, kai ji labai karšta. O kas, jeigu užpūsite ant kaimyno? Geriau palaukite, kol ji atauš, ir tuomet ramiai valgykite.

Dėl tos pačios priežasties prie stalo negalima naudotis dantų krapštukais, net pridengus burną delnu. Tai, kad jie padėti ant stalo, dar nereiškia, jog galima krapštytis dantis ir šiurpinti aplinkinius. Nueikite į tualetą ir krapštykitės į valias. Ten pat moterims derėtų dažytis lūpas arba akis, taisytis šukuoseną.

Kad nusičiaudėjęs žmogus nepasijustų nepatogiai, nederėtų sakyti jam: „Būkite sveiki." Šis palinkėjimas yra užuomina, kad žmogus serga. O tai yra movetonas.

Atsegto užtrauktuko dilema

N.Meyden patarimai atrodo logiški, bet negali būti tikras, kad nusičiaudėjęs asmuo bus apie juos girdėjęs. O kas, jeigu tylėjimas jam pasirodys storžieviškas?

Abejonių kelia ir etikos žinovės patarimas restorane nekelti ant grindų nukritusios servetėlės. Tai esą yra padavėjo pareiga. Bet ar padavėjas apie tai žinos?

Vietomis „Etiketo klaidų žodynas" atrodo atitrūkęs nuo realaus gyvenimo. Tačiau skaitytojams bus naudinga sužinoti, kad vyro kaklaraištis ir nosinaitė švarko kišenėlėje neturi būti vienodo rašto, o moteriai derėtų apsiriboti daugiausia penkiais papuošalais. Sužadėtuvių žiedas ir laikrodis irgi įtraukiami į papuošalų sąrašą, bet auskarai skaičiuojami kaip vienas papuošalas.

Vienas įdomiausių knygos skyrelių pavadintas „Ak, kaip gėda!". Jame kalbama apie atsegtą kelnių užtrauktuką. Manoma, kad nemandagu apie tai pranešti žmogui, ypač mažai pažįstamam. Tačiau N.Meyden sako, kad dar baisiau yra tylėti ir leisti vyrui vaikščioti atsegtu kelnių užtrauktuku.

Tačiau pranešti apie tai derėtų taktiškai, pavyzdžiui: „Man atrodo, kad jums reikėtų pasitaisyti drabužius." Geriau, kad tai pasakytų vyras. Bet jeigu aplinkui vyrų nėra, šios subtilios užduoties teks imtis ir moteriai. Ar, sakykime, sekretorė galėtų leisti viršininkui atlikti prezentacija atsegtu kelnių užtrauktuku? Tai jau būtų panašu į sabotažą.